Pasiklydę laisvėje (1)
Praregėjimai
Valstybės šimtmečio proga duodamas interviu televizijos laidoje prezidentas Valdas Adamkus su liūdesiu apgailestavo, kad prieškario Lietuva per savo vos 22 gyvavimo metus galėjo pasigirti ženklesniais pasiekimais, nors tada neturėjo Europos Sąjungos paramos. Kodėl tiek metų būdami laisvi, tarsi supančioti niekaip nerandame kelio, kaip suvaldyti emigraciją, korupciją ir skurdą?
Kasdien prarandame dalį Lietuvos dėl tūkstančiais išvykstančių, daugiausia jaunų, žmonių. Tyrimais išsiaiškintos svarbiausios bėgimo iš tėvynės priežastys. Deja, apie tai tik padejuojama. Optimistai bando nuraminti, kad emigracija turi ir pozityviąją pusę, o praraja tarp turto ir skurdo yra visame pasaulyje vykstantis procesas. Tačiau yra raudonosios linijos, kurias peržengus gresia katastrofa. Juk Lietuva – sparčiausiai nykstanti pasaulio šalis!
Pagal skelbiamus atlyginimų vidurkius, nemaža dalis pelningai dirbančių šalies darbdavių atiduoda darbuotojams pusę tiek, kiek derėtų. Menki atlyginimai ir nepasitikėjimas besikivirčijančia valdžia išvijo iš šalies trigubai daugiau žmonių nei buvo ištremta okupantų.
Nesiteisinkime žemesniu nei kitose šalyse darbo našumu. Tai daugiau demagoginė ekonomistų manipuliacija skaičiais nei tiesa. Pavyzdžiui, neseniai paskelbta skurdo Lietuvoje statistika: vienu metodu skaičiuodami, skurstančių žmonių turime per 600 tūkstančių, pagal kitą metodiką – mažiau nei 300 tūkstančių. Dar nematantiems didėjančio skurdo galime atsikirsti, jog prezidentė nebesidrovėdama vis dažniau viešai prašo visuomenės paramos vaikams ar varganoms šeimoms. Ir jos nepavadinsi vatniku.
Tačiau socialistinės revoliucijos nebus, nes nusivylusiųjų sava valstybe nuoskaudos iškeliauja ten, kur už darbą teisingiau mokama. Deja, pagarbos į svetimą šalį atvykusiam žmogui dažniau yra tik tiek, kiek jis ten reikalingas kaip darbo jėga. Sulaukėme, kad atskirų kategorijų darbuotojų šalyje jau trūksta. Todėl atlyginimai didėja, tačiau toli gražu ne tiek, kad suviliotų kraštiečius sugrįžti.
Ar dviguba pilietybė – panacėja?
Tačiau valdžioje vis dar tvyro olimpinė ramybė. Kaip pagrindinė panacėja deklaruojama dviguba pilietybė. Gal toks sprendimas ir reikalingas, tačiau jis tik formaliai padidins lietuvių skaičių pasaulyje, bet nepadidins tautiečių Lietuvoje. Greičiau atvirkščiai, nes bus mažiau intereso sugrįžti. Aktuali diskusija dėl dvigubos pilietybės nukreipia visuomenės dėmesį nuo dar svarbesnės problemos.
Manau, kad gilią demografinę krizę efektyviau galėtų sustabdyti dvigubai didesnis minimalus atlyginimas. Gal tai galėtų būti visų politinių jėgų ir verslo sutartinai priimtas pagrindinis valstybės tikslas artimiausiems penkeriems metams?
Būtų labai daug garsiai šaukiančiųjų – ką jūs darote, žlugdote verslą! Ir aš taip manau. Tik ar prakutusiai Lietuvai reikia tokio verslo ir tokių verslininkų, kurie nenori arba nesugeba ir neišgali mokėti tiek, kiek žmonės uždirba? Įvertinkime, kad situacija pasikeitė iš esmės, nes dažniausiai jau gaminame pasaulinius standartus atitinkančią produkciją, pardavę už ją gauname tiek, kiek ir kitų šalių gamintojai, techninis gamybos apginklavimas irgi artėja prie pažangiausios praktikos. Kodėl už darbą mokame perpus ar trigubai mažiau?
Dėl galimos išorinės grėsmės beveik dvigubai padidintas šalies karinis biudžetas. Regis, demografinė ir socialinė grėsmė valstybei dar akivaizdesnė nei militarinė. Todėl nekalbėkime tuščiai apie mokytojų, gydytojų, gelbėtojų, policininkų, kultūros darbuotojų ir kitų ypač svarbių visuomenei profesijų prestižą.
Atsiimkime iš šešėlio nors pusę to, ką pavagia iš valstybės, ir tam pakaks lėšų. Puikiai suprantu, kaip tai sudėtinga. Nelaikykime perteklinių valdininkų ir likusiems galėsime mokėti padorius atlyginimus. Ar grėsmės valstybei akivaizdoje pakaks politinės valios esminiams pokyčiams, kai ir dėl dešimties eurų minimalios algos didinimo taip aršiai ginčijamasi?
Išvaduoti nuo atsakomybės
Kita svarbi emigracijos priežastis – šalyje nėra įsteigiama pakankamai darbo vietų. Darbdaviai jaučiasi padėties šeimininkais ir diktuoja sąlygas Vyriausybei, koks turi būti minimalus atlyginimas. Apginti darbuotojų interesų nėra kam. Profsąjungos šalyje labai silpnos, tikros kairiosios partijos nėra. O verslas logiškai mąsto savomis kategorijomis: „Jei nepatenkinti atlygiu lietuviai – priversime valdžią plačiai atverti sienas ukrainiečiams.“
Neoliberalizmo įsigalėjimas tarsi išvadavo verslininkus nuo moralinės atsakomybės dėl tautos ateities. Kaip gyvena šalies laisvę iškovoję žmonės, kokia jų vaikų ateitis, jiems mažai rūpi. Ne todėl, kad verslininkai blogi žmonės. Atgavę laisvę sugrįžome šimtmečiu atgal, į laukinį kapitalizmą. Dar blogiau – šiuolaikiniai liberalizmo pasekėjai mūsų šalyje vadovaujasi gerokai priešingomis veiklos „dimensijomis“ nei šios ideologijos pradininkai. Istorijos pamokos pamirštos.
Štai moderniosios ekonomikos pradininko Adamo Smitho nepavadinsi socialistu. Tačiau liberalų biblija laikomame veikale „Tautų turtas“ jis moko: „…dosnus atlyginimas už darbą… skatina paprastų žmonių darbštumą. Pragyvenimo reikmenų gausa stiprina fizines darbininko jėgas, o maloni viltis, kad jo gyvenimo sąlygos gerės ir savo dienas jis galbūt užbaigs be vargo ir nepriteklių, skatina jį visiškai atiduoti tas jėgas. Todėl kur darbo užmokestis didelis, ten darbininkai visada bus daug aktyvesni, darbštesni ir nuovokesni nei ten, kur jis mažas…“ (1776, 1 knygos 8 sk.) Pas mus net ir didelius pelnus generuojančių įmonių savininkai ramiausiai svarsto: „Kam mokėti daugiau?“
Tačiau yra ir labai svarbus darbdavius pateisinantis veiksnys – pagrįstas verslo nepasitikėjimas valstybės institucijomis. Nuolat tenka laužyti dirbtinius biurokratinius barjerus, nors valdininkų būrys gausus ir nemažėjantis. Dažnoki atvejai, kai mokesčių mokėtojų lėšos naudojamos neracionaliai, o valstybė vis skolinasi ir moka aukštas palūkanas.
Nerimą kelia nestabilumas valdžioje, kur vyksta nesibaigiančios aršios rietenos už postus. Verslas nenori dalytis socialine atsakomybe su tokiu nepatikimu partneriu. Jeigu norime, kad mokesčių mokėtojai būtų sąžiningesni, reikia, kad jie pasitikėtų, jog atiduodamos visuomenės reikmėms lėšos bus naudojamos skaidriai ir racionaliai.
Kuris prezidentas turi daugiau galių?
Verslo situacija šalyje dažniau primena kovą be taisyklių, kur teisėjus galima papirkti, žiūrovus „išdurti“, o laimės tie, už kuriuos klanų autoritetai tarp savęs sutarė. Net ir rezonansinės bylos numarinamos, teisiniai sprendimai paskandinami vilkinime ir demagogijoje.
Neatsitiktinai bankininkas Žygimantas Mauricas kovo mėnesį vykusioje vadovų konferencijoje atvirai pareiškė: „Valstybei nereikia daryti verslo, nes tada verslas pradeda daryti valstybę.“ Korumpuotas verslas prakuto tiek, kad jau sugeba „reguliuoti“ ir valstybės valdžios atstovus. Kuris prezidentas šiandien turi daugiau realių galių – šalies ar „MG Baltic“?
Legalus verslas, ypač smulkios ir vidutinės įmonės, kelią į pelnus skinasi nelengvai arba gelbstisi mokėdamas labai žemus atlyginimus. Tačiau atgavus privačios nuosavybės laisvę, kiti išmoko ne uždirbti, o pasidaryti milijonus. Jie klesti ir šaiposi iš politikų kalbų apie korupcijos mažinimą.
Vieša paslaptis – pasidaryti „navarą“ pasinaudojant tarnybine padėtimi iš valstybės, savivaldybių ar Europos Sąjungos fondų pinigėlių, jau tapo įprastu ir nesmerktinu praturtėjimo reiškiniu.
Svarbu susitvarkyti taip, kad „šmugelis“ neiškiltų viešumon, o įkliuvus pakaktų pinigėlių išsipirkti. Regis, turime ne laisvą, o perkamą ir parduodamą, tai yra pasileidusią rinką.
Turtas neatsiranda iš nieko, jis kuriamas žmonių darbu ir protu. Tačiau tūlas sotusis jau ne tik nesupranta alkano, bet ir pasityčioti jaučia didelį malonumą. Štai simpatiška milijonierė straipsnyje „Delfi“ portale šalies dabartimi ir ateitimi nuoširdžiai susirūpinusius žmones ciniškai pakrikštijo „rūpintojėliais“. Matyt, jai pačiai tik savo turtai terūpi.
Viskas išoriškai maskuojama demokratijos ir teisinės valstybės šydu. Nesvarbu, kad mus apvaginėja savi, svarbu, kad esame laisvi. Įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo akivaizdžiai neveikia. Štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas jau kurį laiką veltui kalba apie civilinį turto konfiskavimo įteisinimą.
Jo esmė: ne valstybė turi įrodyti, kad turtas įgytas nešvariais keliais, bet pats žmogus turi įrodyti turto legalumą. Tačiau šių dienų Lietuvoje daugelyje gyvenimo sferų vežimas pastatytas prieš arklį: mokytojai bijo mokinių, prižiūrėtojai – kalinių, prokurorai – advokatų, profsąjungos – darbdavių, valdžia – verslo.
Asmens ir grupinis interesas išsiveržė iš teisinio ir moralinio ribojimo laukų, įgavo tiek nebeslepiamo įžūlumo, kad išaiškėjus kokiai machinacijai ar stambiai korupcijos bylai jau pajėgus viešai demonstruoti, jog veidmainiavimu ir perkamomis teisinėmis manipuliacijomis gali įveikti teisingumą. Tai tikras rojus korumpuotiems savanaudžiams. Visi tai matome, tačiau nieko padaryti negalime – tokią „teisinę“ valstybę turime. Ko gero, ir turėsime. Siekdamas naujos renkamos valdžios palankumo, išmanus šešėlis vėl ras būdų įmesti rinkimams pinigėlių.
Ar laisvė buvo atkovota tik tam, kad vieni galėtų nepagrįstai turtėti, o kiti dėl to sąlyginai nuskursti?
Laisvė ir G taškas
Regis, atkūrus šalyje laisvę ir privačią nuosavybę, tasai galingų emocijų G taškas tarsi persikėlė į žmonių galvas, užvaldė jų sąmonę ir jausmus. Jo pilnas pavadinimas – godumas. Godumo pozityvas yra tai, kad šis jausmas yra svarbus ekonomikos pažangai. Jis veikia kaip natūralus, aktyvus ir kūrybiškas privatus interesas, leidžiantis realizuoti inovatyvių laisvų žmonių gebėjimus.
Tačiau yra kita negatyvioji ir ypač pavojinga godumo fenomeno pusė, kai jis veikia kaip juodas privatinis egoizmas, kai turto ir valdžios ar įtakos valdžiai siekiama bet kokiomis, pačiomis brutaliausiomis priemonėmis. Godumas turi polinkį tapti liga, priklausomybe, kurios pasekmės yra nuolatinis skausmingas pavydas dar daugiau turintiems, poreikiu bet kokia kaina būti „elite“. Išsivysto liguistas nepasitenkinimas savimi, nuo materialinių vertybių persisotinimo atsiranda dvasinė tuštuma. Rūpinimasis tik savimi neatneša žmogui laimės.
Pirmo būtinumo prekių ir paslaugų kainos yra gamintojų, paslaugų tiekėjų ir prekybininkų rankose. Neveidmainiaukime – juk tai jie, o ne mistinė rinka diktuoja kainas, nes realios konkurencijos beveik nėra, o įrodyti monopolinių susitarimų nesugebame, nors daug kas akivaizdu.
Pamenu, gal prieš pusmetį premjeras Sauliaus Skvernelis sakė, jog sumažinus PVM mažmeninės kainos gali išlikti nepakitusios, nes valstybė neturi teisės ir priemonių daryti įtaką privačiam verslui. Pastaruoju metu premjeras prabilo kitaip. Žadėjo pasidomėti maisto kainų dedamosiomis, pagrūmojo kviesiąs užsienio prekybos centrus. Į kadencijos pabaigą tarsi praregėjo ir šalies prezidentė, inicijuojanti įstatymų pataisas dėl konkurencijos ir griežtesnį monopolinių susitarimų, korupcijos vertinimą.
Penkiolika metų dirbau užsienio kapitalo įmonėje UAB „Vita Baltic International“. Kelis kartus keitėsi įmonės akcijų valdytojai, skirtingų Vakarų valstybių atstovai. Tačiau ir vieni, ir kiti ypač griežtai kontroliavo, kad įmonė nepažeistų konkurencijos nuostatų. Vakarų šalyse bet kokie susitarimai, pažeidžiantys konkurenciją, ne tik griežtai baudžiami, bet ir juos sudarantys asmenys visuomenės laikomi nusikaltėliais, kenkiančiais pačiai valstybei.
Išorinių rinkos sąlygų valstybinio reguliavimo svertai seniai teoriškai įrodyti ir patyrusių valstybių taikomi kaip piktnaudžiavimo rinkos laisve užkardymo priemonės. Ar apie jas mūsų valdantieji per 28 metus nežinojo? Žinojo. Bet bijojo naudoti, nes papirkti teoriniai godumo apologetai apkaltintų valdžią tariamu rinkos dėsnių pažeidimu, grįžimu į socializmą, Konstitucijos principų laužymu ir pan. Kita vertus, politikams ir valdininkams užsimerkti prieš korumpuotų verslininkų nuodėmes, regis, naudingiau nei ginti viešąjį interesą. Be to, artėja rinkimai…
Gyvendami su Lietuva širdyse, nepamirškime, kad tos meilės ir atsakomybės šaliai labai trūksta mūsų galvose, kai ten dominuoja tasai godumo G centras.
Visų pirma – Lietuva
Kas kartą nusivylę aistringai ginčijamės, kas gali išgelbėti Lietuvą. Po to bėdojame, kad vėl ne tą ar ne tuos išsirinkome. Partijos ir personažai valdžioje keičiasi, tačiau situacija Seime – ne. Ar gali efektyviai dirbti ir priimti konstruktyvius sprendimus nuolat tarpusavyje besiriejantys, praktiškai nesutariantis dėl valstybės tikslų ir svarbiausiųjų interesų žmonės?
Su laisve atsikūrusiam privačiam verslui niekas neaiškino socialinės atsakomybės svarbos. Todėl buvo pradėtas kriminaliniais santykių principais grįstas gyvenimas. Laisvosios rinkos institutas tada mokė savanaudiškos sampratos rūpintis tik savo gerove. Atseit, viską savaime sureguliuos visagalė rinka. Padarinius matome.
Žmonijos istorijos patikrintas vertybinis veiksnys, saugantis nuo socialinių neramumų, – saikas ir pasidalijimas. Kiekviename žmoguje glūdi gerumo daigai, tačiau reikia juos ugdyti. Visi tikimės dėkingumo iš savo vaikų, tačiau nežinome, kad dėkingumo reikia mokyti. Daug verslininkų ir šiuo metu neturi teisingo supratimo apie socialinę atsakomybę. To jų niekas nemokė, pareigos sau ir valstybei nepaaiškino. Pažadinus, atsakomybės už savo kraštą, savo tautos likimą jausmai yra galingi. „Laimingi, kurie geba turėti, laimingesni – kurie moka pasidalinti“, su tokiu šūkiu Alytuje radome nemažai verslo žmonių, altruistiškai skiriančių lėšų konkretiems socialiniams projektams.
Kaip besistengė, globalizmo ideologams nepavyko kaip praeities reliktų nurašyti tautiškumo ir šalių nacionalinių interesų. Tai rodo pastaraisiais metais Europos Sąjungoje vykstantys procesai, priešingi bandymams įteisinti iš Briuselio valdomą supervalstybę („Brexitas“, Lenkijos ir Vengrijos pozicijos). Neatsitiktinai tautos svarbą savo pasisakymuose apsilankymo metu paminėjo ir popiežius Pranciškus.
Atminkime ypač svarbų prieškario Lietuvos moralinį principą: „Tavo gerovė – Tautos gerovė.“ Štai galingiausios pasaulyje šalies prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo aktyvų rinkos karą ne tik su konkurentu Kinija, JAV muito mokesčių įvedė ir kai kurioms Europos Sąjungoje gaminamoms prekėms. Į visus strateginių politinių partnerių priekaištus jis atkerta trumpai: „Man visų pirma – Amerika.“
Kada mes vadovausimės nuostata: „Visų pirma – Lietuva“? Juk mūsų kelio į laisvę tikslas buvo Lietuva.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Kritiškai, giliai ir…
Komentaras
Kritiškai, giliai ir argumentuotai pažvelgta į pagrindines Lietuvos ekonomines bei socialines problemas po nepriklausomybės atkūrimo