Si­mo­nas ne­si­jau­čia li­ki­mo nu­skriaus­tas

Ne­pri­si­me­na vai­kys­tės šei­mo­je

Kaip au­go šei­mo­je, Si­mo­nas ne­pri­si­me­na, nes vai­kų glo­bos na­muo­se gy­ve­no nuo tre­jų me­tų. Pir­mie­ji pri­si­mi­ni­mai iš­li­ko iš vai­kys­tės, pra­bė­gu­sios Jiez­no vai­kų glo­bos na­muo­se. Griež­tos auk­lė­to­jos, kaip tuo­met at­ro­dė Si­mo­nui, daž­nai bar­da­vo be rei­ka­lo. Jau mo­ky­da­ma­sis gim­na­zi­jo­je, pa­aug­lys ap­lan­kė auk­lė­to­ją Ni­jo­lę Rai­žie­nę, ku­rią vis daž­niau pri­si­me­na ir il­gi­si, nors anuo­met ji ne­gai­lė­jo griež­tes­nio žo­džio.

Pa­au­gęs su­pra­to, kad ši ne­di­de­lio ūgio pus­am­žė mo­te­ris yra be­ga­li­nio ge­ru­mo ir jai bu­vo la­bai svar­bu, ko­kį gy­ve­ni­mo ke­lią pa­si­rinks jos auk­lė­ti­niai. Gy­ve­ni­mas jiems ne­pa­gai­lė­jo iš­ban­dy­mų nuo pat vai­kys­tės, to­dėl pa­lai­ky­mas ir pa­ta­ri­mas bu­vo ypač rei­ka­lin­gi.

Aš­tuo­nių vai­kų šei­mo­je Si­mo­nas – jau­niau­sias. Jis tu­ri sep­ty­nis bro­lius ir se­se­ris, pen­ki jau su­au­gę, o me­tais už Si­mo­ną vy­res­nis bro­lis ir dve­jais me­tais vy­res­nė se­suo dar ne­pil­na­me­čiai, gy­ve­na ben­druo­me­ni­niuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se.

Pa­aug­liui pa­si­se­kė: prieš me­tus jam pa­vy­ko iš­trūk­ti iš ins­ti­tu­ci­nių vai­kų glo­bos na­mų, jį pri­ėmė šei­ma, ku­ri jau glo­bo­jo jo am­žiaus ber­niu­ką. Iš­ti­kus kri­zei, Si­mo­nas bu­vo lai­ki­nai ap­gy­ven­din­tas Ne­mu­nai­čio kai­me, orei­vio Gin­ta­ro Šiur­kaus šei­mo­je. Šiuo­se na­muo­se jis grei­tai vėl pa­ju­to pa­grin­dą po ko­jo­mis ir sa­ko, kad no­rė­tų čia lik­ti iki pil­na­me­tys­tės.

No­rė­tų pa­kil­ti oro ba­lio­nu

Su Si­mo­nu su­si­ti­ko­me so­dy­bo­je Ne­mu­nai­ty­je, pri­sė­do­me ant kruopš­čiai nu­pjau­tos ve­jos – pa­aug­lys pra­si­ta­ria, kad tai jis ją pri­žiū­ri. Nuo šei­mi­nin­ko akių ne­nu­lei­džia Gi­lė – iš „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ gy­vū­nų prie­glau­dos Aly­tu­je par­si­vež­ta ka­ly­tė. Si­mo­nas pa­sa­ko­ja, kad ji bu­vo pa­ti drau­giš­kiau­sia iš vi­sų be­glo­bių, tuo ir kri­to jied­viem su Gin­ta­ru į akį. Iš pra­džių at­ro­dė baikš­ti, o da­bar la­bai pa­klus­ni ir drau­giš­ka net su ne­pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis. Gi­lė – Si­mo­no šuo, ją par­si­ve­žė ap­si­gy­ve­nęs Ne­mu­nai­čio so­dy­bo­je, pats au­gin­ti­niu ir rū­pi­na­si.

„Si­mo­nui no­ri­si pa­dė­ti ir ne­sun­ku tai da­ry­ti, nes jis yra la­bai mo­ty­vuo­tas, tu­ri gy­ve­ni­mo tiks­lą. Mes daug kal­ba­mės, jis yra ge­ro bū­do, smal­sus, ben­drau­jan­tis, tur­būt to­dėl vi­sa­da su­lauk­da­vo dė­me­sio ir iš ki­tų žmo­nių. Sa­vait­ga­liais jį daž­nai kvies­da­vo pa­si­sve­čiuo­ti na­muo­se, taip Si­mo­nas su­si­ti­ko su bū­si­muo­ju sa­vo krikš­to tė­vu An­driu­mi Ku­li­kaus­ku, ūki­nin­ke švie­suo­le Aud­ro­ne, Pi­va­šiū­nų var­go­ni­nin­ke“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­ras.

Su žmo­na Ire­ne prieš me­tus bai­gęs glo­bė­jų kur­sus, G.Šiur­kus ma­no ga­lin­tis pa­dė­ti su­dė­tin­go li­ki­mo vai­kams iš glo­bos na­mų bei ži­nan­tis, kaip tai pa­da­ry­ti. Ir la­bai džiau­gia­si, kad li­ki­mas lė­mė pa­žin­ti Si­mo­ną.

„Si­mo­nas nė­ra ei­li­nis vai­kas, gy­ve­ni­me jis su­ti­ko daug ge­rų žmo­nių, nes bu­vo to ver­tas ir mo­kė­jo juos at­skir­ti iš mi­nios, sė­mė­si iš jų pa­tir­ties, juk pa­aug­lys­tė yra ne­leng­vas me­tas, kai for­muo­ja­si as­me­ny­bė, kai lai­kas gal­vo­ti ir apie at­ei­tį. Da­bar mes kar­tu spren­džia­me, ku­rią gim­na­zi­ją Aly­tu­je nuo rug­sė­jo lan­kys Si­mo­nas, šiuo me­tu jis nuo­to­li­niu bū­du mo­ko­si Dau­gų Vla­do Mi­ro­no gim­na­zi­jo­je. Kuo no­rė­tų bū­ti už­au­gęs, dar ne­ži­no, bet tarp ben­dra­am­žių li­ki­mo nu­skriaus­tas ne­si­jau­čia“, – sa­ko Si­mo­no lai­ki­na­sis rū­pin­to­jas G.Šiur­kus.

Prieš akis – va­sa­ros atos­to­gos, Si­mo­nas jas ža­da pra­leis­ti tu­ri­nin­gai. Reik­tų su­stip­rin­ti an­glų kal­bos ži­nias, o ir oro ba­lio­nų var­žy­bos jam bū­tų nau­ja įdo­mi pa­tir­tis. „Oro ba­lio­nu dar ne­skri­dau, bet jį ke­liant jau te­ko da­ly­vau­ti, ži­nau, ką ir kaip da­ry­ti že­mės ko­man­do­je“, – pa­sa­ko­ja vai­ki­nas.