Pa­klau­sy­ki­me Karl­so­no

Aki­vaiz­du, jog vel­tui at­si­ra­do pa­si­pik­ti­nu­sių Šiau­lių me­ro sa­vo­tiš­ku pa­šmaikš­ta­vi­mu, iš­plau­ku­siu in­ter­ne­to tin­kluo­se, kad „ir vi­ru­sas no­ri gy­ven­ti“. Tai moks­li­nė tie­sa, jog už bak­te­ri­jas ma­žes­nis ne­ląs­te­li­nės san­da­ros li­gos su­kė­lė­jas (lo­ty­niš­kai „vi­rus“ – nuo­das) ne­ga­li dau­gin­tis ir aug­ti be gy­vo or­ga­niz­mo (šei­mi­nin­ko) ląs­te­lių, to­dėl jis, ieš­ko­da­mas ge­res­nės ter­pės gy­ven­ti, ir ke­liau­ja iš gy­vū­no pas gy­vū­ną, o vė­liau iš žmo­gaus pas žmo­gų, o su juo – iš vals­ty­bės į vals­ty­bę (pra­šau ne­pai­nio­ti su emig­ran­tais).

Ir tik­rai tik at­si­tik­ti­nu­mas, kad pir­ma­sis su­sir­gi­mo at­ve­jis už­fik­suo­tas Šiau­liuo­se, su me­ro pa­juo­ka­vi­mais tai ne­tu­ri nie­ko ben­dra. Ne­kel­ki­me pa­ni­kos.

Be­je, kai to­kiais pa­ra­gi­ni­mais ėmė žars­ty­tis val­džios at­sto­vai, žmo­nės plūs­te­lė­jo į pre­kyb­cen­trius. Vie­no jų dar­buo­to­jas pa­sa­ko­jo, kad pa­le­tė kruo­pų iš len­ty­nos bu­vo iš­šluo­ta per po­rą ry­ti­nių va­lan­dų, o ki­tas pre­ky­bos cen­tras ofi­cia­liai pra­ne­šė, jog pra­ei­tą ket­vir­ta­die­nį tin­klo par­duo­tu­vė­se ma­ka­ro­nų, kvie­ti­nių mil­tų par­da­vi­mai iš­au­go dau­giau kaip 3 kar­tus, kiau­lie­nos kon­ser­vų, gri­kių, mie­žių, ma­nų kruo­pų – apie 4 kar­tus, per­li­nių kruo­pų, ry­žių – apie 7 kar­tus.

Skai­čiai iš­ties įspū­din­gi. Pa­me­nu, kai 1968-ųjų rug­pjū­čio pa­bai­go­je so­vie­tų tan­kai Če­kos­lo­va­ki­jo­je traiš­kė Pra­hos pa­va­sa­rio lais­vės dai­gus, tuo­me­ti­nis ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja le­di­niu bal­su dun­de­no apie „in­ter­na­cio­na­li­nę pa­gal­bą“ bro­liš­kai tau­tai ir ra­gi­no gy­ven­to­jus iš­lik­ti ra­mius, žmo­nės taip „pa­si­ti­kė­jo“ so­vie­tų val­džia, jog nu­spren­dė ruoš­tis ka­rui.

Ta­da ir taip skur­di mū­sų kai­mo par­duo­tu­vė­lė bu­vo nu­siaub­ta. Gy­ve­no­me gre­ta jos, tad ma­no tė­vams dar pa­vy­ko nu­si­pirk­ti po dė­žę drus­kos ir ūki­nio mui­lo. Il­gus me­tus ma­ma jį nau­do­jo.

Pa­na­šu, kad po vi­sų iš­as­fal­tuo­to prem­je­ro ke­liu­ko is­to­ri­jų, at­sai­naus po­li­ti­kų mo­ra­lės ko­dek­so pri­ly­gi­ni­mo kot­le­tui ir ne­sa­mų prie­šų te­at­ra­liš­kų pa­ieš­kų pa­si­ti­kė­ji­mas prem­je­ru Sau­liu­mi Skver­ne­liu ir jo pa­ta­rė­ju Skir­man­tu Ma­li­naus­ku jau pa­sie­kė to­kį ly­gį, jog pas­ta­rie­siems sa­kant „bal­ta“, dau­gu­ma nu­jau­čia – bus „juo­da“.

Tai­gi, kai jie pri­ki­ša­mai siū­lo ne­pa­ni­kuo­ti, žmo­nės su­pran­ta, kad rei­kia bėg­ti į par­duo­tu­vę kruo­pų pirk­ti.

Ne­kal­bant jau apie LVŽS ved­lį Ra­mū­ną Kar­baus­kį, ku­ris sa­vo me­lais jau se­niai ap­len­kė kla­si­ki­nį Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus pa­sa­kos he­ro­jų Mi­kę Me­la­gė­lį. Ne­at­si­tik­ti­nai, kai jis dėl plin­tan­čios ko­ro­na­vi­ru­so epi­de­mi­jos pa­siū­lė ruoš­ti par­ti­jų su­si­ta­ri­mą, ku­ria­me par­ti­jos bū­tų ra­gi­na­mos įsi­pa­rei­go­ti ne­skleis­ti pa­ni­kos ir dez­in­for­ma­ci­jos, tai pa­si­ro­dė grei­čiau pa­na­šu į pa­klai­ku­sį iš bai­mės, bė­gan­tį ka­ti­ną su ant uo­de­gos už­kri­tu­siu ko­pūs­to la­pu ir šau­kian­tį: „Dan­gus griū­va, bet su­si­tar­ki­me, kad ne­griū­va!“

Net jo ben­dra­žy­gis S.Skver­ne­lis į to­kį pa­siū­ly­mą pa­žiū­rė­jo la­bai skep­tiš­kai, ta­ręs, jog „ne­rei­kė­tų šiuo me­tu da­ry­ti kaž­ko­kių po­pu­lis­ti­nių žings­nių, po­li­ti­ka­vi­mo.“

Iš­ties, koks, po vel­nių, par­ti­jų su­si­ta­ri­mas? Ar jis pa­skie­py­tų nuo to vi­ru­so? Juk tu­ri sa­vo ran­ko­se val­džią, vai­ruo­ji Vy­riau­sy­bę, tai už­si­čiaupk ir im­kis kon­kre­čių dar­bų, o ne po­li­ti­kuok.

Bet kur tau, ži­no­ma, vėl kal­ti kon­ser­va­to­riai, tik dėl jų rei­kią to­kio par­ti­jų su­si­ta­ri­mo, mat Sei­mo na­rys kon­ser­va­to­rius An­ta­nas Ma­tu­las iš­sa­kė sa­vo, me­di­ko, nuo­mo­nę, kad ko­ro­na­vi­ru­so epi­de­mi­jai pas mus pras­tai pa­si­ruoš­ta, ir taip at­seit su­kė­lė pa­ni­ką.

Kai žur­na­lis­tai R.Kar­baus­kio pa­klau­sė, ką jis ma­nąs apie sa­vo ben­dra­par­tie­čio Dai­niaus Ke­pe­nio sklei­džia­mas, aki­vaiz­džiai iš Ru­si­jos nu­si­žiū­rė­tas, pseu­do­moks­li­nes te­ori­jas apie ko­ro­na­vi­ru­so kil­mę, jis at­sa­kė trum­pai: „Mes ne­at­sa­ko­me už Ke­pe­nio pa­reiš­ki­mus.“

Pa­la, pa­la, kaip čia ga­lus su­ves­ti? Jei­gu kon­ser­va­to­rius ką nors pa­sa­ko, tai už tai at­sa­kin­ga vi­sa par­ti­ja, o jei­gu taip el­gia­si „vals­tie­tis“, tai – „mes ne­at­sa­ko­me“?

Dau­ge­liui to­kie da­ly­kai tik­riau­siai pra­skrie­ja gre­ta au­sų. O rei­kė­tų juos iš­girs­ti ir de­ra­mai įver­tin­ti. Jei­gu po­li­ti­kas net pa­vo­jin­gos li­gos epi­de­mi­jos aki­vaiz­do­je veid­mai­niau­ja bei tai­ko dvi­gu­bus stan­dar­tus sa­viems ir sve­ti­miems, tai daug pa­sa­ko apie jo mo­ra­lę. Bal­suo­jant rin­ki­muo­se kaip tik į šias po­li­ti­kų sa­vy­bes rei­kė­tų la­biau­siai at­si­žvelg­ti, o ne į pa­ža­dus „pa­di­din­si­me, pa­ge­rin­si­me, steng­si­mės...“

Na, o grįž­tant prie A.Ma­tu­lo pa­si­sa­ky­mo, tai val­dan­tie­ji ne­tu­rė­tų bū­ti to­kie įžei­dūs. Kas jau kas, o mes, aly­tiš­kiai, pui­kiai ži­no­me, kaip vals­ty­bė bu­vo pa­si­ruo­šu­si bet ka­da ga­lin­čiam kil­ti di­de­liam gais­rui.

Trū­ko net ge­si­ni­mo žar­nų su­jun­gi­mų, ne­kal­bant jau apie su­ge­bė­ji­mą ug­nia­ge­sius ap­rū­pin­ti tin­ka­mais re­spi­ratoriais ir du­jo­kau­kė­mis. O ir da­bar gal Ra­mū­nas ei­li­nė­je vais­ti­nė­je ga­lė­tų man nu­pirk­ti dez­in­fe­ka­vi­mo skys­čio ran­koms ir me­di­ci­ni­nę vei­do kau­kę, kad apie tai kal­bė­da­mas pa­ni­kos ne­skleis­čiau?

Kad ir ką spe­cia­lis­tai kal­bė­tų apie sun­kiai pa­ža­bo­ja­mą žmo­nių pa­ni­ką, man vis tiek ne­aiš­ku, ko­dėl žmo­nės taip lin­kę ti­kė­ti vi­so­kiais gan­dais. Sa­vo au­si­mis gir­dė­jau Vil­niu­je gy­ve­nan­čio ar­ti­mo žmo­gaus pa­sa­ko­ji­mą, at­seit vie­no jo pa­žįs­ta­mo gi­mi­nai­tė dir­ban­ti San­taros li­go­ni­nė­je, o ten tų su ko­ro­na­vi­ru­su tai skai­čius n pri­gul­dy­ta, tik vis­kas sle­pia­ma.

Kai su­abe­jo­jau, ar šiais lai­kais de­mo­kra­tinėje vi­suo­me­nė­je leng­viau nu­slėp­ti, nei tei­sin­gai in­for­muo­ti, ga­vau pa­pil­do­mos „in­for­ma­ci­jos“, jog, gir­di, Kau­no kli­ni­ko­se tai iš­vis n+1 ko­ro­na­vi­ru­si­nin­kas slap­ta už­da­ry­tas, ben­dra­moks­lės drau­gės te­ta ma­čiu­si ir sa­kiu­si. Taip, taip, – su te­ta juk ne­pa­si­gin­čy­si!

Dar liūd­niau, kai į so­cia­li­nius tin­klus gal­vas su­ki­šę ne pa­tys kvai­liau­si žmo­nės ti­ki iš­vis ne­re­a­lių skai­čių apie Lie­tu­vo­je ser­gan­čius ir in­fe­kuo­tus pri­far­ši­ruo­ta raš­lia­va ir nie­kur jos ne­pa­tik­ri­nę pla­ti­na.

No­ras ti­kė­ti siau­bo pa­sa­ko­mis už­go­žia ra­cio­na­lų mąs­ty­mą ir su­vo­ki­mą, jog pik­ta­va­liai, grei­čiau­siai iš krem­li­nių tro­lių fer­mų, spe­cia­liai sklei­džia pa­ni­ką ska­ti­nan­čią me­la­gie­ną.

O da­bar pa­žiū­rė­ki­me fak­tams į akis. Šį pir­ma­die­nį por­ta­lo „Del­fi“ duo­me­ni­mis, ko­ro­na­vi­ru­su pa­sau­ly­je už­si­krė­tę bu­vo 89 tūkst. 197 žmo­nės, iš ku­rių 45 tūkst. 150 jau pa­svei­kę, o 3 tūkst. 48, de­ja, jau mi­rę. Pa­gal šiuos skai­čius iš­ei­tų, jog mirš­ta­mu­mas yra 3,4 proc.

At­kreip­ki­me dė­me­sį, jog nuo gri­po vien Eu­ro­po­je kas­met mirš­ta dau­giau kaip 70 tūkst. žmo­nių! Lie­tu­vo­je šie­met jau tu­ri­me 5 gri­po au­kas ir kol kas vie­ną, kaip tei­gia­ma, ne­sun­kų su­sir­gi­mą ko­ro­na­vi­ru­su.

Tai gal ne kruo­po­mis rū­pin­ki­mės, o vyk­dy­ki­me gy­dy­to­jų re­ko­men­da­ci­jas dėl ele­men­ta­rios hi­gie­nos, sau­go­ki­mės gri­po ir ne­stre­suo­ki­me dėl ko­ro­na­vi­ru­so.

Ži­nia, kuo dau­giau stre­so, tuo sil­pnes­nis imu­ni­te­tas, kuo jis sil­pnes­nis, tuo vi­so­kie vi­ru­sai drą­ses­ni. Tai­gi, kaip sa­kė Karl­so­nas, ku­ris gy­ve­na ant sto­go: „Ra­my­bės, tik­tai ra­my­bės.“