Ba­ga­ži­nių tur­ge­lis su dva­sia at­si­ra­do iš as­me­ni­nės pa­tir­ties – ko vie­nam ne­be­rei­kia, tas ki­tam – tik­ras lo­bis

Įga­vo pa­grei­tį iš an­tro ban­dy­mo

Kau­ne gi­męs ir au­gęs J.Ado­mai­tis pri­pa­žįs­ta, kad idė­ja or­ga­ni­zuo­ti ba­ga­ži­nių tur­ge­lį ki­lo iš as­me­ni­nės pa­tir­ties: „Idė­ją par­si­ve­žiau iš Kau­no, ją pri­si­mi­niau per­si­kraus­tęs į Aly­tų. Or­ga­ni­za­vau įvai­rius ren­gi­nius ir vi­siems rei­kė­jo tam tik­rų daik­tų, ku­rie kau­pė­si na­muo­se, o iš­mes­ti bu­vo gai­la.“

Idė­ja su­reng­ti Aly­tu­je ba­ga­ži­nių tur­ge­lį Juo­zas pa­si­da­li­jo feis­bu­ke. At­si­lie­pė du ini­cia­ty­vūs aly­tiš­kiai, Man­tas Rad­vi­la­vi­čius ir Ne­rin­ga Ba­bi­jo­nie­nė. Jų dė­ka vy­ko pir­mie­ji tur­ge­liai prie Dai­lės mo­kyk­los ir Se­na­mies­čio skve­re. Aly­tiš­kiai juo­se pre­kia­vo kny­go­mis, vi­ni­lo plokš­te­lė­mis, bū­rė­si ko­lek­ci­nin­kai, ta­čiau il­gai­niui su­ma­ny­mas iš­si­kvė­pė, o pats Juo­zas iš­si­kraus­tė gy­ven­ti į Rai­ti­nin­kų kai­mą.

Min­tis apie ne­rei­ka­lin­gų daik­tų pa­nau­do­ji­mą jo ne­ap­lei­do, juo­lab kad kraus­ty­ma­sis vėl pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti: o ku­rių daik­tų man iš tik­rų­jų rei­kia ir kaip pra­smin­gai pa­nau­do­ti li­ku­sius, kad jie ne­terš­tų ap­lin­kos?

„Pats tur­būt esu iš tų va­di­na­mų­jų kau­pi­kų, man at­ro­do, kad vis­ko rei­kia, ta­čiau iš tik­rų­jų su ne­rei­ka­lin­gais daik­tais yra kur kas leng­viau at­si­svei­kin­ti, jei ži­nai, kad ki­ti žmo­nės juos pa­nau­dos ge­riau“, – sa­ko Juo­zas.

At­vy­kęs į kai­mą, ak­ty­vus vy­ras pri­si­jun­gė prie Mak­niū­nų so­džiaus ben­druo­me­nės ir su jos pir­mi­nin­ke Da­le Ba­ra­naus­kie­ne pa­si­da­li­jo ba­ga­ži­nių tur­ge­lio idė­ja. Su­lau­kė pri­ta­ri­mo, o vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad čia gy­ve­na ir dau­giau ben­dra­min­čių, pa­vyz­džiui, Ro­mu­al­das Vo­lun­ge­vi­čius. O labiausiai Juozas sako esąs dė­kingas žmonai Redai, palai­kančiai jo sumanymus.

Pir­ma­sis tur­ge­lis ša­lia ben­druo­me­nės na­mų įvy­ko per­nai rug­pjū­tį ir nuo lai­ko vyks­ta kiek­vie­no mė­ne­sio an­trą sek­ma­die­nį. Toks lai­kas pa­si­rink­tas dėl ba­na­lios prie­žas­ties, kad žmo­nės jau bū­na ga­vę at­ly­gi­ni­mus ir pen­si­jas.

Ta­čiau tik­rai ne vi­sos pre­kės tur­ge­ly­je yra par­duo­da­mos – Juo­zas džiau­gia­si, kad taip pat sėk­min­gai daik­tai mai­no­mi ir do­va­no­ja­mi. Taip pa­lai­ko­ma ben­druo­me­niš­ku­mo idė­ja, ku­rios dė­ka, kaip Juo­zas yra įsi­ti­ki­nęs, ba­ga­ži­nių tur­ge­lis iš an­tro ban­dy­mo įga­vo la­bai ge­rą pa­grei­tį.

Se­nų daik­tų nau­jos is­to­ri­jos

Šiais lai­kais, kai apie tva­ru­mą kal­ba­ma tiek daug, ži­no­ma, var­giai kaž­ką pa­vyk­tų nu­ste­bin­ti blu­sų tur­ge­liu, ki­tas rei­ka­las – iš ran­kų į ran­kas ke­liau­jan­čių daik­tų is­to­ri­jos. Juo­zas pa­sa­ko­ja, kad pats yra pa­do­va­no­jęs ar­ti­mam žmo­gui pri­klau­siu­sias barz­da­skutes, ku­rias il­gai sau­go­jo kaip at­mi­ni­mą.

„Kai žmo­gaus aky­se per­skai­tai, kad tas daik­tas jam lo­bis, su­pran­ti, kad jis bus pa­gar­biai pa­dė­tas, ta­da ga­li ir pa­do­va­no­ti, nes tas daik­tas tu­rės nau­ją gy­ve­ni­mą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

J.Ado­mai­tis pa­si­džiau­gia, kad žmo­nių po­žiū­ris į sen­daik­čius kei­čia­si. Jam pa­čiam yra te­kę ma­ty­ti, kaip nau­ja­ku­riai tuš­ti­na se­ną­sias so­dy­bas su­kū­rę kie­me lau­žą, net­gi tai­kė­si nuo ug­nies iš­gel­bė­ti an­ti­kva­ri­nių na­mų apy­vo­kos daik­tų. Juos vė­liau at­ne­šė į tur­ge­lį ir... grą­ži­no sa­vi­nin­kams, pa­ma­čiu­siems jų ver­tę ki­to­mis aki­mis.

„Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad, ati­džiau pa­si­dai­rę ant so­dy­bos aukš­to, dau­ge­lis ga­lė­tų pra­tur­tė­ti, juk sa­vo ver­tę jau įgau­na ir so­vie­ti­nę bui­tį me­nan­tys in­dai, bal­dai, su­ve­ny­rai“, – pa­ste­bi tur­ge­lio su­ma­ny­to­jas.

Juo­zo ma­ny­mu, vis dėl­to la­biau­siai tur­būt lai­mi tie, ku­rie ati­duo­da ar mai­no­si daik­tais, nes taip gau­na­mos šil­tes­nės emo­ci­jos, ge­ra nuo­tai­ka. Ži­no­ma, svar­bi ir eko­lo­gi­ja, nes ma­žiau daik­tų pa­ten­ka į są­var­ty­nus, ma­ži­na­mas var­to­to­jiš­ku­mas, kai per­ki nau­ją daik­tą, nors dar ga­li nau­do­ti ir se­ną.

Tur­ge­lį pa­mė­go ir vai­kai

Ge­ras pa­vyz­dys – už­kre­čia­mas, tur­ge­ly­je ga­li­ma su­tik­ti ne tik Mak­niū­nų kai­mo gy­ven­to­jus, bet ir pre­kei­vius bei pir­kė­jus iš Aly­taus, Va­rė­nos, Birš­to­no, Drus­ki­nin­kų, Prie­nų, Kau­no, Tra­kų, Vil­niaus.

Pre­kiau­ti sa­vo nau­do­tais daik­tais lap­kri­tį vyk­usia­me tur­ge­ly­je už­si­re­gist­ra­vo mo­te­ris net iš Bir­žų.

Tur­ge­lio da­ly­viai pre­kiau­ja ar­ba mai­no­si įvai­riais jiems jau ne­be­rei­ka­lin­gais daik­tais: bui­ties įran­kiais, kny­go­mis, au­dio­ka­se­tė­mis, CD, vir­tu­vės reik­me­ni­mis, au­to­mo­bi­lių de­ta­lė­mis, įran­kiais, rū­bais, žais­lais, su­ve­ny­rais, ko­lek­ci­nė­mis ver­ty­bė­mis ir vi­sais ki­tais daik­tais, ku­rie jau nė­ra rei­ka­lin­gi, ta­čiau gai­la iš­mes­ti. Kai­nos Mak­niū­nuo­se ma­žos ir vi­sa­da dar ga­li­mos de­ry­bos.

An­tro sek­ma­die­nio Mak­niū­nuo­se ne­pra­leis­ti sten­gia­si aly­tiš­kiai dai­li­nin­kai Arū­nas ir In­gri­da Vait­kai, ku­rių ba­ga­ži­nė­je – dai­lės al­bu­mai. Pa­si­ro­do, šias kny­gas drau­gai jiems do­va­no­jo, kai jie dar ne­bu­vo šei­ma, o vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad na­mų bib­lio­te­kos dai­lės sky­rius – dvi­gu­bas. Dai­li­nin­kai kny­gas par­duo­da už sim­bo­li­nę kai­ną ar­ba do­va­no­ja, kai ma­to, kad žmo­gui tik­rai rei­kia.

Į pir­mą Mak­niū­nų ba­ga­ži­nių tur­ge­lį su­si­rin­ko vos 10 pre­kei­vių, o da­bar su­gu­ža ir 100. Rei­ka­lin­gi ir lau­kia­mi vi­si: pir­kė­jai, par­da­vė­jai ir pa­gal­bi­nin­kai – ben­druo­me­nės na­riai. Jie ir sriu­bos tur­ge­lio da­ly­viams iš­ver­da, ir ar­ba­tos pa­siū­lo, ir žo­lę va­sa­rą nu­šie­nau­ja. Di­de­lis ačiū mer­ki­niš­kiui meist­rui Egi­di­jui Gu­dai­čiui, su­meist­ra­vu­siam lau­ko kros­ne­lę, kep­tu­vę, ant ku­rių pa­to­gu ga­min­ti vie­ti­nėms šei­mi­nin­kėms.

Iš pre­kei­vių ima­mas tur­ge­lio mo­kes­tis yra sim­bo­li­nis – 5 eu­rai. Mo­kes­tį rink­ti pa­siū­lė pa­tys pre­kiau­to­jai. Jis rei­ka­lin­gas tam, kad or­ga­ni­za­to­riai ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti ap­lin­kos šva­ra, nu­pirk­ti hi­gie­nos prie­mo­nių. Makniūnų bagažinių turgelio bendruomenė yra dėkin­ga Raitininkų seniūni­jos seniū­nui Arūnui Laukaičiui, kuris pasirūpino, kad Alytaus rajono savivaldybė finansuotų bio­­tuale­to pastatymą ir jo aptar­navimo paslaugą.

„Ma­te­ria­laus pel­no iš or­ga­ni­za­vi­mo ne­tu­riu, ne­bent su žmo­na sa­vo daik­tus par­duo­da­me“, – šyp­so­da­ma­sis sa­ko tur­ge­lio or­ga­ni­za­to­rius. Kaip ir dau­ge­lis ba­ga­ži­nių tur­ge­lio da­ly­vių, šei­ma „už­pre­kiau­tus“ pi­ni­gus čia pat ir iš­lei­džia.

„Ma­ne gal­būt šiek tiek ste­bi­na, kad tur­ge­ly­je re­tai su­lau­kia­me sun­kiau be­si­ver­čian­čių šei­mų, nors jas sten­gia­mės pa­lai­ky­ti, at­lei­džia­me nuo mo­kes­čio, tai yra ge­ra ga­li­my­bė ke­lis eu­rus pri­si­dur­ti“, – pa­ste­bi Juo­zas.

Ak­ty­vūs tur­ge­lio da­ly­viai – vai­kai. Jie mie­lai pa­de­da tė­vams, o ne­re­tai ir kai­ną pa­siū­lo di­des­nę, kai ma­ma ar tė­tis bū­tų lin­kęs nu­si­leis­ti, kad tik ne­rei­kė­tų at­gal na­mo vež­tis. Ba­ga­ži­nių tur­ge­lio auk­si­nė va­lan­da – po vi­dur­die­nio, kai pre­kei­viai pra­de­da ruoš­tis na­mo ir ne­ma­žai pre­kių tie­siog pa­do­va­no­ja.

Jei ko­kio di­des­nio daik­to nie­kas ne­nu­per­ka, o par­da­vė­jas nu­spren­džia jo ne­be­si­vež­ti at­gal, yra ga­li­my­bė pa­lik­ti tur­ge­lio te­ri­to­ri­jo­je – iš­ve­ži­mą or­ga­ni­zuo­ja Aly­taus re­gio­ni­nis at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tras.

„Pa­sa­ky­čiau, kad dau­gu­ma žmo­nių pre­kes at­si­ve­ža ne dėl už­dar­bio. Svar­biau­sia, kad tur­ge­ly­je yra dva­sia, čia ga­li pa­ma­ty­ti pa­čių keis­čiau­sių da­ly­kų, sa­vo so­vie­ti­nį vai­kys­tės žais­lą, kram­to­mo­sios gu­mos po­pie­rė­lių ko­lek­ci­ją, ga­li ras­ti įvai­rių tech­ni­kos prie­tai­sų, ku­rių kaž­kas ne­be­no­ri tai­sy­ti, o ki­tiems tai – ir įdo­mus už­si­ė­mi­mas, ir nau­da“, – pa­sa­ko­ja J.Ado­mai­tis.

Ge­riau­sias įver­ti­ni­mas – kai žmo­gus grįž­ta pats ir kai­my­ną at­si­ve­da

Nuo pra­ėju­sių me­tų rug­pjū­čio mė­ne­sio Juo­zas su ben­dra­min­čiais suor­ga­ni­za­vo še­šis ba­ga­ži­nių tur­ge­lius. Tur­ge­lio idė­ja per tą lai­ką iš­si­plė­tė – tai ir vie­ta žmo­nėms su­si­tik­ti, pa­ben­drau­ti, ir pa­gal­ba kai­mo žmo­gui pa­čiam ver­slau­ti. Pre­kiau­ja­ma ir sa­vo ran­kų dar­bo ga­mi­niais, ir smul­kių ūkių pro­duk­ci­ja. Pats tur­ge­lis jau tam­pa ir ren­gi­niu – į bū­si­mą va­sa­rio 13-osios tur­ge­lį Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos pro­ga ža­da trum­pam už­suk­ti net pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na – Da­nie­lius Ja­ku­baus­kas, vė­liau ke­ti­na pa­si­ro­dy­ti ir bū­si­mų Už­ga­vė­nių he­ro­jai.

„Di­džiau­sias įver­ti­ni­mas – žmo­nių pa­dė­ka ir jų su­grį­ži­mas į ki­tus tur­ge­lius. Kar­tais gal­vo­ju, kad žmo­gus no­ri bū­ti man­da­gus, to­dėl ge­rai at­si­lie­pia apie tur­ge­lį, bet kuo­met jį pa­ma­tau po mė­ne­sio at­va­žia­vu­sį jau su kai­my­nu, su­pran­tu, kad no­ras su­grįž­ti bu­vo tik­ras“, – api­ben­dri­na J.Ado­mai­tis.

Šian­dien ir pats or­ga­ni­za­to­rius dar ne­ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, kaip at­ei­ty­je trans­for­muo­sis gam­tai drau­giš­ka idė­ja, ne­ti­kė­tu bū­du at­vė­ru­si ben­druo­me­niš­ku­mą: „As­me­niš­kai man la­bai pa­tin­ka Nor­ve­gi­jo­je nu­si­žiū­rė­ta for­ma, kai lab­da­ra yra ren­ka­ma do­va­no­jant par­da­vi­mui daik­tus. Ją jau iš­ban­dė­me Mak­niū­nų ba­ga­ži­nių tur­ge­ly­je, rink­da­mi pa­ra­mą gy­vū­nų glo­bos na­mams „Ke­tur­ko­jo vil­tis“. Ti­ki­mės, kad to­kių ini­cia­ty­vų bus dau­giau, da­bar apie tai kal­ba­mės su au­tiz­mo aso­cia­ci­ja „Lie­taus vai­kai“.

„Tvari Lietuva“ – didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius naujienų portalas DELFI. Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt