Seimo narys Robertas Šarknickas: „Nuotolinis ugdymas – žala mokinių psichoemocinei būklei“

Praeiti metai tiek Lietuvai, tiek mokiniams buvo išskirtiniai. Įpratę kiekvieną dieną kulniuoti į mokyklą, mokiniai buvo priversti klasę atsidaryti savo namuose, kuomet mokytoją jiems atstojo kompiuterio ekranas, o klasės draugą šalia – gretimais pastatyta kėdė. Būtent kėdė. Daiktas, kuris niekada neatstos gyvo socialinio bendravimo su suolo draugu ar drauge. Arba kompiuterio ekranas, kuris niekada neatstos mokytojo priėjimo ir pasiteiravimo: „Ar viskas aišku, kaip jautiesi?“

Grožinio teksto stiliumi priėjau prie esminės problemos – nuotolinio ugdymo mokiniams daromos žalos. Tiek įvairūs Lietuvos ir užsienio profesorių atlikti tyrimai, tiek praeities įvykiai veda prie vienareikšmiškos išvados, kad nuotoliniu būdu besimokantys mokiniai sunkiau įsisavina jiems mokytojo pateikiamą informaciją, o pats nuotolinis ugdymas stipriai neigiamai veikia moksleivių psichoemocinę savijautą. Kaip pagrindinę tokio ugdymo daromą žalą išskirčiau būtent pastarąjį veiksnį.

Neseniai teko skaityti profesoriaus Rimanto Kėvalo mintis, kuris kategoriškai pasisako prieš nuotolinį ugdymą. Profesorius teigia, kad į jo kliniką pandeminiu laikotarpiu patenka daugiau nepilnamečių, turinčių mitybos sutrikimų, bandžiusių nusižudyti, taip pat su užleistomis sudėtingomis ligomis. Tokia informacija iš tiesų šokiruoja, kadangi akivaizdu, kad politiniai sprendimai ilgam laikotarpiui drausti mokymą kontaktiniu būdu lemia ne tik nuostolius edukacine prasme, bet ir galimai netgi veda į gyvybių netekimą. Ir čia susiduriama su problema – tokie Vyriausybės sprendimai gal ir apsaugo mokinį nuo viruso grėsmės, bet tuo pačiu ir įklampina jį į ilgalaikes psichologines problemas, kurios, kaip minėjo ir prof. R. Kėvalas, kartais priveda ir iki nepilnamečių bandymo nusižudyti.

Nors šiuo metu visų klasių mokiniams ugdymas yra vykdomas kontaktiniu būdu, visgi rizika išlieka. Anot švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės, sprendimas grąžinti nuotolinį mokymą būtų priimamas vertinant bendrą pandeminę situaciją Lietuvoje. Šioje vietoje kyla pagrįstų klausimų, pavyzdžiui, kaip kontaktinis mokinių ugdymas priklauso nuo bendros pandeminės situacijos Lietuvoje? Moksliškai patvirtinta, kad COVID-19 virusas labiausiai plinta ir pavojingiausias yra vyresnio amžiaus žmonėms, tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai arba neužsikrečia visai, arba perserga labai lengvomis viruso formomis. Taigi, kodėl vaikai savo psichologine sveikata turi atsakyti dėl to, jog Lietuvos senjorai serga, arba dėl to, kad Vyriausybė nesugeba užkirsti kelio viruso plitimui? Visiškai suprantama situacija būtų tada, jeigu ugdymo įstaiga būtų uždaryta, o mokymas terminuotam laikotarpiui būtų vykdomas nuotoliniu būdu, kuomet ugdymo įstaigoje būtų užfiksuotas patvirtintų COVID-19 atvejų skaičiaus protrūkis. Tačiau tikrai negalima pritarti nacionaliniam mokyklų uždarymui, ypač vertinant tai, kad mokiniams per vienus nuotolinio ugdymo metus ir taip buvo padaryta didžiulė edukacinė ir psichologinė žala.

Rugsėjo 1-ąją prasidėjo nauji mokslo metai, o rugsėjo 10-ąją prasidės naujas politinis sezonas – į posėdžių salę naujai rudens sesijai susirinks Lietuvos Respublikos Seimas. Naujame politiniame sezone turime siekti maksimaliai apsaugoti mokinius nuo galimos psichologinės žalos. O šiuo metu švietimo, mokslo ir sporto ministrės primygtinai prašau, prieš priimant bet kokius sprendimus, įvertinti ne tik viruso keliamą riziką, bet ir mokinių psichoemocinę būklę.