Pavaldiniams labai paprastai ir aiškiai pasakyti, ko iš jų nori – retas vadovo bruožas visais laikais

„Su Jonu Žemės ūkio valdyboje, kur dabar – Alytaus rajono savivaldybė, ketverius metus dirbau, dvejus metus abu viename kabinete sėdėjome. Tai buvo nuo 1985-ųjų iki 1989 metų. Jonas buvo Mechanizacijos skyriaus vadovas. Ir prieš mane, ir prie manęs apie Nedzinską sklandė tik geri atsiliepimai.

Per ketverius metus aš nemačiau jo įpykusio. Gerbiu šį žmogų ir šiandien, net stengiausi ir dabar stengiuosi vadovautis jo elgesiu savo darbuose. Ant jo pečių buvo daug rūpesčio, jis labai atsakingai į tai žiūrėjo. Susidurdavęs su problema, į ją žvelgdavo plačiau. Menu dyzelinio tepalo trūkumo periodą, kaip jis jo ieškojo, tai prilygo galvosūkio sprendimui. Gavęs sąžiningai išskirstė.

Nesiskundė Jonu Nedzinsku nei kolūkių jaunimas, nei vyresnieji. Alytaus rajono jaunimui labai pasisekė, kad tokiam padaliniui vadovavo Jonas, kuris visada palaikydavo, užtardavo. Aš neatsimenu, kad Nedzinskas būtų ką nors nubaudęs. Ir tais laikais, ir dabar niekas nenori kontrolės. Bet anuomet tik girti buvo negerai, reikėjo pavardyti ir negerovių“, – kalba Petras Ambraziejus.

Petras sausio 5 dieną atšventė 77-erius, jis – Jono kartos žmogus. Kartos, kai kone viskas buvo deficitas. Taip ir kolūkių, tarybinių ūkių inžinieriai mechanikai vienas pas kitą „ubagaudavo“, visi dalydavosi turimu. Dirbant sulūžo kokia detalė, pirmiausia pagelbėti pažįstamo prašoma. Tiesiog buvo žinoma, kuris gali turėti, paskolinti.

„Dabar visko yra. Mūsų problemos šiandienos specialistams turbūt sunkiai suvokiamos“, – mano Petras.

Sukame kalbą ir apie tai, kad ir anuomet būta kolektyvinių baliukų. Kaip buvo elgiamasi su tais, kurie neapsiskaičiuodavo, padaugindavo.

Petras pritaria, būta vaišių, bet Jonas Nedzinskas niekuomet juose neužsibūdavo. O kas norėjo, ir be balių padaugindavo. Su jais kovodavo ne valdyba, o ūkių vadovai, ir tai darė kas kaip sugebėjo: vieni vežė į blaivyklą, kiti – į mišką atokiau namų, buvo, kad apkūlę į namus parveždavo.

Juozas Dzekunskas, dirbęs ir Žemės ūkio valdyboje, ir ūkiuose, teigia, kad ir iš šiandienos pozicijų jis labai vertina Jono Nedzinsko turimą bruožą – konkretumą. Pasak Juozo, jis mokėjo pavaldiniams labai paprastai ir aiškiai pasakyti, ko iš jų nori. Tai retas vadovo bruožas visais laikais.

„Tai buvo protingai reiklus specialistas. Jis mokėjo suprasti, įsigilinti. Vėluojančių neimdavo bausti, gilindavosi į priežastis, stengdavosi padėti, kur ir ko ieškoti. Jonas visada norėjo ir skubėjo padėti. Kad ūkiuose dirbusieji turėtų daugiau žinių, organizavo seminarus. Prieš javapjūtę rengė mokymus, mokė, kaip sutvarkius žiemai palikti techniką, kad ji kuo ilgiau tarnautų. Ragino iš anksto pasiruošti pavasario darbymečiui.

Jei neklystu metuose, Jonas nuo 1973-iųjų iki 1978 metų buvo išėjęs dėstytojauti į Daugų žemės ūkio mokyklą, paskui atgal į valdybą sugrįžo.

Jis nebuvo partinis, bet visų lygių specialistai jį gerbė, nes tai buvo aukštos kompetencijos žmogus, bet kartu ir paprastas. Štai važiuojame į ūkį. Jis pasidomi ten dirbančiais žmonėmis, kada jie gimę, gal artėja kurio nors gimtadienis ar vardadienis. Ir sutapus visuomet pasveikina, taip kaimo žmogui suteikdamas daug džiaugsmo. Jis žinojo kaimo gyvenimą“, – tik gražiai apie jubiliatą atsiliepia J.Dzekunskas.

Buvusio „Tvirtovės“ kolūkio, kurio valdos driekėsi nuo Alytaus pieninės iki Prienų rajono ribos, inžinierius mechanikas Vladas Senūta mena, kad viso Alytaus rajono mechanikai buvo labai vieningi. Ir tai vyko ne be Jono Nedzinsko įtakos. Jis vienijo, ragino būti draugiškiems, pagelbėti vieni kitiems.

„Ir kolūkių erai pasibaigus per metus susitikdavome 3–4 kartus. Dažniausiai tai vykdavo per jubiliejus. Bažnyčioje pasimelsdavome, tada kavinėje ar pas kurį namuose pasėdėdavome. Labai atsakingai tokius susitikimus organizavo a. a. Bonifacas Valūnas. Mūsų labai daug susirinkdavo, dabar gretos jau išretėjusios“, – pasakoja V.Senūta, daug prisidedantis prie tokių susitikimų organizavimo.

Tik šilčiausių ir gražiausių žodžių jubiliatui skiria ir vienas iš jauniausių Alytaus rajone Miroslavo seniūnijoje dirbusių inžinierių mechanikų, Alytuje gyvenantis Vilius Vailionis. Pasak Viliaus, Jonas Nedzinskas buvo ir yra labai artimas kelių kartų mechanikams. Jis mokėdavo patarti ir pabarti, ir tai darė taip, kad jokiu būdu nepasijustum įžeistas ar nesuprastas.

Rūpėjo išgirsti ne tik inžinierių mechanikų minčių apie ilgametį Alytaus žemės ūkio valdybos mechanizacijos skyriaus vadovą Joną Nedzinską. Pakalbinti ir kitų žemės ūkio sričių tuomet buvę specialistai noriai dėstė gražiausius žodžius.

Fizikos mokslų daktaras, šiuo metu Krokialaukio apylinkėse ūkininkaujantis Alfonsas Peckus kalbėjo, kad Jonas kaip mechanikas – raštingas žmogus, dalykiškas, bičiuliškai draugiškas.

„Jis labai gilinosi į turimą specialybę, verslas jam tuomet buvo svetimas. Labai vertino žinias, mokslą, skatino mokytis. Jam darbas buvo šventa pareiga. Aš buvau paėmęs kreditą, kai Jonas sužinojo, ne kartą klausė, ar aš ramiai miegu. Jam sąvoka biznis buvo svetima“, – mena A.Peckus.

Mechanikos inžinerija – sena ir plati inžinerijos šaka. Nuo jos daug kas priklausė ir anuomet. Mechanikams reikėjo loginio mąstymo, nuovokumo, juk ir tuomet atsirasdavo naujos technikos, reikėjo, kad nesustotų darbai, būtų vykdomi planai – ketvirčių, metiniai.

Anuomet Žemės ūkio valdyba, pasak buvusio kolūkio pirmininko Jono Juravičiaus, rinkdavosi tinkamus žmones. Mechanizacija – bene sudėtingiausia sritis, čia reikėjo gero darbų organizatoriaus.

„Nedzinskas buvo iš tų, kurie suprato, kaip aktualu ir naudinga bendrauti ūkių inžinieriams mechanikams ir tą skatino. Ir pats buvo padorus, su juo niekas nėra turėjęs konflikto“, – teigia J.Juravičius.

Dabar be kompiuterio nei preso, nei traktoriaus nepaleisi. Ir žemės ūkio specialistui pagrindinis darbo įrankis – kompiuteris. O anksčiau ne vienas atidaužydavo rankas į senus kombainus, traktorius.

Žemės ūkio darbai trukdavo iki vėlumos šešias, o per sėją, rugiapjūtę net septynias dienas per savaitę. Būdavę, kaip teigia patys mechanikai, po ilgos dienos darbų į lovą su drabužiais įkrisdavai.

Kolūkiai ir ūkiai gaudavo galingesnės technikos, reikėdavo ją perprasti.

Buvo tokie laikai – liko prisiminimai. Be jų gyvenimas nebūtų visavertis, gal net prarastų tikrąją prasmę. Visų pašnekovų prisiminimai apie šiandien 80-mečio jubiliejų švenčiančio Jono Nedzinsko gyvenimą parodė, kaip tuomet gyveno, kaip nusiteikę dirbo Alytaus rajono inžinieriai mechanikai. Publikacija ir paruošta Alytaus rajone dirbusių inžinierių mechanikų iniciatyva.

Ir jubiliatui, ir visiems pašnekovams – kuo geriausios sėkmės ir sveikatos.