Ko­va su ko­rup­ci­ja – ne tik Lau­ros Ra­dze­vi­čiū­tės rei­ka­las

Esu tik­ra, jog vi­suo­me­nės są­mo­nin­gu­mas yra vie­nin­te­lis gin­klas, ga­lin­tis pa­ža­bo­ti ko­rup­ci­ją, iš­gąs­din­ti „or­ga­ni­za­to­rius“, kur­pian­čius pla­nus apie as­me­ni­nę nau­dą pa­si­tel­kiant ga­lias. Ma­no gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, tik vie­šu­mas, skaid­ru­mas ir at­vi­ru­mas ga­li bū­ti pa­grin­di­niais sėk­mės ele­men­tais ko­vo­je su ko­rup­ci­ja.

O ir lai­kas čia nė­ra pats ge­riau­sias są­jun­gi­nin­kas. Bė­gant me­tams „or­ga­ni­za­to­riai“ gud­rė­ja, ko­rup­ci­ja įgau­na su­dė­tin­ges­nes for­mas, da­ro­si kom­pli­kuo­tes­nė ir tam­pa sun­kiau ap­tin­ka­ma. Ga­liau­siai jos vo­ra­tin­kly­je at­si­dū­ru­si vals­ty­bė ne­be­pa­jė­gia de­mas­kuo­ti net smul­kių ko­rup­ci­jos ap­raiš­kų, ku­rios ir su­da­ro vi­su­mą.

JAV pre­zi­den­to Do­nal­do Trum­po tei­si­nin­kas Ru­dy Giu­lia­ni, 1993-iai­siais ta­pęs Niu­jor­ko me­ru, dar­bus mies­te pra­dė­jo bū­tent nuo smul­kių­jų nu­si­kal­ti­mų. Jo įžval­gos, jog jo­kia stra­te­gi­ja ne­pa­dės įveik­ti ko­rup­ci­jos ir nu­si­kals­ta­mu­mo, kol ne­bus pa­ža­bo­ti smul­kie­ji nu­si­kal­ti­mai, pa­si­tei­si­no. Vos per dve­jus me­tus Niu­jor­ke sun­kių nu­si­kal­ti­mų ly­gis su­ma­žė­jo dau­giau nei treč­da­liu, o žmog­žu­dys­čių – be­veik per­pus.

R.Giu­lia­ni po­li­ti­ka rė­mė­si va­di­na­mą­ja „iš­dau­žy­tų lan­gų“ (angl. „Bro­ken Win­dows“) te­ori­ja, tei­gian­čia, kad bū­ti­na spręs­ti smul­kius nu­si­kal­ti­mus, sie­kiant už­kirs­ti ke­lią jų skai­čiaus pa­di­dė­ji­mui ir nu­si­kals­ta­mų vei­kų, ku­rios jau­čia ne­bau­džia­mu­mą, per­ėji­mui į sun­kes­nius nu­si­kal­ti­mus (jei iš­dau­žy­ti lan­gai ne­bus pa­keis­ti, van­da­lai dau­žys li­ku­sius svei­kus lan­gus, kol su­nai­kins vi­są pa­sta­tą).

Dar la­bai svar­bu, kad kiek­vie­nas su­vok­tu­me, jog mū­sų tur­tas – ne tik tai, kas yra mū­sų ban­ko są­skai­to­se ar na­muo­se. Tu­ri­me rū­pin­tis bei jaus­ti at­sa­ko­my­bę ir už tai, kaip lei­džia­mi vals­ty­bės ar sa­vi­val­dy­bės biu­dže­ti­niai pi­ni­gai, ku­rie yra vi­sų mū­sų ben­dra ki­še­nė, mū­sų ben­dras rei­ka­las. Ar sė­dė­tum ra­miai ir šyp­so­tu­mei­si, ma­ty­da­mas, kad ta­vo na­muo­se „šei­mi­nin­kau­ja“ va­gys? Tai ko­dėl tu­ri­me ra­miai sė­dė­ti ma­ty­da­mi, kai ap­va­gi­nė­ja­ma vals­ty­bė, mū­sų vi­sų vals­ty­bė, mū­sų ben­dras rei­ka­las?

Vi­sa­da ži­no­jau, jog vie­nas lau­ke ne ka­rys, o šia šven­ta tie­sa įsi­ti­ki­nau dar kar­tą, prieš maž­daug pus­an­trų me­tų pra­dė­ju­si va­do­vau­ti Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės an­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jai. La­bai džiau­giuo­si, kad vi­si 14-ka mū­sų ko­mi­si­jos na­rių yra ak­ty­vūs, įsi­gi­li­nan­tys į svars­to­mus klau­si­mus, prin­ci­pin­gi, tu­rin­tys tvir­tą nuo­mo­nę. Džiau­giuo­si vi­sų mū­sų vie­nin­gu dar­bu.

Gruo­džio 9-ąją pa­sau­lis mi­ni Tarp­tau­ti­nę an­ti­ko­rup­ci­jos die­ną, o aš šią die­ną šven­čiu sa­vo gim­ta­die­nį. Ti­kiu, ne­at­si­tik­ti­nai. Ti­kiu, kad daug kas šia­me gy­ve­ni­me yra už­prog­ra­muo­ta iš anks­to virš mū­sų esan­čių ga­lių, o mums tik ten­ka iš­pil­dy­ti sa­vo mi­si­ją. Ti­kiu, kad ne vel­tui gy­ve­ni­mas ma­ne at­ve­dė į Aly­tų, ne be rei­ka­lo pa­ro­dė ko­vos su ko­rup­ci­ja kryp­tį, ne­sto­ko­ja iš­ban­dy­mų gy­ve­ni­me ir kas­die­nia­me dar­be.

Ma­no nuo­mo­ne, skaid­ru­mas ir vie­šu­mas Aly­taus mies­to val­dy­me tu­rė­tų tap­ti ker­ti­nė­mis ver­ty­bė­mis. Da­li­nuo­si pa­grin­di­nė­mis nuo­sta­to­mis, kaip rei­kė­tų ben­drau­ti su vie­ša­ja­me sek­to­riu­je dir­ban­čiais dar­buo­to­jais:

* ne­siū­ly­ki­te jo­kių do­va­nų už jų at­lie­ka­mas pa­rei­gas;

* ži­no­ki­te, kad vals­ty­bės tar­ny­bo­je do­va­nos ga­li bū­ti tei­kia­mos ir pri­ima­mos tik ofi­cia­liai pa­gal įsta­ty­mus;

* no­ri­mas įteik­ti gė­ry­bes už ge­rą dar­bą pa­si­li­ki­te sau ar­ba ati­duo­ki­te vargs­tan­čioms šei­moms, se­ne­liams, ne­įga­lie­siems, taip vi­si kar­tu iš­veng­si­me ne­pa­to­gių si­tu­a­ci­jų;

* va­di­na­mos „do­va­nos“, „at­si­dė­ko­ji­mai“ ir „lauk­tu­vės“ ver­ti­na­mos kaip ky­šis;

* at­min­ki­te, kad už ne­tei­sė­tą at­ly­gį yra nu­ma­ty­ta griež­ta at­sa­ko­my­bė ir duo­dančiam, ir jį imančiam;

* ži­no­ki­te, kad net pa­ža­das, su­si­ta­ri­mas, pro­vo­ka­vi­mas, rei­ka­la­vi­mas, siū­ly­mas pri­im­ti ky­šį ar toks tar­pi­nin­ka­vi­mas jau yra lai­ko­mas nu­si­kal­ti­mu;

* apie pa­lik­tas „do­va­nas“ ar ban­dy­mus pa­pirk­ti dar­buo­to­jai pri­va­lo pra­neš­ti tie­sio­gi­niam va­do­vui ar tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­joms;

* apie iš Jū­sų rei­ka­lau­ja­mus pi­ni­gus ar ki­tas ver­ty­bes, pra­šy­mus at­lik­ti ki­to­kius ne­tei­sė­tus veiks­mus pra­neš­ki­te Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bai ar­ba mū­sų Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės an­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jai;

* sa­vo skaid­riu el­ge­siu ro­dy­ki­te pa­vyz­dį ki­tiems.

Ra­gi­nu ir kvie­čiu aly­tiš­kius pri­si­dė­ti prie skaid­ru­mo ir vie­šu­mo puo­se­lė­ji­mo Aly­tu­je, juk mū­sų mies­to ge­ro­vė – vi­sų mū­sų ben­dras rei­ka­las. Kaip? Be di­de­lių pa­stan­gų, bet su mil­ži­niš­ku prin­ci­pin­gu­mu.

Su ge­riau­siais lin­kė­ji­mais, pa­gar­biai

An­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė

Lau­ra Ra­dzev­čiū­tė