An­drius Kar­lo­nas: „Aš gy­ven­to­jų, ypač jau­nes­nių, ak­ty­vu­mą ma­tuo­ju pa­gal gim­na­zi­jos spor­to sa­lės už­im­tu­mą”

– Bai­gia­te šeš­tuo­sius au­gi­mo ant laip­tų me­tus. Ko­kio vė­jo per tuos me­tus įne­šė­te į But­ri­mo­nis?

– Tur­būt pa­grin­di­nis veik­los tiks­las vi­są lai­ką bu­vo ir yra tas, kad ir mies­te­lio cen­tre „už­au­gęs ant laip­tų“ jau­ni­mas ga­li bū­ti ge­ras ir duo­ti nau­dos sa­vo kraš­tui.

Įgy­ven­di­no­me ne vie­ną pro­jek­tą, dėl ku­rio mies­te­lio erd­vės ta­po gra­žes­nės, pra­tur­tė­jo ren­gi­niams rei­ka­lin­ga ma­te­ria­li­nė ba­zė, pri­si­de­da­me prie ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo, at­sto­va­vi­mo se­niū­ni­jai sve­tur, ben­dros ra­jo­no jau­ni­mo sa­vi­val­dos or­ga­ni­za­vi­mo. Ir ap­skri­tai žmo­nės pra­dė­jo dau­giau kal­bė­ti apie jau­ni­mą.

– Jei­gu žmo­nės pra­de­da dau­giau kal­bė­ti apie jau­ni­mą, gal ir jo bal­są aukš­tes­nės ins­ti­tu­ci­jos iš­girs­ta?

– Ke­le­rius me­tus vei­kė­me kaip ne­for­ma­li jau­ni­mo gru­pė ir lai­kui bė­gant įgi­jo­me pa­tir­ties, ku­ri pa­ska­ti­no tap­ti ofi­cia­lia or­ga­ni­za­ci­ja.

Stei­giant aso­cia­ci­ją ne­kė­lė­me sau po­pu­lis­ti­nių tiks­lų vien tik pa­šū­kau­ti, kad at­ro­dy­tu­me kaž­kam svar­būs, ir kri­ti­kuo­ti kaž­ko ne­sie­kė­me. Mū­sų tiks­las bu­vo sva­riai įsi­lie­ti į vi­so Aly­taus ra­jo­no jau­ni­mo sa­vi­val­dą.

Ma­no­me, kad esa­me iš­girs­ti, nes da­ly­vau­ja­me Jau­ni­mo rei­ka­lų ta­ry­bos prie Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės veik­lo­je, taip pat sa­vo gy­ve­na­mo­sios te­ri­to­ri­jos – But­ri­mo­nių se­niū­ni­jos – vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

– Šian­dien sa­va­no­rys­tė yra vie­na svar­biau­sių veik­lų. Ar daug tu­ri­te sa­va­no­rių?

– Kiek­vie­nas aso­cia­ci­jos na­rys, tiek ofi­cia­liai juo esan­tis, tiek ne­ofi­cia­liai da­ly­vau­jan­tis mū­sų veik­lo­je, vei­kia sa­va­no­rys­tės pa­grin­du, kon­kre­čiai veik­lai, kon­kre­čiam ren­gi­niui daž­nai įsi­trau­kia skir­tin­gi žmo­nės.

Čia mes tur­būt nie­kuo ne­si­ski­ria­me nuo ki­tų ben­druo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų – dir­ba­me ne­at­ly­gin­ti­nai, to­dėl di­de­lio sa­va­no­rių bū­rio tik­rai ne­tu­ri­me.

Iš da­lies prie to pri­si­de­da tiek vi­di­nė ša­lies, tiek iš­ori­nė jau­nų žmo­nių emig­ra­ci­ja. Ir nors But­ri­mo­ny­se ma­to­me tei­gia­mų po­ky­čių, ta­čiau vis dar ne­ga­li­me pa­si­gir­ti to­kia jau­ni­mo gau­sa, ko­kią tu­rė­jo­me prieš 15–20 me­tų.

– Jei tei­sin­gai su­pra­tau, jū­sų or­ga­ni­za­ci­ja kvie­čia žmo­nes bū­ti ak­ty­ves­nius ir skie­py­tis nuo ko­ro­na­vi­ru­so? Va­di­na­si, jau­ni­mas yra pi­lie­tiš­kas, su­pran­ta skie­pų nau­dą šian­die­nos si­tu­a­ci­jo­je.

– Taip, sten­gia­mės bū­ti pi­lie­tiš­ki tiek kas­die­nė­je sa­vo veik­lo­je, tiek šiuo me­tu vi­sam pa­sau­liui sun­kiu lai­ko­tar­piu, nes no­ri­me ben­drau­ti, no­ri­me ke­liau­ti, no­ri­me su­si­tik­ti ren­gi­niuo­se, ap­lan­ky­ti sau ar­ti­mus.

Ir mes ti­ki­me moks­lu, tad bū­tų keis­ta, jei­gu bū­tu­me nu­si­tei­kę prieš skie­pus, bet kar­tu ger­bia­me kiek­vie­no pa­si­rin­ki­mą, nes jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų veik­la vi­sa­da sie­ja­si su lais­ve rink­tis, tik šiuo kon­kre­čiu at­ve­ju ta lais­vė tu­rė­tų bū­ti la­bai pa­sver­ta.

– Pa­mė­gin­ki­te jau­ni­mą api­bū­din­ti vie­nu žo­džiu.

– Pa­šė­lęs.

– Ar šian­dien ap­skri­tai tam pa­šė­lu­siam jau­ni­mui, ne tik jo ak­ty­vui, rū­pi, kas vyks­ta But­ri­mo­ny­se, ap­link juos? Ar jie no­ri bū­ti už kaž­ką at­sa­kin­gi? Ar jiems rei­kia pa­ska­ti­ni­mo?

– Ma­nau, kad rū­pi. Gal­būt jau­ni­mas vis­ką dau­giau ste­bi pa­sy­viai, bet pa­si­kal­bė­jęs tik­rai su­pran­ti, kad ži­no ir ma­to, kas vyks­ta ap­lin­kui.

O dėl grei­to gy­ve­ni­mo tem­po at­sa­ko­my­bės tur­būt šian­dien pri­trūks­ta­me vi­si ir pa­ska­ti­ni­mo, ži­no­ma, kad rei­kia, nes daž­nai gir­di­me at­sa­ky­mą „o kas man iš to?“ Tad be pa­ska­ti­ni­mo pa­ves­ti bū­ti už kaž­ką at­sa­kin­gam tik­rai yra sun­ku.

Ir pa­ska­ti­ni­mo ne­rei­kia tie­sio­giai su­ves­ti į pi­ni­gus, yra ke­lio­nės, ren­gi­niai, iš­vy­kos.

– Tur­būt su­tik­si­te su tuo, kad vi­siems jau­niems žmo­nėms, ne­pri­klau­so­mai nuo to, kur jie gy­ve­na – mies­te ar kai­me – svar­bios yra to­bu­lė­ji­mo ga­li­my­bės. Ar tu­ri But­ri­mo­nių se­niū­ni­jos jau­ni­mas įvai­raus už­im­tu­mo erd­vių? Ko jau­ni­mui šian­dien ap­skri­tai trūks­ta? Ar la­bai skir­tin­gas jau­ni­mas?

– Tik­rai taip, tik pro­ble­ma ta, kad daž­niau­siai no­ri­mo už­im­tu­mo val­džios įstai­gos su­teik­ti ne­ga­li, tai įvai­rios pra­mo­gos, ku­rias pa­pras­tai tei­kia ver­slas, o ver­slas skai­čiuo­ja, ar ap­si­mo­ka tą da­ry­ti kai­me ar ne.

O kas įma­no­ma iš vie­tos sa­vi­val­dos pu­sės, tai ma­nau, kad už­si­ė­mi­mų tik­rai yra tiek jau­nam, tiek vy­res­niam, spor­to sa­lė ne tik moks­lei­viams, bet ir ben­druo­me­nei vi­sa­da at­vi­ra, ga­li­ma šok­ti, dai­nuo­ti, spor­tuo­ti, mu­zi­kuo­ti, moks­lei­viams yra dar di­des­nis la­vi­ni­mo­si už­si­ė­mi­mų pa­si­rin­ki­mas.

Tu­ri­me jau­ni­mo erd­vę gim­na­zi­jos rū­sy­je, re­no­vuo­tus spor­to aikš­ty­nus, ša­lia But­ri­mo­nių vei­kian­tį žir­gy­ną, veik­lų ga­li­ma su­ras­ti ir Kul­tū­ros cen­tro pa­tal­po­se ar tie­siog ra­miai pra­leis­ti lai­ką su­tvar­ky­to­je mies­te­lio aikš­tė­je.

Bet, ma­no nuo­mo­ne, erd­vės nė­ra iki ga­lo už­im­tos ir ne­si­no­ri bū­ti se­na­ma­diš­kam, sa­kant, kad jau­ni­mas da­bar tik na­mie prie kom­piu­te­rių ar iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų sė­di, bet jis kaž­kur sė­di…

– Aly­taus ra­jo­ne dau­gė­ja nau­ja­ku­rių. O But­ri­mo­nių se­niū­ni­jo­je?

– Ben­drą gy­ven­to­jų skai­čių, de­ja, vis dar tu­ri­me ma­žė­jan­tį, ta­čiau nė vie­nas at­lais­vė­jęs bu­tas ar na­mas il­giau ne­už­si­bū­na, daž­nai yra par­duo­da­ma net ne­įdė­jus skel­bi­mo, taip pat tu­ri­me ir nau­jų sta­ty­bų.

Bet di­des­nė nau­ja­ku­rių da­lis iš tik­rų­jų yra bu­vę mū­sų gy­ven­to­jai, su­grį­žę į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą, daž­niau­siai jau­nos šei­mos, nes vi­sa in­fra­struk­tū­ra, se­niū­ni­jo­je esa­mas įvai­rių įstai­gų tin­klas yra tin­ka­mas jau­noms šei­moms.

– Kaip se­niū­nas, ieš­ko­te bū­dų, kaip jau­ni­mą iš­lai­ky­ti kai­me?

– Va­do­vau­ja­mės tuo pa­čiu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės stra­te­gi­niu šū­kiu, kad čia bū­tų ge­ra gy­ven­ti ir dirb­ti.

Ži­no­ma, no­rė­tų­si ne tik jau­ni­mui, bet ir vi­siems gy­ven­to­jams pa­siū­ly­ti kon­ku­ren­cin­gus at­ly­gi­ni­mus čia pat vie­to­je, ta­čiau re­a­ly­bė yra to­kia kaip ir ki­tur, dar­bo vie­tų yra – dirb­ti nė­ra kam, pa­grin­di­nė to prie­žas­tis – jau­ni­mo po­rei­kių ne­ten­ki­nan­tis at­ly­gis.

Bet mus gelbs­ti pa­to­gi ge­og­ra­fi­nė pa­dė­tis, prak­tiš­kai per tą pa­tį lai­ką ga­li­me pa­siek­ti tiek Aly­tų, tiek Birš­to­ną.

To­dėl ma­no, kaip se­niū­no, tiks­las yra pir­miau­sia gy­ven­to­jams su­kur­ti kom­for­tiš­ką gy­ve­ni­mo ap­lin­ką per esa­mą in­fra­struk­tū­rą, o šian­die­nis mū­sų mo­bi­lu­mas lei­džia pa­siek­ti ir to­liau nu­to­lu­sias dar­bo vie­tas.

– Sa­ko­ma, kad be jau­ni­mo nė­ra nei kai­mo, nei že­mės ūkio. Jau­nų ūki­nin­kų se­niū­ni­jo­je yra? Ką jie au­gi­na?

– Tei­sy­bė. Tu­ri­me ir jau­nų­jų ūki­nin­kų, daž­niau­siai jie tę­sia sa­vo tė­vų, se­ne­lių ūkių veik­las, ta­čiau jau­ni­mas ūki­nin­kau­ja ino­va­ty­viau, sa­ky­čiau, ma­žiau sa­ve ali­na, yra sten­gia­ma­si in­ves­tuo­ti į tech­ni­ką.

Kaip ir ki­tur, vy­rau­ja au­ga­li­nin­kys­tė, ta­čiau ga­li­me pa­si­džiaug­ti ir ne­ma­žu ma­žų­jų pie­no per­dir­bė­jų skai­čiu­mi, to­dėl pas mus at­vy­kę tu­ris­tai ieš­ko ne tik „Šim­ta­la­pių“, bet ir vie­tos ūki­nin­kų ga­my­bos sū­rių.

– Kaip pan­de­mi­ja pa­vei­kė jau­ni­mą, ko­kių bė­dų at­ne­šė?

– Sa­ky­čiau, kad pan­de­mi­ja di­de­lių bė­dų mums ne­at­ne­šė, jau­ni­mas kaip tik la­biau at­ra­do sa­ve, nes lai­kas sau tik­rai bu­vo tin­ka­mas, anks­čiau jo ne­ras­da­vo­me.

Bė­dos, jei­gu jas taip ga­li­me pa­va­din­ti, pra­si­dė­jo dar iki pan­de­mi­jos.

Aš gy­ven­to­jų, ypač jau­nes­nių, ak­ty­vu­mą ma­tuo­ju pa­gal gim­na­zi­jos spor­to sa­lės už­im­tu­mą, jis pra­dė­jo ma­žė­ti dar iki pan­de­mi­jos, ga­li­me sa­ky­ti, kad tu­rė­jo­me dar vie­ną emig­ra­ci­jos ban­gą, kai da­lis ak­ty­vių gy­ven­to­jų tie­siog iš­vy­ko lai­mės ieš­ko­ti ki­tur ir tai dau­giau­sia bu­vo jau­ni as­me­nys.

– Pla­tų veik­los ba­rą ver­čia­te, tad rū­pi, kiek to lais­va­lai­kio tu­ri­te ir kam jį ski­ria­te? Pla­čiau pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve, sa­vo šei­mą, juk esa­te vie­ti­nis, gal net se­ne­liai jū­sų čia, But­ri­mo­ny­se, gi­mę?

– Lais­va­lai­kio tik­rai daug nė­ra ir dau­giau­sia jis su­ka­si ap­link na­mus, nors sa­vo šei­mos dar ne­su su­kū­ręs.

Ži­no­ma, mėgs­tu pa­ke­liau­ti, bet net ir iš­vy­kus min­tys vi­sa­da yra apie But­ri­mo­nis, apie mies­te­lio is­to­ri­ją ir at­ei­tį.

Pats čia esu tik­rai gi­męs ir už­au­gęs, na o se­ne­liai į But­ri­mo­nis at­si­kraus­tė apie 1960 me­tus, kai se­ne­lis ga­vo pa­sky­ri­mą va­do­vau­ti But­ri­mo­nių mo­kyk­lai, taip ir ta­po­me but­ri­mo­niš­kiais.