Simnas sužėrėjo kaip perlas Dzūkijos karūnoje

 „500 me­tų – daug. Tu­ri kuo di­džiuo­tis sim­niš­kiai, pir­miau­sia pa­si­džiaug­ti gi­lio­mis krikš­čio­niš­ko­mis šak­ni­mis, kas yra ver­tė, di­džiau­sias ir bran­giau­sias tur­tas“, – is­to­ri­nę šios šven­tės svar­bą re­ziu­ma­vo ke­tu­rio­lik­ta­sis Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis JE kar­di­no­las S.Tam­ke­vi­čius SI.

Baž­ny­čios ju­bi­lie­jui – kry­žius, kny­ga ir pa­ro­da

Ąžuo­lo vai­ni­kais ir gir­lian­do­mis iš­puoš­tos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios šven­to­riu­je prieš iš­kil­min­gas mi­šias pa­šven­ti­na­mas kry­žius, ku­rį baž­ny­čiai gar­bin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga do­va­no­jo Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no tra­di­ci­nių ama­tų cen­tro „Ūd­ru­pis“ pir­mi­nin­kė Ane­lė Na­su­le­vi­čie­nė su vy­ru Sta­siu.

Ąžuo­li­nį 6 met­rų aukš­čio kry­žių jos už­sa­ky­mu iš­dro­žė Aly­taus ra­jo­ne, Ra­džiū­nuo­se gy­ve­nan­tis tau­to­dai­li­nin­kas Ar­tū­ras Zien­ka. Kry­žius tu­ri ir sa­vo in­ten­ci­ją – „Už iš­sau­go­tą Kū­lo­kų kraš­to ta­len­tin­go diev­dir­bio Ta­mo­šiaus Duls­kio 1829–1908 at­mi­ni­mą“.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį il­gai bal­ta spal­va švie­tu­sią Sim­no mies­to baž­ny­čią bu­vo nu­tar­ta per­da­žy­ti gels­vai rus­va spal­va, o ar­chi­tek­tū­ri­nės sie­nų ap­dai­los de­ta­les – sod­ria ru­dai rau­do­na och­ra. Pa­sta­ty­tas kry­žius sa­vo spal­va, pa­ra­pi­jie­čių pa­ste­bė­ji­mu, prie baž­ny­čios la­bai de­ra. Jį pa­šven­tin­ti bu­vo pa­ves­ta Pa­ne­vė­žio vys­ku­pui eme­ri­tui Jo­nui Kau­nec­kui, ku­rio biog­ra­fi­jo­je yra įra­šy­tas ir Sim­nas.

„Ką pri­si­me­nu iš Sim­no? Ma­ne vi­sa­da ža­vė­jo šio­je pa­ra­pi­jo­je dir­bę ku­ni­gai, ir svar­biau­sia, kad tuo­met pa­ra­pi­jie­čiai iš­si­sky­rė gy­vu ti­kė­ji­mu“, – tei­gė ke­le­rius me­tus Sim­no me­lio­ra­ci­jos val­dy­bo­je dir­bęs bū­si­mas dva­si­nin­kas.

Prieš šv. Mi­šias baž­ny­čio­je vy­ko sim­niš­kio, 5 kny­gų apie Sim­ną au­to­riaus pro­fe­so­riaus Ar­vy­do Šeš­ke­vi­čiaus ką tik iš­leis­tos kny­gos „Sim­no baž­ny­čiai 500 me­tų“ pri­sta­ty­mas.

Iš­ki­liam ju­bi­lie­jui baž­ny­čio­je ati­da­ry­ta kil­no­ja­mo­ji fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da „Šimt­me­čiais sklei­dę ti­kė­ji­mą ir vil­tį“, ku­rią pa­ruo­šė Sim­no bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos Li­na Da­niu­le­vi­čie­nė ir San­dra Se­ja­vi­čie­nė.

Eks­po­zi­ci­jo­je – apie 40 fo­to­gra­fi­jų, su­rink­tų iš Sim­no pa­ra­pi­jos gy­ven­to­jų. Kiek­vie­na nuo­trau­ka – su sa­vo is­to­ri­ja, pri­si­mi­ni­mais: jo­se įam­žin­ti ne tik baž­ny­čio­je dir­bę ku­ni­gai, bet už­fik­suo­tos ir įvai­rios re­li­gi­nės šven­tės, su­si­ti­ki­mai, baž­ny­čios ju­bi­lie­jai.

Dau­giau­sia nuo­trau­kų pa­tei­kė kraš­tie­tis, kny­gų apie Sim­ną au­to­rius A.Šeš­ke­vi­čius, o se­niau­sia, ku­rio­je įam­žin­tas Sim­no pa­ra­pi­jos ko­mi­te­tas, fo­to­gra­fuo­ta 1920 me­tais.

Pa­va­di­no per­lu Dzū­ki­jos ka­rū­no­je

Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas R.Nor­vi­la Aly­taus ra­jo­no va­do­vą A.Vrub­liaus­ką bei vi­są jo ko­man­dą pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie pa­ra­pi­jie­čių ben­drai mal­dai. Sim­no baž­ny­čią, pu­sės tūks­tant­me­čio ju­bi­lie­jų šven­čian­čią Die­vo tvir­to­vę sto­ro­mis sie­no­mis, vys­ku­pas įvar­di­no iš­skir­ti­ne ne tik Dzū­ki­jo­je. Iš­skir­ti­nė ne tik sa­vo am­žiu­mi, ji yra svar­bi Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­jai – vie­nin­te­lė kryž­mi­nio pla­no re­ne­san­si­nė baž­ny­čia Lie­tu­vo­je. Kaip gra­žiai įsi­kom­po­nuo­ja Sim­no ir Gi­lui­čio eže­rų kraš­to­vaiz­dy­je ir jį pa­puo­šia! Baž­ny­čia, pa­sak vys­ku­po, ne­ma­žai nu­ken­tė­jo nuo gais­rų ir nio­ko­ji­mų, bu­vo ne kar­tą re­mon­tuo­ja­ma. Bet vi­suo­met, pen­kis am­žius, šių mal­dos na­mų pa­sto­gė­je bu­vo ga­li­ma su­tik­ti Die­vą, pa­si­lie­kan­tį Švč. Sak­ra­men­te.

„Ry­tą pri­sta­ty­ta­me lei­di­ny­je „Sim­no baž­ny­čiai 500 me­tų“ kal­bė­ta, kad, kai baž­ny­čios pa­sta­to būk­lė bu­vo sun­ki ir ją siū­ly­ta nu­griau­ti, pa­ra­pi­jie­čiai ne­su­ti­ko, ėmė at­sta­ti­nė­ti“, – di­džios pa­gar­bos ver­tą fak­tą pri­si­mi­nė Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas R.Nor­vi­la.

Jis kvie­tė pa­ste­bė­ti ir tai, kas stip­ri­no anais am­žiais gy­ve­nu­sių ir da­bar gy­ve­nan­čių žmo­nių tra­di­ci­jas, nuo­sta­tas, tar­pu­sa­vio san­ty­kius. Dau­gy­bė Sim­ne dir­bu­sių ku­ni­gų žmo­nių šir­dy­se kū­rė ug­nį, guo­dė ir mo­kė sun­ku­muo­se rem­tis į Die­vą. Rė­mė ir pa­lai­kė tuos, ku­rie sie­kė lie­tu­vy­bės, lais­vės ko­vo­to­jus.

„Te­ska­ti­na šis ju­bi­lie­jus džiaug­tis ir pri­im­ti vi­sa, ką per šiuos na­mus gau­na­me, kas­die­ny­bė­je rem­tis Die­vo pa­ska­ti­na­mu žo­džiu“, – lin­kė­jo vys­ku­pas.

Re­mian­čių ir pa­lai­kan­čių baž­ny­čią yra ir šian­dien. Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Rai­mun­das Žu­kaus­kas tu­rė­jo kam pa­dė­ko­ti ruo­šian­tis ju­bi­lie­ji­nėms iš­kil­mėms. Ne die­ną ir ne dvi vy­ko pa­ruo­šia­mie­ji dar­bai, prie ku­rių pri­si­dė­jo ne­ma­žai dva­si­nin­kų, pa­ra­pi­jie­čių, iš­ki­lių šio kraš­to as­me­ny­bių.

Di­džiau­si plo­ji­mai, kle­bo­no pa­ste­bė­ji­mu, nu­skam­bė­jo šios šven­tės glo­bė­jui Aly­taus ra­jo­no me­rui A.Vrub­liaus­kui. Kle­bo­nas dė­ko­jo ir vi­ce­me­rei Da­liai Ki­ta­vi­čie­nei, vi­sai sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bai, vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­riui Ai­va­rui Vyš­niaus­kui bei vie­tos bib­lio­te­ki­nin­kėms. Vi­siems, pri­si­dė­ju­siems prie kry­žiaus, ku­ris pa­puo­šė baž­ny­čios šven­to­rių ir pri­mins ju­bi­lie­jaus da­tą. Sim­no pa­ra­pi­jos kle­bo­nas pa­dė­kų iš­sa­kė ir Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro va­do­vui Vy­tau­tui Zub­rui bei jo mo­ki­niams, ku­rie pa­ga­mi­no ke­tu­ris suo­liu­kus.

Pa­dė­ko­ta vi­siems, gra­ži­nu­siems baž­ny­čią ir jos ap­lin­ką, kom­po­na­vu­siems puokš­tes ir py­nu­siems vai­ni­kus, pa­ra­pi­jie­čiams ir sve­čiams, ku­rie at­vy­ko da­ly­vau­ti iš­ki­lio­je šven­tė­je.

Ne­sun­ku bu­vo pa­ste­bė­ti, kad po gra­žiais al­to­riaus ap­klo­tais vyks­ta re­mon­to dar­bai. Vys­ku­pas pa­si­džiau­gė ir pa­dė­ko­jo Aly­taus ra­jo­no va­do­vams, kad vi­suo­met jų po­žiū­ris į pa­gal­bos pra­šy­mus bū­na tei­gia­mas. „Ti­kiu, kad pa­si­bai­gus re­mon­tui Sim­no baž­ny­čia taps per­lu Dzū­ki­jos ka­rū­no­je“, – vys­ku­po iš­sa­ky­tą vil­tį pa­ly­dė­jo aud­rin­gi ti­kin­čių­jų aplo­dis­mentai.

Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios in­ter­je­re do­mi­nuo­ja aukš­tos cen­tri­nės na­vos erd­vė. Į ją pa­ki­lu­sios ope­ros so­lis­tų Ra­sos Ju­zu­ko­ny­tės ir Dei­vi­do Sta­pon­kaus gies­mės džiu­gi­no ti­kin­čių­jų šir­dis ne tik Šv.Mi­šių me­tu, bet ir po jų.

Po dva­sin­go­sios šven­tės da­lies, baž­ny­ti­nės iš­kil­mės, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sau­su­mos pa­jė­gų or­kest­ro ly­di­ma, vė­lia­vo­mis ne­ši­na ei­se­na, ku­rio­je iš­skir­ti­nai pa­si­puo­šu­sios net aš­tuo­nios Sim­no kraš­te gy­vuo­jan­čios ben­druo­me­nės, pa­su­ko link Sim­no mies­to aikš­tės.

„Ne­su­sto­ki­me, ir to­liau au­gin­ki­me sa­vo kraš­to įžy­my­bes“

Svei­kin­da­mas su­si­rin­ku­sius į šven­tę mies­to aikš­tė­je, dar kar­tą pro­gas, dėl ku­rių su­gu­žė­ta į Sim­ną, pri­mi­nė Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras A.Vrub­liaus­kas: „Tai dvi iš­skir­ti­nės pro­gos – Sim­no baž­ny­čios 500 me­tų ju­bi­lie­jus ir Sim­no, kaip Ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės šven­tė.“

Me­ro tei­gi­mu, Sim­nas – tar­si ma­žas pa­sau­lio mo­de­lis, mies­tas, ku­ria­me su­gy­ve­no lie­tu­viai, žy­dai ir ki­tų tau­ty­bių žmo­nės, kraš­tas, ku­ris vi­sa­da sie­kė sa­vi­val­dos ir ko­vo­jo už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę. Čia gi­mė „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ pus­la­piai.

„Bū­tent žmo­nių darbš­tu­mas, dva­si­nin­kų įta­ka lė­mė, kad ge­riau gy­ve­nan­čių sim­niš­kių vai­kai ga­lė­jo siek­ti moks­lo, ta­po ži­no­mais me­di­kais, ka­riš­kiais, dva­si­nin­kais, moks­li­nin­kais. Mes jais di­džiuo­ja­mės, nes jie gar­si­na Sim­no var­dą. Ne­su­sto­ki­me, ir to­liau au­gin­ki­me sa­vo kraš­to įžy­my­bes“, – kaip ra­jo­no va­do­vas, A.Vrub­liaus­kas pa­si­džiau­gė Sim­no žmo­nė­mis, se­niū­ni­ja, veik­lio­mis ben­druo­me­nė­mis, įstai­go­mis, or­ga­ni­za­ci­jo­mis ir kiek­vie­nu žmo­gu­mi, ku­ris pri­si­de­da prie gra­žes­nio gy­ve­ni­mo. „No­riu pa­dė­ko­ti tau, Sim­ne, kad esi Lie­tu­vos ma­žo­ji kul­tū­ros sos­ti­nė“, – aikš­tė­je nu­skam­bė­jo ra­jo­no va­do­vo pa­dė­ka.

Jau ke­tu­rio­lik­tą kar­tą Aly­taus ra­jo­no me­ras A.Vrub­liaus­kas iš­kil­min­gai įtei­kia Aly­taus ra­jo­no Gar­bės pi­lie­čio re­ga­li­jas. Šie­met jos iš­kil­min­gai įteik­tos Jo Emi­nen­ci­jai kar­di­no­lui Si­gi­tui Tam­ke­vi­čiui, ku­ris, tar­nau­da­mas bū­tent Sim­no pa­ra­pi­jo­je, pra­dė­jo leis­ti le­gen­di­nę „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką“.

„Jei ša­lia ne­bū­čiau tu­rė­jęs tiek ge­rų, iš­ti­ki­mų tal­ki­nin­kų, tiks­lai ne­bū­tų įgy­ven­din­ti. Ir šian­dien šis pa­ger­bi­mas, nors skir­tas man, ta­čiau pri­klau­so dau­ge­liui, ku­riuos pats Vieš­pats įver­tins už ge­rus dar­bus. Esu dė­kin­gas Sim­no žmo­nėms, ku­rie man pa­dė­jo, nes bū­tent jie bu­vo ma­no pir­mie­ji tal­ki­nin­kai”, – dė­ko­jo kar­di­no­las, Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis S. Tam­ke­vi­čius. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, pats Vieš­pats vi­sus juos įver­tins, nes sun­ku bū­tų vi­sus juos su­skai­čiuo­ti.

Dva­si­nin­kas kal­bė­jo, kad nuo 1958-ųjų jis tre­jus me­tus tar­na­vo Aly­tu­je, ap­su­kęs ra­tą po ša­lies baž­ny­čias, su­grį­žo į Sim­ną. Pen­ke­ri me­tai, pra­leis­ti Sim­ne, pa­li­ko gi­lų pėd­sa­ką jo šir­dy­je. Džiau­gia­si ga­lė­jęs su gi­liu ti­kė­ji­mu daug vai­kų pa­ruoš­ti Pir­mą­jai Ko­mu­ni­jai. Pa­ger­bi­mą jis pri­ima kaip bran­gią do­va­ną.

Vai­ši­no ku­li­na­ri­niu pa­vel­du ir da­li­jo­si ama­to ži­nio­mis

Čia, ša­lia Kul­tū­ros rū­mų, at­ski­ros Sim­no se­niū­ni­jos ben­druo­me­nės kvie­tė už­suk­ti į jų įkur­tus ma­žus kie­me­lius. Juo­se žmo­nės bu­vo ne tik vai­ši­na­mi Sim­no kraš­to ku­li­na­ri­niu pa­vel­du, bet ir su­tei­kia­ma daug is­to­ri­nių ži­nių apie tai, kaip ki­ta­dos žmo­nės ren­gė­si, ko­kių ama­tų mo­kė­jo, kuo ver­tė­si.

Ąžuo­li­nių ben­druo­me­nės vy­rai nu­spren­dė pri­min­ti, kad Sim­no mies­to is­to­ri­ja pra­si­dė­jo bū­tent nuo ka­ra­liš­ko­jo me­džiok­lės dva­ro, ku­riam pri­klau­san­čio­se gi­rio­se bu­vo gau­su žvė­rių. Kaip tik­ri me­džiok­liai jie de­monst­ra­vo šau­dyk­les, lan­kus, o jų mo­te­rys kie­me­ly­je kvie­tė pa­ska­nau­ti ver­da­mos su žvė­rie­na sriu­bos.

„Sim­ni­jos“ ben­dri­ja de­monst­ra­vo tik­rą kros­nį, ro­dė, kaip įpūs­ti ug­nį se­no­vi­niu prie­tai­su, mo­kė kaip duo­nos ke­pi­mui pa­ruoš­ti aje­rus. Vi­sus no­rin­čius vai­ši­no na­mi­niu svies­tu, ku­rio ne­gai­lė­da­mos kro­vė ant švie­žios na­mi­nės duo­nos. At­si­ra­do sve­čių, no­rin­čių su­žais­ti šaš­kė­mis di­de­lė­je len­to­je.

Ka­val­čiu­kų ben­druo­me­nės kie­me­ly­je – edu­ka­ci­ja apie bi­tes ir me­dų su tik­ru avi­liu, se­no­vi­niais bi­ti­nin­kys­tės reik­me­ni­mis.

Kai­my­nų kai­mo ben­druo­me­nė su pir­mi­nin­ku Vy­tau­tu Mi­ke­lio­niu prie­ša­ky­je at­gai­vi­no Sim­no žve­jų gy­ve­ni­mo vaiz­de­lį. „Kai­my­nų kai­mas – Sim­no prie­mies­tis ant Gi­lui­čio eže­ro pa­kran­tės. Eže­re ir šian­dien knibž­da kar­šiai, ly­de­kos, kar­piai... Ko­dėl žve­jams ne­pri­gau­dy­ti žu­vies ir ja ne­pa­vai­šin­ti šven­tės da­ly­vių?“ – re­to­riš­kai klau­sė ben­dri­jos pir­mi­nin­kas. Iš vie­nin­gų Kai­my­nų kie­me­lio nė vie­nas al­ka­nas ne­iš­ėjo.

Ka­les­nin­kų ben­druo­me­nės mo­te­rys iš se­ne­lių ir pro­se­ne­lių yra iš­mo­ku­sios vel­ti tik­rus se­no­vi­nius vel­ti­nius, tu­ri ir vel­ti­nių kur­pa­lių, ku­riems ga­li bū­ti per 100 me­tų, jos ži­no, kaip pa­ruoš­ti vil­ną ir to pa­mo­kė, kas iš­mok­ti no­rė­jo.

Vi­sos šven­tės me­tu vei­kė pre­ky­bi­nin­kų, tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų mu­gė, nuo­lat skam­bė­jo gy­va mu­zi­ka.

Pro­jek­tą „Sim­nas – Lie­tu­vos ma­žo­ji kul­tū­ros sos­ti­nė“ pa­ren­gė Sim­no ben­druo­me­nė „Sim­ni­ja“,  ben­dra­dar­biau­da­ma su Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pe ir ra­jo­no  sa­vi­val­dy­be.