Ele­gan­tiš­kas ge­ru­mo auk­cio­nas: „Vi­du­je jau­tė­mės it švęs­tu­me Ka­lė­das”

– Kaip ki­lo idė­ja su­reng­ti to­kį sti­lin­gą, mo­te­riš­ką lab­da­ros auk­cio­ną? – klau­sia­me Kle­men­ti­nos Gruz­die­nės (K.G.) ir Eg­lės Ma­li­naus­kie­nės (E.M.).

K.G.: Idė­ja ki­lo at­li­kė­jai, ren­gi­nių ir lai­dų ve­dė­jai Eg­lei Ma­li­naus­kie­nei. Ji so­cia­li­nė­je erd­vė­je pa­si­da­li­jo pa­siū­ly­mu pa­do­va­no­ti sa­vo kon­cer­ti­nius dra­bu­žius, na, o aš pu­siau juo­kais pa­ra­šiau, kad da­ry­ki­me auk­cio­ną. Ir tik po to, kai ki­ti pa­ko­men­ta­vo, jog tai ge­ra idė­ja, ir iš­gir­do­me vy­riš­kos au­di­to­ri­jos pa­siū­ly­mus pa­gel­bė­ti jį su­reng­ti, pa­gal­vo­jo­me, jog nė­ra prie­žas­ties, ko­dėl to ne­da­ry­ti. Eg­lė, bū­da­ma so­cia­liai jaut­ri, em­pa­tiš­kas žmo­gus, pui­kiai ži­no­jo, kuo aš gy­ve­nu, ko­kiai ben­druo­me­nei at­sto­vau­ju, to­dėl pa­siū­lė lė­šas rink­ti Aly­taus au­tiz­mo aso­cia­ci­jai „Lie­taus vai­kai“, ir dė­kui jai už tai, nes telk­ti pa­ra­mai, kvies­ti au­ko­ti, ne vi­sa­da yra leng­va.

E.M.: Per­žvel­gu­si sa­vo suk­ne­lių spin­tą, su­pra­tau, kad tu­riu jų ge­ro­kai dau­giau nei rei­kia. Mėgs­tu suk­ne­les ren­gi­niams ir kon­cer­tams įsi­gy­ti, tad pri­kau­piau iš­ties įspū­din­gai ne­ma­žai... Anks­čiau gal­vo­jau, kad pa­lik­siu duk­rai, bet ne­jau­gi lai­ky­si de­šimt ar dvi­de­šimt me­tų..? Te­gul džiau­gia­si kaž­kas da­bar, šian­dien! No­rė­jo­si pa­si­da­ly­ti. Pa­skel­biau apie tai so­cia­li­nia­me tin­kle ir, ma­no di­de­lei nuo­sta­bai, už­vi­rė sma­gi dis­ku­si­ja, ku­rio­je Kle­men­ti­na juo­kais pa­siū­lė su­reng­ti auk­cio­ną. Iš tos nuo­tai­kin­gos min­ties per tris sa­vai­tes iš­au­go štai šis ren­gi­nys. Jis iš­au­go ne šiaip sau, at­si­ra­do daug žmo­nių, ku­rie pra­dė­jo siū­ly­ti jung­tis. Jus­ti­na Ori­nie­nė do­va­no­jo vi­są dė­že­lę sa­vo ran­ko­mis kur­tų au­to­ri­nių pa­puo­ša­lų, at­ke­lia­vo siun­ti­niai iš Vil­niaus – suk­ne­les pa­do­va­no­jo dai­ni­nin­kės Ra­sa Kau­šiū­tė ir Ka­ta­ži­na Zvon­ku­vie­nė (ačiū aly­tiš­kei Jū­ra­tei Mok­re­co­vai­tei, ku­ri pa­sklei­dė ži­nią net ir sos­ti­nei apie mū­sų ge­ru­mo ir gro­žio va­ka­rą!). Pra­dė­jo jung­tis žmo­nės, siū­ly­da­mi mu­zi­kuo­ti va­ka­ro me­tu, ves­ti auk­cio­ną, erd­vę fil­muo­tis, pa­vai­šin­ti šven­tės sve­čius, įam­žin­ti fo­to­nuot­rau­ko­se... Kiek sa­va­no­riš­kų žmo­nių, no­rin­čių da­ly­tis sa­vo lai­ku, pa­gal­ba, ge­ru­mu, yra ap­link! Mes to ne­pa­ste­bi­me, ta­čiau už­ten­ka už­si­min­ti apie gra­žų, pras­min­gą tiks­lą ir pa­ma­tai, kad ap­link bu­ria­si ben­dra­min­čiai. Štai su sū­nu­mi sek­ma­die­nį po mi­šių už­su­ko­me į „Ka­vos skve­rą“ iš­ger­ti ka­ka­vos, o ka­vi­nai­tės šei­mi­nin­kai ir klau­sia: „Kaip jums su to­mis suk­ne­lė­mis se­ka­si? Mes ir­gi no­ri­me pri­si­jung­ti prie jū­sų gra­žios ak­ci­jos, sa­ky­kit, kaip?“ Mes su­lau­kė­me tiek pa­gal­bos, ini­cia­ty­vos, puoš­nių suk­ne­lių, kad vie­no va­ka­ro iš­ties ne­pa­kan­ka, ma­nau, su Kle­men­ti­na su­mąs­ty­si­me, kaip vi­sa tai tęs­ti ir puo­se­lė­ti. Bet tai pa­li­ki­me at­ei­čiai.

– O kiek lė­šų pa­vy­ko su­rink­ti?

K.G.: Vis dar ne­ga­li­me tiks­liai at­sa­ky­ti, nes į są­skai­tą vis dar per­ve­da­mos su­mos. Jau da­bar aiš­ku, kad ar­tė­ja­ma prie 2000 eu­rų. Tai – fan­tas­tiš­ka su­ma, ly­gi pir­mų­jų vi­sų mū­sų veik­los me­tų biu­dže­tui. Ži­no­ma, jei­gu ne­bū­tų tiek daug pa­ra­mos ir jei­gu bū­tu­me tu­rė­ję mo­kė­ti už pa­tal­pas, vai­šes, ve­dė­jus, at­li­kė­jus, tai var­gu ar bū­tų nors kas li­kę, bet tai ir yra ste­buk­las, kad vi­sa mies­to ben­druo­me­nė pri­si­dė­jo pra­de­dant nuo pa­au­ko­tos suk­ne­lės ar pa­siū­to mai­šo tai suk­ne­lei gra­žiai su­pa­kuo­ti iki pa­čios iš­kil­min­gos erd­vės ren­gi­niui. Kiek­vie­no pri­si­dė­ji­mas vir­to dar­nia, skam­bia sti­liaus ir ge­rų dar­bų sim­fo­ni­ja. Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jus ne­at­ly­gin­ti­nai su­tei­kė pa­tal­pas, Aly­taus mies­to te­at­ras pa­si­rū­pi­no ka­byk­lo­mis, „Šven­tė Jums“ ir „Auš­ros ren­gi­niai“ vai­ši­no sve­čius, Ju­li­ja Gri­ga­liū­tė, Eg­lė ir Ne­ri­jus Ma­li­naus­kai do­va­no­jo mu­zi­ką, Vy­tau­tas Gar­ben­čius ve­dė auk­cio­ną, fo­to­gra­fės Dai­va Ne­ko ir Zi­ta Stan­ke­vi­čie­nė ste­bė­jo ir fik­sa­vo gra­žiau­sias aki­mir­kas, „Ka­vos skve­ro“ pa­ra­ma itin or­gi­na­li: mū­sų ren­gi­nio bi­lie­tai – tai kar­tu ir kvie­ti­mas puo­de­lio ka­vos. Vis­kas iki smul­kme­nų sti­lin­ga, net eti­ke­tes pa­ga­mi­no UAB „Li­no­ma“, o kur dar rė­mė­jų pri­zai or­ga­ni­zuo­tai lo­te­ri­jai – gy­dy­to­jos die­to­lo­gės Kris­ti­nos Jas­mon­tie­nės kon­sul­ta­ci­jos, „Aly­taus nau­jie­nų“ žais­min­gas kvie­ti­mas kur­ti kar­tu ir pa­pa­sa­ko­ti kraš­to is­to­ri­ją, „Edu­ko­li­tos“ me­ni­niai už­si­ė­mi­mai, „Lai­kas sau“ mankš­tos, „Ro­y­al Be­au­ty stu­dio“ gro­žio pro­ce­dū­ros… Net ne­vy­riau­sy­bi­nės, ne pel­no or­ga­ni­za­ci­jos pri­si­dė­jo, kad šven­tė bū­tų jau­ki: tai ir „He­ro­jų ka­va“ – ini­cia­ty­va, ska­ti­nan­ti ne­įga­lių žmo­nių įtrauk­­tį į dar­bo rin­ką, – vai­ši­no vi­sa­da pui­kia „Sor­pre­so“ ka­va. Taip pat se­ne­lių dar­že­lis „Ge­ru­mo skrais­tė“ vie­nam va­ka­rui ati­da­rė krau­tu­vė­lę „Pas­ku­ti­nės mi­nu­tės do­va­nos“ ir taip pa­si­rū­pi­no ne tik vi­sa­da sku­ban­čiais sve­čiais, bet ir pri­si­dė­jo prie sie­kia­mo sa­vos or­ga­ni­za­ci­jos tiks­lo – rink­ti lė­šas nau­jam au­to­bu­siu­kui įsi­gy­ti. Jau ne­kal­bu, kiek daug gra­žių do­va­nų su­lau­kė­me iš gy­ven­to­jų. Au­ko­jo ir ži­no­mos Aly­taus, ša­lies mo­te­rys ir da­mos, su ku­rio­mis bu­vo la­bai ma­lo­nu su­si­pa­žin­ti.

– Kaip lė­šos bus pa­nau­do­tos?

K.G.: Vi­sos su­rink­tos lė­šos bus ski­ria­mos Aly­taus au­tiz­mo aso­cia­ci­jai „Lie­taus vai­kai“ įsi­gy­ti įran­gai, nau­do­ja­mai vai­kų la­vi­ni­mui ir fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ska­ti­ni­mui. Nuo pat įsi­stei­gi­mo pra­džios sva­jo­jo­me to­kią tu­rė­ti ir kar­tu su­vo­kė­me, kad be stip­rios ben­druo­me­nės, be pa­ra­mos, bus la­bai su­dė­tin­ga. Šios įran­gos tai­ky­mo ga­li­my­bės yra la­bai pla­čios: neu­ro­ti­piš­kiems vai­kams ji vei­kia kaip pui­kūs tre­ni­ruok­liai, o vai­kams, tu­rin­tiems rai­dos su­tri­ki­mų, ga­li bū­ti tai­ko­ma kaip mo­ty­va­ci­ja už­duo­čių at­li­ki­mui, mo­to­ri­kos ge­ri­ni­mui, nu­si­ra­mi­ni­mui. Sie­kia­me pa­slau­gų plėt­ros mies­te, re­mian­tis pa­žan­giau­sio­mis me­to­di­ko­mis, tai pra­smin­giau ir ne­ga­lė­tu­me pa­nau­do­ti su­rink­tų pi­ni­gų. Kaip sa­ko­me, mes juos in­ves­tuo­si­me į gro­žį – kas ga­li bū­ti gra­žiau už ma­mų šyp­se­nas, už vai­ko vei­dą, kai šis vi­są gy­ve­ni­me gir­dė­jo „jis ne­ga­li“, ir stai­ga pa­jau­čia, gal vis­gi ga­li! Ga­lų ga­le, tai mū­sų vi­sų gar­bės rei­ka­las su­grą­žin­ti nors da­lį sko­los vai­kams, ku­rie yra iš­skir­ti ir ne­ga­li lan­ky­ti spor­to už­si­ė­mi­mų kar­tu su li­ku­siais vien dėl to, kad nė­ra už­tik­ri­na­mos pa­gal­bos spe­cia­lis­tų pa­slau­gos po pa­mo­kų.

– O kas bu­vo sun­kiau­sia, kas su­jau­di­no, pa­ver­čiant to­kią gra­žią idė­ją kū­nu?

K.G.: Sun­kiau­sia bu­vo… su­val­dy­ti aša­ras. At­ras­ti žo­džius, kad pa­ro­dy­tu­me tin­ka­mą pa­gar­bą vi­siems, ku­rie bu­vo to­kie kil­nūs, taip pat ir mū­sų šei­moms, ku­rios su­pra­tin­gai da­li­jo­si dar­bais. Iš­ju­din­ti ben­druo­me­nę ypa­tin­gų pa­stan­gų ne­rei­kė­jo. Žmo­nės pa­tys siū­lė sa­vo pa­gal­bą, pri­zus, pa­ra­mą (net ir ma­ne­ke­nų, ku­riuos no­rė­jo­me pa­puoš­ti nuo­ta­kų rū­bais, te­rei­kė­jo dvie­jų, o su­rin­ko­me pen­kio­li­ka!). Tu­riu sa­vo te­ori­ją, iš kur toks žmo­nių en­tu­ziaz­mas – aš ma­nau, kad žmo­nėms pa­tiems to rei­kė­jo. Rei­kė­jo pri­mi­ni­mo, kad mes ga­li­me, kad vi­sa tai mū­sų pri­gim­ty­je. Sa­ko­ma, kad ne­įga­lų vai­ką anks­čiau au­gin­da­vo vi­sas kai­mas, o šis ren­gi­nys pa­ro­dė, kad ta ben­druo­me­ni­nė dva­sia yra gy­va. Be to, mes su Eg­le pa­čios la­bai de­gė­me šia idė­ja, o tai už­kre­čia­ma. Ma­ne nuo­šrdžiai pa­ke­rė­jo Eg­lės vi­di­nė kul­tū­ra – juk mes ir esa­me Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė, tad ir mo­kė­ji­mas da­ly­tis, su­si­bur­ti kil­niam tiks­lui yra kul­tū­ros da­lis, sie­kian­ti gi­lias tar­pu­ka­rio ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos tra­di­ci­jas.

Gal vi­sai ki­toks jaus­mas bū­tų, jei­gu bū­čiau tik ste­bė­to­ja, kaip žmo­nės au­ko­ja pa­skel­bus so­cia­li­nę ak­ci­ją. Da­bar bu­vo žmo­nių no­ras kur­ti kar­tu ir tai la­bai stip­ri­na ben­druo­me­nę. La­bai dė­kin­ga ma­moms, ku­rios ne­šė, sta­tė, dė­lio­jo, ve­žė ir at­li­ko vi­sus šim­tus ki­tų ne­ma­to­mų dar­bų, o ga­liau­siai at­si­pra­šė, kad ne­ga­lės da­ly­vau­ti ren­gi­ny­je, nes tu­ri glo­bo­ti sa­vo au­tis­tiš­kus vai­kus. La­bai dė­kin­ga ir toms, ku­rios ga­lė­jo da­ly­vau­ti ir bu­vo kaip pa­pil­do­mos ran­kos, akys, šyp­se­na. Iš­ties nu­ti­ko ga­ly­bė gra­žių is­to­ri­jų, kai ku­rios bu­vo net gal mis­tiš­kos, ma­giš­kos ir tai tik ro­do, ko­kia ener­gi­ja kun­ku­lia­vo.

– Koks re­čiau­sias, bran­giau­sias bu­vo auk­cio­no daik­tas?

K.G.: Vi­si! Vie­niems tai vy­ro iš­pirk­ta žmo­nos ran­kų dar­bo suk­ne­lė, ki­tiems – kve­pa­lai, ku­riuos die­vi­no be­si­lau­kian­ti mo­te­ris, tre­tiems – 15 ki­lo­met­rų ge­ru­mo už me­duo­lius. Juk, ki­ta ver­tus, daik­tai čia ir ne­bu­vo par­duo­da­mi – tai bu­vo „ge­rų dar­bų ir sti­liaus auk­cio­nas“.

E.M.: As­me­niš­kai ma­ne la­biau­siai su­jau­di­no žmo­nių ge­ru­mas. Tik­rai, ko­kie ge­ri žmo­nės mus su­pa – ir pa­žįs­ta­mi, ir pir­mą kar­tą su­tik­ti! Iš mo­te­riš­kos pu­sės, ne­ga­liu ne­pa­dė­ko­ti mū­sų vy­rams, ku­rie tuo or­ga­ni­za­vi­mo, pla­na­vi­mo, ren­gi­nio me­tu pe­rė­mė ne­ma­žai mū­sų na­mų pa­rei­gų ir rū­pes­čių, daug pa­dė­jo, pa­lai­kė mū­sų su­ma­ny­mą. Kle­men­ti­nos na­muo­se ap­si­gy­ve­no ke­lio­li­ka ma­ne­ke­nų, puoš­tų suk­ne­lė­mis (koks vy­ras tai su­pras­tų?), o ma­no vy­ras, pa­ma­tęs, kaip de­ga­me ren­gi­nio idė­ja, sa­kė: „Mer­gi­nos, bus ge­rai, pa­ma­ty­sit. Jei rei­kia, jun­giuo­si, im­siu gi­ta­rą, pa­gro­siu ren­gi­ny­je, at­ve­šiu apa­ra­tū­rą, da­ry­kit, vis­ką spė­sim.“ Aš nuo­lat pri­si­me­nu tą va­ka­rą su di­džiau­siu dė­kin­gu­mu kiek­vie­nam žmo­gui, prie jo pri­si­jun­gu­siam – at­ėju­siam ar ge­ras min­tis siun­tu­siam.

* * *

Aly­taus au­tiz­mo aso­cia­ci­ja „Lie­taus vai­kai“ – tai ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, vie­ni­jan­ti au­tis­tiš­kus vai­kus au­gi­nan­čias šei­mas, spe­cia­lis­tus, dir­ban­čius su as­me­ni­mis, tu­rin­čiais rai­dos su­tri­ki­mų. Aly­taus „Lie­taus vai­kų“ svar­biau­sios veik­los kryp­tys – pa­slau­gų plėt­ra ir at­sto­va­vi­mas. Sa­vo veik­lą pra­dė­jo prieš pus­an­trų me­tų Aly­tu­je kaip re­gio­ni­nis part­ne­ris Lie­tu­vos au­tiz­mo aso­cia­ci­jos, ku­ri yra di­džiau­sia ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja Lie­tu­vo­je.

Au­tiz­mas yra daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tis su­tri­ki­mas tarp vai­kų. Re­mian­tis pri­pa­žin­ta sta­tis­ti­ka, Aly­tu­je gy­ve­na apie 500 au­tis­tiš­kų as­me­nų, ta­čiau dėl pa­slau­gų ir diag­no­za­vi­mo ne­pri­ei­na­mu­mo tik 48 tu­ri ofi­cia­lią diag­no­zę.