Pirmyn, Baltarusija!

Bal­ta­ru­siai ko­vo­ja už lais­vę, už ga­li­my­bę de­mo­kra­tiškai pa­si­rink­ti ir pa­ga­liau ne­var­žo­mai gy­ven­ti. Tai, kas vyks­ta vi­sai ša­lia mū­sų, yra re­vo­liu­ci­ja. Jie da­bar iš­gy­ve­na tą eta­pą, ku­rį ma­no tė­vai ir se­ne­liai įvei­kė prieš 31 me­tus.

Keis­ta, kad pa­sau­ly­je dar yra vals­ty­bių, ku­rias val­do ci­ni­kai dik­ta­to­riai. Aliak­san­drą Lu­ka­šen­ką dik­ta­to­riu­mi pa­va­din­ti – ma­ža, jis yra nu­si­kal­tė­lis, ku­ris pri­va­lo sė­dė­ti už gro­tų iki gy­vos gal­vos.

Tu­rė­tum bū­ti psi­chiš­kai ne­sta­bi­lus, kad vyk­dy­tum to­kius iš­puo­lius prieš žmo­nes, tu­ri bū­ti be­šir­dis, kad pra­lie­tum sa­vo tau­tos krau­ją dėl to, kad tau­tie­čiai no­ri gy­ven­ti ge­riau ir tap­ti va­ka­rie­tiš­ka ša­li­mi, pa­bėg­ti nuo dik­ta­tū­ri­nės val­dy­mo san­tvar­kos. Bū­tų gar­bin­ga, jei Lu­ka­šen­ka pa­si­trauk­tų, bet tai nė­ra žmo­gus, ku­riam gar­bė pir­mo­je vie­to­je.

Ge­rai tai, jog nors po 26 me­tų au­to­ri­ta­ri­nės Lu­ka­šen­kos val­džios Bal­ta­ru­si­jo­je vyks­ta per­ver­smas, to rei­kė­jo se­niai, pa­ga­liau tau­ta pri­bren­do, ir ti­kiu, kad ji eis iki ga­lo. Tu­ri­me bū­ti­nai pa­lai­ky­ti kai­my­nus ir man la­bai gai­la, kad Lie­tu­vo­je ne­ma­žai abe­jin­gų žmo­nių.

Ma­tau ko­men­ta­rus po straips­niais apie or­ga­ni­zuo­ja­mas ak­ci­jas Bal­ta­ru­si­jai pa­rem­ti ir jie ma­ne nu­vi­lia. Nu­vi­lia to­dėl, kad da­lis mū­sų dar vis ne­ge­ba ver­tin­ti da­ly­kų, ku­rie yra ne­įkai­no­ja­mi. Ra­šo, kad sa­voj vals­ty­bėj pro­ble­mų daug, ko čia len­da į tą Bal­ta­ru­si­ją ir pa­na­šiai.

Mie­li Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai, jei žmo­nės bū­tų pa­si­ė­mę iš jū­sų tą abe­jin­gu­mą prieš 31 me­tus, apie tai, ką tu­ri­te da­bar, net pa­sva­jo­ti ne­ga­lė­tu­mė­te. Gy­ven­tu­mė­te prie­spau­do­je ir nė ko­men­ta­ro pa­ra­šy­ti po vie­nu ar ki­tu straips­niu ne­tu­rė­tu­mė­te tei­sės, ne­bū­tų ne­pri­klau­so­mos te­le­vi­zi­jos, spau­dos, ra­di­jo. Ga­lų ga­le ne­tu­rė­tu­mė­te są­ži­nin­gų rin­ki­mų, ką tu­ri­te da­bar. Ver­tin­ki­te, o pas­kui teis­ki­te. Bal­ta­ru­si­ja pra­dė­jo sun­kų ke­lią dar­nios ir tva­rios vals­ty­bės link, mes pri­va­lo­me ją pa­lai­ky­ti.

Rug­pjū­čio 23 die­ną vy­ko Lais­vės ke­lio ak­ci­ja, skir­ta pa­rem­ti bal­ta­ru­sius ir jų nu­ož­mią pa­trio­tiš­ką bei tai­kią ko­vą prieš dik­ta­to­ri­nį val­dy­mą.

Vi­si man pa­sa­ko­da­vo, ko­kia jau­ki dva­sia tvy­ro­jo Bal­ti­jos ke­ly­je. Aš taip gai­lė­jau­si, kad gi­miau tik prieš 16 me­tų ir ne­ga­lė­jau ten da­ly­vau­ti. Lais­vės ke­lias bu­vo Bal­ti­jos ke­lio ati­tik­muo, tik tai da­bar da­rė­me ne dėl sa­vęs, o dėl ki­tų, kas lie­tu­viams, sa­ky­čiau, nė­ra la­bai bū­din­ga, bet tik­rai rei­ka­lin­ga.

Bu­vo nuo­sta­bu. Sun­ku nu­pa­sa­ko­ti tą jaus­mą. Ne­iš­blės­tan­tis žmo­nių so­li­da­ru­mas ir su­si­tel­ki­mas tik­rai la­bai glos­tė šir­dį. Ži­no­ji­mas, kad esi įvy­kio, apie ku­rį ra­šys ne tik Lie­tu­vos va­do­vė­liai, da­lis, yra kaž­kas ant­gam­tiš­ko. Man gai­la tų, ku­rie ne­ga­ty­viai žiū­rė­jo į šią ak­ci­ją, na taip net ne­ga­li­ma gal­vo­ti.

Dar nie­ka­da ne­jau­čiau to­kio stip­raus pa­trio­tiz­mo jaus­mo, koks vir­pė­jo ma­ny­je ta­da. Taip sma­gu su­si­kib­ti už ran­kų ir jaus­ti tą ki­tų ne­iš­dil­do­mą nuo­šir­du­mą ir jau­ku­mą. Tai bu­vo įvy­kis, ku­rį at­si­min­siu vi­są gy­ve­ni­mą.

Įgi­jo­me ir drau­gų. Tie­sa, ne­spė­jo­me iš­si­aiš­kin­ti nei iš ko­kio kraš­to jie ki­lę, nei ko­kie jų var­dai, bet spė­jo­me pa­dai­nuo­ti. Nuo pa­trio­ti­nių dai­nų iki dai­nų su nau­jai įterp­tais žo­džiais: „Su­plė­šy­sim į ga­ba­lus tuos Lu­ka­šen­kos va­ba­lus ir lais­vė vėl žy­dės.“ Ir ji žy­dės. Jau da­bar ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kaip Aliak­san­drui ko­jos dre­ba. Jis bi­jo per­ver­smo, nors ir sa­ko, kad Mai­da­no Bal­ta­ru­si­jo­je ne­bus. Tik­rai aiš­ku, kad vals­ty­bė kei­sis iš es­mės, šim­tų tūks­tan­čių žmo­nių ne­iš­vai­ky­si ir ne­nu­slo­pin­si nie­kaip. To­dėl, drau­gas Aliak­san­drai, – has­ta la vis­ta, ba­by (liet. vi­so ge­ro, ma­žy­li).

La­bai sma­gu ma­ty­ti tiek daug žmo­nių, ku­rių vei­dus puo­šia nuo­šir­džios šyp­se­nos. Ir vi­si ži­no, kad su­si­rin­ko dėl vie­no ir to pa­ties tiks­lo. Net­gi sė­dė­da­ma au­to­mo­bi­ly­je spūs­ty­je ne­ži­nau, kiek šyp­se­nų iš­da­li­jau. Vie­ni ki­tiems per au­to­mo­bi­lių lan­gus mo­ja­vo­me, svei­ki­no­mės, ple­vė­sa­vo­me vė­lia­vė­lė­mis. Dar kai sto­vė­jo­me ke­ly­je, vie­nu au­to­mo­bi­liu va­žiuo­jan­ti mo­te­ris su­sto­jo prie mū­sų ir iš­tie­sė ran­ką su dė­žu­te sal­dai­nių, pa­siū­lė pa­si­vai­šin­ti. Toks jaus­mas, lyg vi­si gi­mi­nės į su­ei­gą su­si­rin­ko.

Au­to­mo­bi­liu pra­va­žia­vo tau­ti­niu kos­tiu­mu ap­si­ren­gu­si bal­ta­ru­sė ir vi­siems link­sė­jo gal­va. Su­dė­ju­si del­nais į vi­dų ran­kas prie krū­ti­nės ji, ti­kiu, vi­sos bal­ta­ru­sių tau­tos var­du dė­ko­jo mums, juos pa­lai­kan­tiems Lais­vės ke­lio da­ly­viams. Tai tik­rai su­vir­pi­no šir­de­lę. Ir ne ma­no vie­nos.

Ti­kiuo­si, kad pro­tes­tai ten tę­sis ir to­liau, svar­bu, kad jie iš­lik­tų tai­kūs. Bal­ta­ru­siai pa­var­gę, nu­si­vy­lę ša­lies re­ži­mu ir, duok Die­ve, kad vil­ties ug­ne­lių jų šir­dy­se nie­kas ne­už­pūs­tų. Tai, ką jie da­ro, yra stip­ri pra­džia, bū­ti­na, kad ši is­to­ri­ja tu­rė­tų tę­si­nį ir lai­min­gą pa­bai­gą.

Aliak­san­dras Lu­ka­šen­ka pri­va­lo trauk­tis. Kaip ga­li bū­ti pre­zi­den­tu, jei tu ne­tu­ri tau­tos pa­si­ti­kė­ji­mo? Tai tie­siog ne­tei­sin­ga. Kai vi­sas pa­sau­lis, iš­sky­rus ke­lio­li­ka vals­ty­bių, tau lie­pia iš­ei­ti, o tu kaip er­kė įsi­skver­bęs į pre­zi­den­to kė­dę dar vis čiul­pi iš bal­ta­ru­sių pas­ku­ti­nį krau­ją ir ne­si­trau­ki. Kaip tu ga­li val­dy­ti vals­ty­bę ir at­sto­vau­ti tau­tai, jei ta­vo pur­vi­nos ran­kos su­tep­tos tau­tie­čių krau­ju? Kaip tu ga­li ra­miai mie­go­ti ži­no­da­mas, kad tė­tis ar ma­ma, ku­ris dėl ta­vo kal­tės bu­vo nu­žu­dy­tas tai­kių pro­tes­tų me­tu, va­ka­re ne­grįš pas sa­vo at­ža­las, ar­ti­muo­sius? Tu pri­va­lai trauk­tis.

Bal­ta­ru­si­ja kei­čia­si. Lu­ka­šen­kos ne­liks. At­eis de­mo­kra­tija. Gal po ke­lių sa­vai­čių, gal po mė­ne­sio, gal po me­tų, bet vis­kas pa­si­keis. Nuo­šir­džiai ger­biu pro­tes­tuo­to­jus ir vi­sus juos pa­lai­kan­čius lie­tu­vius ir už­sie­nie­čius. Įkvėp­ki­me bal­ta­ru­sius ko­vo­ti už lais­vę, už vie­ny­bę ir bro­ly­bę. Pir­myn, Bal­ta­ru­si­ja!

Gy­tė Au­gus­ti­nai­ty­tė