Onutė Genceravičienė: „Dažnai savęs paklausiu, ką aš gyvenime tokio padariau, kad nusipelniau tokių nuostabių vaikų? Ir aš jų ne vieną, o šešis turiu!” (365)
Ji pražudė vyrą pačiame stiprume ir tvirtume. Dvasinėje brandoje. Juk Petras, turėjęs šeimos verslą, medienos paruošimo įmonę, ten, kur avaringiausia situacija, darbų imdavosi pats, saugojo kitus darbininkus. Fatališka lemtis savo niekingą darbą atliko 2005 metų sausio 20 dieną. Kai tais metais kalbinome našle tapusią Onutę, ji tikino, kad, kas beatsitiks, vaikus augins, auklės ir mokys taip, tarsi visuomet šalia būtų ir jų tėtis.
Jau įpusėjo šešiolikti metai našlystės. Kaip šiandien sruvena visų jų gyvenimai? Onutę Genceravičienę kalbina Aldona KUDZIENĖ.
– Iki ašarų graudi Jūsų gyvenimo istorija. Svaiginanti ir tikra meilė siejo Jus su vyru Petru, susilaukta būrio vaikelių ir staiga... ne tik mylimo vyro netekote, bet ir maitintojo. Ant Jūsų vienos pečių užgulė namų ūkis, vaikų mokslai. Kokius jaučiate tos ilgus metus neštos gyvenimo naštos pėdsakus?
– Pati pradžia buvo sunki. Tačiau nebuvo kada delsti, per daug galvoti ar savęs gailėti, paėmiau viską į savo rankas. Nejučia prabėgo tie šešiolika metų. Daugiau apie nieką negalvoju, tik apie tai, kad abiem butų buvę daug lengviau sutikti gyvenimo sunkumus, taip pat ir smagiau džiaugtis vaikais.
– Daugelis miesto našlių mėgsta šokti, lankyti koncertus, Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus. Kokios buvo Jūsų atsipalaidavimo, džiaugsmo minutės?
– Didesnio džiaugsmo ir atsipalaidavimo nesuteikė niekas, tik mano vaikų laimingi veidai. Prisimenu vyriausių dukterų skambučius, šiltus jų žodžius, taip pat begalinį palaikymą, kuris padėjo į viską žiūrėti visiškai kitaip – paprasčiau, pozityviau. Laisvą laiką leisdavome drauge su vaikais, taip pat megzdavau pirštines, kojines, šalikus, kepures – tai puikus būdas atsipalaiduoti ir išmesti iš galvos nereikalingas mintis. Tokia veikla dar ir šiandien užsiimu.
– Ko labiausiai išmokė ankstyva vyro netektis?Ar dažnai šeimoje nuskamba tėčio vardas?
– Vyro netektis išmokė savarankiškumo, išmokė pasitikėti savo jėgomis ir atsitiesti po kiekvieno gyvenimo smūgio, nes, atrodė, blogiau jau nebus. Pirmus kelerius metus kas dieną aš ir vaikai ką nors užsimindavome, kalbėdavome apie mylimą vyrą ir rūpestingą tėvą. Tačiau bėgant laikui ir augant vaikams, vis rečiau jį prisimindavome.
– Gedėjimo etapas neišvengiamas. O vėliau, ar laikas gydo?
– Nėra tokio dalyko kaip laiko gydymas. Tiesiog išmoksti susigyventi su netektimi, niekada jos nepamiršdama. Gyji, kada sąmoningai pagauni save ir pati iriesi į priekį, jeigu ne dėl savęs, tada dėl vaikų. Taip stagnuoti ties nelaime negali sau leisti, todėl liūdesys privalo eiti į problemų eilės pabaigą.
– Labai gražiai mūsų pokalbio metu pasakėte: „Gyvenau ir dirbau. Vaikai augo, rankutės ilgėjo, darbelių joms daugėjo.“ Kokio amžiaus tuomet pati buvote? Kokio amžiaus vaikai liko be tėčio?
– Buvau 45 metų, kada netekau vyro. Mažoji Gabrielė tada buvo penkerių metukų, Paulina buvo trejų, o Poviliukas – tik dvejų. Virginija su Silvija jau studentavo, Jurgita mokėsi užsienyje.
– O šiandien Povilas jau būsimas abiturientas, Paulina atšventė išleistuves, ji laukia studijų pradžios Lietuvos policijos akademijoje?
– Taip, šių dar laukia mokslai. Gabrielė taip pat studijuoja, ji trečiakursė, pasirinkusi biochemiją Vorčesterio universitete (Didžioji Britanija), Virginija etnologė-etnografė, Silvija – socialinė darbuotoja, Jurgita Amerikoje, Kalifornijos valstijos mieste Los Andžele dirba advokato padėjėja. Trys dukros ištekėjusios, turiu šešis anūkus.
– Ar vaikams ašaras rodydavote?
– Ašaras slėpdavau, kada galėdavau, nesinorėdavo vaikų bauginti. Bet kartais mažieji užklupdavo verkiančią. Vaikai lyg žinodami klausdavo – „mamyte, ar tėvelio pasiilgai?”, o aš, besišluostydama veidą, paaiškindavau, kad man tiesiog dantį skaudėdavo. Jie tikriausiai jausdavo, kad meluoju, bet ir man, ir jiems toks paaiškinimas duodavo sielos ramybę.
– Kiek Jūsų kaip našlės dalią sunkino žmonių abejingumas?
– Kartais tikrai suimdavo pyktis, nemeluosiu. Kada vyras buvo gyvas, aplinkui mus buvo pilna draugų. Lankėsi, bet dažniau pagalbos prašydavo. O po mirties – visi dingo. Tikėjausi, kad bus daugiau pagalbos, bet jaučiausi labai viena. Kam gi bus reikalinga viena moteris su būriu vaikų?
– Kas Jums širdies skausmą malšino?
– Suaugusios dukros, taip pat ir žentai, man padėjo su darbais, gyventi dėl to buvo lengviau. Ir pati pasinerdavau į darbus; ir į mažuosius tris vaikus, ir jiems reikėjo dėmesio. Taip kaupiantis į kitus dalykus skausmas sumažėdavo, kažkaip užsimiršdavo, nes paprasčiausiai nebūdavo kada apie tai galvoti.
– Šiandien Jūsų gyvenimas nebaugina?
– Visiškai ne. Kaip tik džiaugiuosi kiekviena diena. Vaikai jau visi suaugę ir labai geri. Dvi jauniausios mergaitės jau eina į universitetą, o mažiausias iš visų – dvyliktokas. Dabar dienas leidžiu su anūkais, smagu su jais išdykauti. Jauniausi trys vaikai jau perėmė visus darbus, kur kadaise aš dirbau viena. Gyvenimas man dar nebuvo toks lengvas.
– Gražiomis emocijomis ir įvykiais užpildyta Jūsų šiandiena. Smagu džiaugtis gerais vaikais?
– Gyvenu kupina laimės ir meilės vaikams. Dažnai savęs paklausiu, ką aš gyvenime tokio padariau, kad nusipelniau tokių nuostabių vaikų? Ir aš jų ne vieną, o šešis turiu!
– Šeimoje turite tradicijų? Rytinę kavą turbūt viena geriate?
– Rytinę kavą dažnai geriu viena, gaila vaikučius kelt. Aš pati, kaip vyturys, keliuosi labai anksti, tad duodu vaikams dar šiek tiek pamiegoti prieš rytinius darbus. O mūsų tradicijos niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Šventes visas švenčiame čia, namie. Vaikai aplanko, kada tik gali, kas atvažiuoja, kas atskrenda atgal į kaimo namus. Ir gimtadienius švenčiame, ir tas, kaip sakoma, kalendorines šventes, svarbiausia, kad visi kartu.
– O Jūsų pačios vaikystė kokia buvo? Kur ji prabėgo?
– Buvau viena iš trijų seserų, su mama ir tėčiu taip pat gyvenome kaime. Tada irgi atrodė, kad gyvenam laimingai. Visos užaugom, tuometinėje sovietinėje Lietuvoje baigėme mokslus, susiradome sau partnerius ir pradėjome savo šeimas kurti svetur. Nedaug teprisimenu to vaikiško gyvenimo, viskas atrodo taip toli ir taip seniai nutikę, tik išliko tos šiltos vaikystės emocijos. Neprisimeni, kas, kur ir kada nutiko, bet prisimeni, kad buvo labai labai smagu.
* * *
Kasmet birželio 23-iąją minimą Tarptautinę našlių dieną įvedė Jungtinių Tautų Organizacija, siekdama atkreipti dėmesį į sutuoktinio netekusių žmonių sunkumus. Nors našlystė gali ištikti tiek moteris, tiek vyrus, tačiau tiek dėl bendros vyrų ir moterų gyvenimo trukmės statistikos, tiek dėl to, kad karai ir kitos nelaimės dažniau nusineša vyrų gyvybes, kur kas daugiau yra moterų našlių, tad ir tarptautinė diena buvo įvesta pirmiausia tam, kad atkreiptų dėmesį į našlaujančių moterų sunkumus.
Našlių dalia, ypač kai kuriose Rytų šalyse, yra nepavydėtina. Pavyzdžiui, kai kuriuose Indijos regionuose dar ir dabar yra vietų, kad našlių išsižada šeimos, artimieji, visuomenė. Anksčiau buvo daug našlynų. Dar jaunos, nes nepilnametės už senų vyrų ištekintos merginos, tapusios našlėmis, buvo siunčiamos į našlynus. Ten našlėms nuskutamos galvos, o apie ištekėjimą antrą kartą nebūna nė kalbos.
Komentarai
Palikite savo komentarą
All the data in this post is…
Komentaras
All the data in this post is great and remarkably intriguing so thank you such an extraordinary whole for sharing this
http://www.escortservicemanchester.co.uk/
I really like this brilliant…
Komentaras
I really like this brilliant article all the info are very informative on this blog to keep posting more blog like this.
http://www.enjoymumbailife.com/
Tikrai ,šią šeimą prisimenu…
Komentaras
Tikrai ,šią šeimą prisimenu labai šilti ir mieli žmonės.💕
Ir dukras kurias pazystu tikrai mielos šiltos mergaitės , aišku mažųjų tai nepazinciau nes esu mačiusi mazytes 🤗😘💕
Onutės ir Petro namuose…
Komentaras
Onutės ir Petro namuose visuomet buvo DARBAS, DARBAS, DARBAS... Atrodė, kad jie net ilsisi dirbdami. Pačiame šeimos pakilime, suklestėjime Petras išėjo. Pagarba stipriai šeimynai, Onutės užaugintai. :-)
Labai puikūs, šilti žmonės…
Komentaras
Labai puikūs, šilti žmonės. O jų mama – reto darbštumo ir padorumo moteris. Sėkmės jums visiems