Senelių darželio autobusiukas baigia savo dieneles – nupirkime gerumo kilometrą jau šiandien

– Gi­ta, tai kas nu­ti­ko se­ne­lių dar­že­lio au­to­bu­siu­kui?

– Au­to­bu­siu­kas su­lau­kė gar­bin­go am­žiaus ir in­ves­ti­ci­jos į jo at­nau­ji­ni­mo dar­bus ne­bė­ra tiks­lin­gos. Kas­dien nu­ke­liau­ja­me dau­giau kaip 50 km, teik­da­mi pa­vė­žė­ji­mo pa­slau­gas. Mo­čiu­tes at­si­ve­ža­me iš įvairių miesto gyvenamųjų ra­jo­nų. Kiek­vie­nas iš­va­žia­vi­mas joms yra tar­si Ka­lė­dų ste­buk­las – jau va­ka­re pra­de­da lauk­ti ki­to su­si­ti­ki­mo su drau­gė­mis, cen­tro dar­buo­to­jais.

– Pra­šy­da­mi nu­pirk­ti ge­ru­mo ki­lo­met­rus pri­mi­nė­te, kaip se­ne­liai kiek­vie­nais me­tais Aly­taus pus­ma­ra­to­ny­je iš­di­džiai nu­ei­na sa­vo 600 met­rų. Jiems vi­si plo­ja, įtei­kia me­da­lius, fo­to­gra­fuo­ja – ačiū už tai! Bet šį­kart pra­šo­te pa­ly­dė­ti tru­pu­tį to­lė­liau, o pus­ma­ra­to­ny­je da­ly­vau­ti ko­dėl min­tis ki­lo?

– Min­tis ki­lo lau­ke mo­čiu­tėms da­rant mankš­tą ir ste­bint, kaip ak­ty­vus „pa­gy­ve­nęs jau­ni­mas“ bė­gio­ja ir ruo­šia­si pus­ma­ra­to­niui. Ta­da ir pra­dė­jo­me juo­kau­ti, kad ir mes ne ki­to­kie – taip pat sto­si­me ties fi­ni­šo tie­si­ą­ja. Vie­nas iš or­ga­ni­za­to­rių Po­vi­las Ta­mu­ly­nas pa­kvie­tė da­ly­vau­ti ir taip jau ket­ve­rius me­tus iš ei­lės mus kvie­čia, ir mes da­ly­vau­ja­me Aly­taus pus­ma­ra­to­ny­je. Su ko­kia nuo­tai­ka da­ly­vau­ja­me – ma­to­te iš nuo­trau­kų, ku­rio­se lai­mė iš da­ly­vių akių tie­siog trykš­te trykš­ta ir sa­ko mū­sų vi­suo­me­nei: nie­ka­da ne per vė­lu džiaug­tis ir įgy­ven­din­ti tas sva­jo­nes, ku­rių kaž­ka­da ne­drį­so­me. To­dėl kas­dien už­duo­da­me sau klau­si­mą: ka­da, jei­gu ne da­bar, pra­dė­ti ke­liau­ti, bėg­ti ma­ra­to­ne, vyk­ti prie jū­ros ar tie­siog pa­si­mė­gau­ti ge­ra drau­gi­ja?

– Kiek šiuo me­tu lan­ko dar­že­lį mo­čiu­čių ir se­ne­lių? Ko­kia veik­la da­bar už­si­i­ma­te? Gir­dė­jo­me, kad kep­si­te gar­džių me­duo­lių „Lie­taus vai­kų“ auk­cio­nui? Gal iš­duo­si­te ir mums re­cep­tą?

– Šiuo me­tu cen­trą lan­ko 18 mo­čiu­čių ir 4 se­ne­liai, o jų am­žius nuo 75 iki 92 me­tų. Da­bar ak­ty­viai ruo­šia­mės Ka­lė­doms – ku­ria­me ran­kų dar­bo at­vi­ru­kus, ke­pa­me me­duo­lius, da­ly­vau­ja­me ki­tų ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų so­cia­li­nė­se ini­cia­ty­vo­se, to­kio­se kaip „Lie­taus vai­kų“ or­ga­ni­zuo­ja­mas auk­cio­nas. Ka­dan­gi da­ly­va­vi­mo mi­si­ja yra kil­ni, se­no­liai su mei­le de­ko­ruo­ja švie­žiai iš­kep­tus me­duo­lius, ku­ria is­to­ri­jas ir sma­giai kri­ze­na. O re­cep­to tik­rai ne­iš­duo­si­me – na, ne­bent la­bai ge­riems vai­kams, ku­rie ti­ki ste­buk­lais. To­kiems kaip Pu­ti­nų gim­na­zi­jos ben­druo­me­nė, su ku­ria sma­gu įgy­ven­din­ti ge­ru­mo ak­ci­jas. Pu­ti­nų gim­na­zi­jos eko­no­mi­kos ir ver­slu­mo mo­ky­to­ja eks­per­tė Jo­li­ta No­ru­vie­nė su mo­ki­niais įkū­rė ben­dro­vę „Šil­čiau­sios ran­kos“, tai elek­tro­ni­nė par­duo­tu­vė, ku­rio­je ga­lė­si­te įsi­gy­ti se­ne­lių dar­že­lio darbš­tuo­lių dar­bų.

– Ge­ru­mo ki­lo­met­rais skai­čiuo­ja­te ir ap­si­lan­ky­mą baž­ny­čio­je. At­ro­do, taip pa­pras­ta ten nu­vyk­ti, bet kaip yra iš tik­rų­jų? Gal su ku­ria baž­ny­čia ir jos ku­ni­gu la­biau pa­drau­gau­ja­te?

– Kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą­jį penk­ta­die­nį tu­ri­me ypa­tin­gą iš­vy­ką, tai yra pats pra­smin­giau­sias ir puoš­niau­sias ap­si­lan­ky­mas baž­ny­čio­je. Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čio­je ku­ni­gas Arū­nas Už­upis vi­sa­da su mei­le pa­si­tin­ka mo­čiu­tes, su­tei­kia joms ti­kė­ji­mo ir tvir­tu­mo. Tai bū­na emo­ciš­kai stip­riau­sia iš­vy­ka, nes ta­da pa­jun­ti, koks ga­li bū­ti žmo­gaus tvir­tas ti­kė­ji­mas.

– Su­pran­tu, kad se­ne­lių dar­že­ly­je tik­riau­sia šven­tė yra ir ru­duo, nes va­žiuo­ja­te gry­bau­ti?

– Jei­gu ne gry­bai ir ne uo­gos, mo­čiu­tės ne­pa­jaus­tų ru­dens tei­kia­mų ma­lo­nu­mų! Taip, gry­ba­vi­mas tur­būt vi­sų mū­sų, dzū­kų, krau­jy­je, to­dėl šis po­mė­gis iš­lie­ka ir su­lau­kus gar­bin­go am­žiaus. Ne lai­mi­kis svar­biau­sia mū­sų mo­čiu­tėms, o bu­vi­mas gam­to­je, pri­si­mi­ni­mų pa­sa­ko­ji­mas, ka­da dy­go ge­riau­si ba­ra­vy­kai, ko­kia ska­niau­sia vo­ve­rai­čių sriu­ba ar kaip džio­vin­ti miš­ko gė­ry­bes. Miš­kas – tar­si te­ra­pi­ja, to­kia te­ra­pi­ja ypač po­pu­lia­ri Ja­po­ni­jo­je, ją me­di­ci­nos įstai­go­se iš­ra­šo net gy­dy­to­jai. Nu­sta­ty­ta, kad pa­si­vaikš­čio­ji­mas miš­ke re­gu­liuo­ja krau­jo spau­di­mą, ma­ži­na stre­so hor­mo­no kor­ti­zo­lio kie­kį, stip­ri­na imu­ni­te­tą.

– Ra­šo­te, kad „už pa­au­ko­tus 50 Eur ap­lan­ky­tu­me Vil­niaus se­na­mies­tį, pa­sig­ro­žė­tu­me mies­to eg­lu­te“. Ką mo­čiu­tės kal­ba apie to­kią ga­li­my­bę, ro­dos, juk eg­lu­tė tai vai­kams, bet ka­lė­di­nis džiaugs­mas tur­būt bet ku­rio am­žiaus žmo­nes ap­lan­ko?

– Ne­pa­ti­kė­si­te, ir aš pa­ti nie­ka­da ne­gal­vo­jau, kad, su­lau­kus to­kio am­žiaus, ga­li­ma tiek daug sva­jo­ti! Taip, mo­čiu­tėms iš­vy­ka „in sos­ci­nę“ yra to­kia di­de­lė die­na, kad ne tik bū­ti­na ap­lan­ky­ti eg­lu­tę, bet ir su­si­tik­ti su vai­kys­tės drau­gė­mis. Kad jūs ži­no­tu­mė­te, kiek įvai­rių is­to­ri­jų ir nuo­ty­kių ke­liau­da­mi pa­ti­ria­me, kiek to ge­ru­mo, tos ši­lu­mos per gra­žų nu­gy­ven­tą am­žių su­kau­pę esa­me. Di­džiau­sia do­va­na lai­ku su­ge­bė­ti tai ver­tin­ti.

– Na, o kaip­gi jū­ra – kol kas tik sva­jo­nė?

– Jū­ra mums kol kas pa­ti di­džiau­sia sva­jo­nė. Vie­nos mo­čiu­tės pri­si­me­na jū­rą, ki­tos nė­ra bu­vu­sios prie jos, to­dėl gy­ve­na lau­ki­mu, kad dar spės nu­ke­liau­ti. Sma­gios is­to­ri­jos pa­sa­ko­ja­mos apie Jū­ra­tę ir Kas­ty­tį, iš­me­ta­mus gin­ta­rus, ste­buk­lus Pa­lan­gos Lur­do gro­to­je. Aš su­pran­tu, kad tai yra tik že­miš­ka ke­lio­nė, bet kai pa­ma­tai akis, spin­din­čias lai­me, džiaugs­mo aša­ras ir pa­dė­kos pil­nus del­nus, su­pran­ti, kad mi­si­ja, ku­rią „Ge­ru­mo skrais­tė“ ne­ša Aly­taus mies­to sen­jo­rams, yra tei­sin­ga­me ke­ly­je. (ci­ta­tai)

Dė­ko­ju už kiek­vie­ną aly­tiš­kių ge­ru­mo ges­tą, už gė­les, kar­tu so­din­tas pa­va­sa­rį, už va­sa­ros uo­gas ir pa­si­vaikš­čio­ji­mus kar­tu, už ru­de­ni­nius su­si­ti­ki­mus su jau­ni­mu ir vai­kais, už žie­mos me­duo­lius, ku­riuos ke­pa­me su di­de­le mei­le. Di­de­li dar­bai da­ro­mi ty­liai, ir ta lai­mė, ku­rią vi­si mes su­tei­kia­me ir ga­li­me su­teik­ti se­no­liams, lei­džia pa­tiems mums bū­ti ge­res­niems, my­li­miems ir lau­kia­miems. Gra­žaus šv. Ka­lė­dų lau­ki­mo Jums, mū­sų my­li­mi aly­tiš­kiai!

* * *

Gerumo kilometrus galima nupirkti pervedus auką:

Gerumo skraistė, VšĮ LT967044060008022889 įm.k. 304028377