„Mo­kyk­los odi­sė­ja” at­ke­liau­ja į dvi Aly­taus mo­kyk­las

Lie­tu­vo­je vis dar skep­tiš­kai žiū­ri­ma į pro­gre­sy­vias švie­ti­mo prak­ti­kas. Bai­mė „su­ga­din­ti“ sa­vo vai­kus su­tei­kiant jiems per daug lais­vės, pa­si­ti­kė­ji­mo ir at­sa­ko­my­bės gi­liai įsi­šak­ni­ju­si mū­sų vi­suo­me­nė­je. Evo­liu­ci­jos psi­cho­lo­gas Pe­te­ris Gray’us, uo­liai ko­vo­jan­tis už vai­kų tei­ses ir pri­gim­ti­nį smal­su­mą mo­ky­tis pa­tiems, na­tū­ra­liai, sa­ko, jog prie­lai­da, kad vai­kai yra ne­kom­pe­ten­tin­gi, ne­at­sa­kin­gi ir jiems rei­ka­lin­gas nuo­la­ti­nis ve­di­mas ir prie­žiū­ra, pa­ma­žu tam­pa sa­vai­me iš­si­pil­dan­čia pra­na­šys­te. Kaip pa­si­ren­ka­me žiū­rė­ti į vai­kus, taip jie iš­moks­ta žiū­rė­ti į sa­ve.

To­kie švie­ti­mo mo­de­liai kaip Val­dor­fas, Mon­tes­so­ri, Reg­gio Emi­lia, Su­zu­ki, Dal­to­no pla­nas, Gard­ne­rio idė­jos, taip pat de­mo­kra­tiniais, so­ciok­ra­ti­niais prin­ci­pais be­si­re­mian­čios mo­kyk­los, fe­no­me­nais grįs­tas ug­dy­mas, tarp­dis­cip­li­ni­nės jung­tys ar sa­vi­val­dus ug­dy­mas, vis dar lai­ko­mi ne­įpras­tu pa­si­rin­ki­mu. Daž­niau­siai šiais mo­de­liais be­si­re­mian­čios mo­kyk­los pri­ei­na­mos pri­klau­so­mai nuo ge­og­ra­fi­nės ir fi­nan­si­nės pa­dė­ties.

Ar eg­zis­tuo­ja til­tas tarp al­ter­na­ty­vaus ir įpras­to ug­dy­mo mo­de­lių? Dau­gu­ma ug­dy­to­jų ir tė­vų tuo abe­jo­ja, to­dėl ren­ka­si at­si­skir­ti nuo tra­di­ci­nės sis­te­mos ir ima­si kur­ti sa­vą­ją, t. y. ati­da­ro pri­va­čias mo­kyk­las, bu­ria­si į ben­druo­me­nes, ren­ka­si na­mų mo­ky­mą ir t. t.

Ne­se­niai lan­kė­mės Ame­ri­ko­je, kur ty­ri­nė­jo­me pro­gre­sy­vaus bei al­ter­na­ty­vaus mo­ky­mo­si mo­de­lius, ben­dra­vo­me su mo­ky­to­jais, vai­kais, mo­kyk­lų va­do­vais. Ap­lan­kė­me ke­lias sa­vi­val­daus ug­dy­mo (self-di­rec­ted le­ar­ning) mo­kyk­las ir mo­ky­mo­si cen­trus, su­si­pa­ži­no­me su uns­cho­o­ling/des­cho­o­ling mo­ky­mo mo­de­liu, Sud­bu­ry ti­po mo­kyk­lo­mis, ku­rios re­mia­si de­mo­kra­tiniais prin­ci­pais.

Vie­na iš mo­kyk­lų, su ku­ria su­si­pa­ži­no­me, – Cal­houn mo­kyk­la Niu­jor­ke, vei­kian­ti jau nuo 1896 me­tų ir šiuo me­tu esan­ti vie­na ge­riau­sių pro­gre­sy­vaus švie­ti­mo mo­de­lio pa­vyz­džių vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ką reiš­kia ge­ra mo­kyk­la? Vi­sų pir­ma, tai mo­kyk­la, ku­rio­je vy­rau­ja svei­ka psi­cho­e­mo­ci­nė būk­lė bei aukš­ta ben­druo­me­nės kul­tū­ra, ku­ri re­mia­si tar­pu­sa­vio pa­gar­ba ir pa­si­ti­kė­ji­mu. Šio­je mo­kyk­lo­je tai­ko­mas in­di­vi­du­a­li­zuo­tas mo­ky­ma­sis, t. y., at­si­žvel­giant į kiek­vie­no mo­ki­nio stip­ry­bes ir uni­ka­lu­mą, sie­kia­ma at­liep­ti kiek­vie­no vai­ko po­rei­kius.

Svar­bus pa­ty­ri­mi­nis, įtrau­ku­sis mo­ky­ma­sis, mo­ki­niai ska­ti­na­mi at­ras­ti ir pa­žin­ti sa­vo in­te­re­sų kryp­tis, mo­ky­tis sa­vo­mis jė­go­mis ir sa­vu tem­pu. Mo­kyk­lo­je taip pat ska­ti­na­mas de­mo­kra­tiškumas, o iš­kel­ti pro­ble­mą ar pa­siū­ly­ti spren­di­mą ga­li kiek­vie­nas jos na­rys.

Kaip ir lie­tu­viš­ko­je Ge­ros mo­kyk­los kon­cep­ci­jo­je, taip ir Cal­houn mo­kyk­lo­je ska­ti­na­ma per­ei­ti iš tra­di­ci­nių kla­sių erd­vių į „kla­ses be sie­nų“, „kla­ses lau­ke“ ir pan. Ži­no­ma, to­kio­je mo­kyk­lo­je šiek tiek dau­giau cha­o­so, bet juk toks ir gy­ve­ni­mas – pil­nas gy­vy­bės.

„Pa­to­gi (ne)tvar­ka“ – dar vie­nas pui­kus ter­mi­nas, mi­ni­mas Ge­ros mo­kyk­los kon­cep­ci­jo­je, pa­tvir­tin­ta­me vals­ty­bi­nia­me do­ku­men­te, ku­ris kal­ba apie gai­res ir ver­ty­bes, ku­rio­mis tu­rė­tų orien­tuo­tis šian­die­nos mo­kyk­la. 

Kal­bant apie aka­de­mi­nius rei­tin­gus, Cal­houn mo­kyk­la ir čia de­monst­ruo­ja aukš­tus pa­sie­ki­mus, ta­čiau mo­ky­to­jai, su ku­riais ben­dra­vo­me, pa­brė­žė, jog tai ša­lu­ti­nė mo­ty­vuo­tos ir ži­nių trokš­tan­čios ben­druo­me­nės pa­sek­mė. Tik tuo­met, kai mo­kyk­la už­tik­ri­na ko­ky­biš­ko mo­ky­mo­si kiek­vie­nam mo­ki­niui bei ge­ros sa­vi­jau­tos mo­kyk­lo­je są­ly­gas, ji ga­li rū­pin­tis rei­tin­gais ar pres­ti­žu. Ar­ba sa­vai­me su­pran­ta­ma, jog šie da­ly­kai yra tar­pu­sa­vy­je su­si­ję ir vie­nas be ki­to tie­siog ne­ten­ka pras­mės.

Tuo tar­pu stan­dar­ti­nė Ame­ri­kos švie­ti­mo ver­ti­ni­mo sis­te­ma pa­rem­ta kon­ku­ren­ci­ja. Pri­klau­so­mai nuo to, kiek taš­kų su­ren­ka ge­riau­siai tes­tą ar už­duo­tį at­li­kęs mo­ki­nys/stu­den­tas, ver­ti­na­mi ir ma­žiau taš­kų su­rin­kę mo­ki­niai/stu­den­tai. To­kio­je sis­te­mo­je žmo­nės nuo ma­žų die­nų ug­do­mi ko­vo­ti už sa­ve, lip­ti per gal­vas ir tap­ti ge­riau­si. Tie, ku­rie lie­ka an­tri, au­to­ma­tiš­kai iš­krin­ta iš žai­di­mo. 

Tai­gi, mo­kyk­la tam­pa ta erd­ve ir tuo lai­ku, ka­da (ne)tu­ri­me ga­li­my­bę su­si­dė­lio­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir pa­sau­liu pa­grin­dą, ge­bė­ji­mą kri­tiš­kai mąs­ty­ti, lais­vę pa­si­rink­ti bei pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo spren­di­mus, ug­dy­ti įvai­rias kom­pe­ten­ci­jas, at­ras­ti sa­vo stip­ry­bes, ku­rios pa­dė­tų su­klu­pus at­si­kel­ti ir pra­tęs­ti ke­lio­nę link sa­vų tiks­lų, kel­ti klau­si­mus, ieš­ko­ti pras­mės.

Mo­ky­to­jas šia­me kon­teks­te yra ma­to­mas kaip men­to­rius, mo­ky­mo­si part­ne­ris, ku­ris ne­bū­ti­nai yra vai­kui au­to­ri­te­tas, bet jis tu­ri sa­vo tei­ses ir aka­de­mi­nį au­to­no­miš­ku­mą.

Kai ku­rie ug­dy­to­jai, siek­da­mi iš­lai­ky­ti ab­so­liu­čią kon­tro­lę ir no­rė­da­mi įro­dy­ti jų tai­ko­mos dis­cip­li­nos efek­ty­vu­mą, ig­no­ruo­ja fak­tą, kad dau­gu­ma vai­kų pa­mo­kų me­tu el­gia­si draus­min­gai ne dėl to, kad lai­ko mo­ky­to­ją au­to­ri­te­tu ar­ba kad no­ri taip elg­tis, o pa­pras­čiau­siai dėl to, kad yra įbau­gin­ti.

Di­de­lė ti­ki­my­bė, kad įbau­gin­tas vai­kas pa­tirs frust­ra­ci­ją, kas psi­cho­lo­gi­jos pa­sau­ly­je reiš­kia už­stri­gi­mą tam tik­ro­je bū­se­no­je, o tai at­ei­ty­je ga­li pri­da­ry­ti dar dau­giau pro­ble­mų.

Tai­gi, bai­mė nė­ra tin­ka­mas pa­ma­tas dis­cip­li­nai puo­se­lė­ti. O pa­gar­bos ir at­sa­ko­my­bės ug­dy­mas ga­li bū­ti žy­miai efek­ty­ves­nis dis­cip­li­nos puo­se­lė­ji­mas. Ma­no lais­vė bai­gia­si ten, kur pra­si­de­da ki­to žmo­gaus ri­bos. Ne­ži­nom, kas pir­mas iš­ta­rė šią fra­zę, bet ji pui­kiai at­spin­di lais­vės mū­sų lan­ky­to­se mo­kyk­lo­se kon­cep­tą.

Vie­no­je iš lan­ky­tų mo­kyk­lų Ka­li­for­ni­jo­je (Rock Tree Sky), ku­ri grin­džia sa­vo ug­dy­mą sa­vi­val­dos me­to­dais (self-di­rec­ted le­ar­ning) ir kur nė­ra pri­va­lo­mų pa­mo­kų, pa­žy­mių ar skam­bu­čių, mo­ko­si 105 vai­kai ir nuo­lat dir­ba 5–6 mo­ky­to­jai.

Mums šis san­ty­kis pa­si­ro­dė pa­kan­ka­mai įspū­din­gas. Klau­sia­me: „Kaip vis­ką su­spė­ja­te, kaip su­si­tvar­ko­te su tiek vai­kų?“ „Daž­nai ne­tu­ri­me ką veik­ti, – šyp­so­si mo­ky­to­jas, ir pri­du­ria: – ga­li­me veik­ti tai, kas mus pa­čius įkve­pia, taip įkvėp­da­mi ir ap­lin­ki­nius. Čia su­si­mai­šo mo­ki­nio ir mo­ky­to­jo są­vo­kos, nes, siek­da­mi iš­lik­ti at­vi­ri ir smal­sūs, mes mo­ko­mės vie­ni iš ki­tų.“

Pa­grin­di­nis mo­ky­to­jo vaid­muo tam­pa už­tik­rin­ti vai­kų sau­gu­mą ir pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­tir­ti­mi, kai vai­kas pa­si­ruo­šęs tą pa­tir­tį pri­im­ti. Mo­ky­to­jai čia įsi­ti­ki­nę, kad jei su vai­kais elg­si­mės pa­gar­biai, pa­si­ti­kin­čiai ir ne­tei­sian­čiai, jie tik­rai pa­pra­šys mū­sų pa­gal­bos, kai jiems to pri­reiks.

Ky­la klau­si­mas, ką vai­kas, ne­tu­rė­da­mas pri­va­lo­mų dis­cip­li­nų ar­ba ga­lė­da­mas jas lais­vai pa­si­rink­ti, iš­moks? Ti­kė­ti­na, jis iš­moks, jog gy­ve­ni­me svar­biau­sius da­ly­kus jis tu­rės nu­spręs­ti pats. Jis iš­moks, kad, no­rė­da­mas pa­siek­ti sa­vo už­si­brėž­tą tiks­lą, kar­tais tu­rės ieš­ko­ti pa­gal­bos, tu­rės iš­mok­ti ben­dra­dar­biau­ti, klys­ti ir mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų, įsi­ver­tin­ti. Ti­kė­ti­na, kad mo­kyk­los ir gy­ve­ni­mo ri­bos iš­nyks, nes jis gy­vens mo­kyk­lo­je ir mo­ky­sis gy­ve­ni­me. Pa­tir­da­mas tik­rus ir jau­di­nan­čius at­ra­di­mus apie sa­ve ir pa­sau­lį, jis sa­vy­je ug­dys vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją ir mo­ky­mo­si džiaugs­mą. Nes mo­kyk­la ne­si­bai­gia iš­ėjus 12 kla­sės kur­są, ji tę­sia­si vi­są gy­ve­ni­mą.

Žmo­nės mėgs­ta skirs­ty­ti da­ly­kus į juo­da ir bal­ta. Gal­būt to­dėl ir at­skir­tis tarp ge­rai ir blo­gai be­si­mo­kan­čių vai­kų tiek Ame­ri­ko­je, tiek Lie­tu­vo­je pa­gal OECD duo­me­nis to­kia di­de­lė. „Ren­kuo­si mo­ky­ti“ pro­jek­to me­tu bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas ir pa­aiš­kė­jo, kad or­ga­ni­zuo­jant ug­dy­mą vai­kams nė­ra už­tik­ri­na­mos vie­no­dos ug­dy­mo­si ga­li­my­bės ir veiks­min­gas ug­dy­mas(is). To­dėl mo­kyk­lo­se vi­sa­da at­si­ran­da dis­kri­mi­nuo­ja­mų mo­ki­nių. Daž­niau­siai „to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je at­si­du­ria pa­ten­ki­na­mai ir blo­gai be­si­mo­kan­tys mo­ki­niai, spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tys mo­ki­niai ir ber­niu­kai“.

Ty­ri­mo re­zul­ta­tai at­sklei­dė, jog pa­ten­ki­na­mai ir blo­gai be­si­mo­kan­tys mo­ki­niai re­tai pa­ti­ria mo­ky­mo­si sėk­mę, daž­niau nei ki­ti ne­spė­ja at­lik­ti už­duo­čių kla­sė­je, ne­su­pran­ta, kaip jas at­lik­ti na­muo­se. Spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tys mo­ki­niai taip pat ne­tu­ri ly­gia­ver­tiš­kų są­ly­gų įsi­trauk­ti į ug­dy­mo pro­ce­są. Gau­ti duo­me­nys at­sklei­dė, kad ber­niu­kai, ly­gi­nant su mer­gai­tė­mis, pa­si­žy­mi že­mes­ne vi­di­ne mo­ky­mo­si mo­ty­va­ci­ja, re­čiau pa­ti­ria mo­ky­mo­si sėk­mę bei re­čiau su­lau­kia mo­ky­to­jo dė­me­sio sa­vo as­me­ny­bei, men­kiau įsi­trau­kia į mo­ky­mą­si ir su­lau­kia ma­žiau pa­gal­bos. Gal­būt tai vie­nos mo­kyk­los pa­tir­tis, ta­čiau ji svar­bi, nes už vi­sų šių ma­ta­vi­mų sto­vi vai­kas-žmo­gus, ku­riam dar vi­sas gy­ve­ni­mas prieš akis. O gal at­virkš­čiai, mo­kyk­lo­je vis­kas ir pa­si­bai­gia, ka­da vai­kas gau­na nuosp­ren­dį, kad tik tiek jis te­ver­tas?

Su pa­na­šio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria dau­gy­bė mo­kyk­lų. De­ja, mo­ky­to­jai ne­tu­ri pa­kan­ka­mai re­sur­sų (tiek fi­ziš­kai, tiek me­to­diš­kai), kad už­tik­rin­tų ly­gia­ver­tiš­kas ga­li­my­bes ir pri­tai­ky­tų ug­dy­mo pro­gra­mas prie kiek­vie­no vai­ko in­di­vi­du­a­lių po­rei­kių ir stip­ry­bių.

Pa­vyz­džiui, vai­kas tu­ri nuo­sta­bią gir­di­mą­ją at­min­tį, ta­čiau jam nuo­lat rei­kia skai­ty­ti ir at­pa­sa­ko­ti teks­tą. Dar ki­tas vai­kas, tu­rė­da­mas dis­lek­si­ją (skai­ty­mo su­tri­ki­mų), yra ver­ti­na­mas taip pat kaip ir tas, ku­ris to­kio iš­šū­kio ne­tu­ri.

Tie­sa, kar­tais nė į gal­vą ne­šau­na, kad vai­kas ga­lė­tų tu­rė­ti ko­kių nors su­tri­ki­mų ar­ba kad tai­ko­mi me­to­dai ar pa­si­rink­ta mo­kyk­la vi­siš­kai ne­tin­ka kon­kre­čiam vai­kui. Su šiais iš­šū­kiais daž­niau­siai ten­ka dirb­ti tė­vams, spe­cia­lie­siems pe­da­go­gams (ku­rių mo­kyk­lo­se bū­na koks vie­nas ar du) ar ko­re­pe­ti­to­riams. Ta­čiau ir čia su­si­du­ria­me su skir­tin­go­mis ga­li­my­bė­mis ir ne­ga­li­me už­tik­rin­ti kiek­vie­no vai­ko tei­sės į ko­ky­biš­ką mo­ky­mą­si. Tai­gi, su­tei­kia­me vai­kams vie­no­dą star­tą, ta­čiau ne­ga­li­me už­tik­rin­ti, kad vi­si jie pa­sieks ir fi­ni­šą.

Pro­gre­sy­vus mo­de­lis ko­vo­ja už pri­gim­ti­nę vai­kų lais­vę vys­ty­tis lais­vai, na­tū­ra­liai. Šio mo­de­lio per­spek­ty­vo­je sie­kia­ma su­da­ry­ti kuo pa­lan­kes­nes są­ly­gas kiek­vie­no mo­ki­nio vi­di­nių ga­lių plė­to­tei ir sa­vi­raiš­kai, ke­liant tiks­lą ug­dy­ti lais­vą, kū­ry­bin­gą as­me­ny­bę.

Iš pir­mo įspū­džio ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad pa­si­ren­kant į vai­ką orien­tuo­tą ug­dy­mą pa­dau­gė­ja ir dar­bo, ta­čiau šių mo­kyk­lų prak­ti­ka ro­do, kad su lai­ku at­sa­ko­my­bės kie­kis, ku­ris ten­ka mo­ky­to­jams, su­ma­žė­ja, jie la­biau at­si­pa­lai­duo­ja, nes vai­kai ne tik ak­ty­viau da­ly­vau­ja mo­ky­mo­si pro­ce­suo­se, bet ir tam­pa ma­žiau prie­šiš­ki, tam­pa pa­gar­bes­ni, at­sa­kin­ges­ni ir sa­va­ran­kiš­kes­ni.

Ne­tie­sa, kad šio­se mo­kyk­lo­se nė­ra dis­cip­li­nos. Pro­gre­sy­vios mo­kyk­los, at­si­žvelg­da­mos į mo­ki­nio mo­ky­mo­si sti­lių, pa­gal po­rei­kį, ga­li su­teik­ti jam dau­giau ar ma­žiau struk­tū­ros. Tvar­ka ir tai­syk­lių lai­ky­ma­sis yra es­mi­nis da­ly­kas mo­kyk­lo­je, ta­čiau taip pat la­bai svar­bu, kad vi­si mo­kyk­los na­riai su­pras­tų šias tai­syk­les, dar svar­biau – pri­si­dė­tų jas for­muo­jant.

In­di­vi­du­a­lus vai­ko „bal­so“ nu­sta­ty­mas yra ne­pa­pras­tai svar­bus to­bu­lė­ji­mui. „Iš­ėjus iš mo­kyk­los svar­bu, kad jie ži­no­tų, kas jie yra, ir kaip pa­sa­ky­ti tai, ką jie no­ri pa­sa­ky­ti“, – sa­ko an­glų kal­bos mo­ky­to­jas Lar­ry. Ti­kė­ji­mas, kad ta­vo idė­jos svar­bios ir kad tu ga­li pa­keis­ti pa­sau­lį – ide­a­lis­tiš­kas, ta­čiau be ga­lo svar­bus griu­vi­nė­jan­čia­me šian­die­nos pa­sau­ly­je. Vai­kai tu­rė­tų ži­no­ti, ką reiš­kia bū­ti iš­girs­tam ir ger­bia­mam tam, kad pa­tys mo­kė­tų taip elg­tis su ki­tais.

„Tai ne­reiš­kia, kad jie tu­ri gau­ti vis­ką, ko no­ri, – pri­du­ria mo­ky­to­jas. – Tai reiš­kia, jog jie su­pran­ta, kad yra svar­bi šio dia­lo­go su pa­sau­liu da­lis, nuo ku­rio pri­klau­so mū­sų vi­sų at­ei­tis.“ Toks vai­kų įga­li­ni­mas su­si­jęs ne tik su pa­si­ren­gi­mu tam, kas bus at­ei­ty­je, bet ir su tuo, kad šie vai­kai ug­do ir tvir­čiau įtvir­ti­na sa­vo, to, kas jie yra, sa­vi­ver­tę, ku­ri yra vi­di­nė, bū­ti­na ir be­są­ly­giš­kai jų. Šio mo­ky­to­jo nuo­mo­ne, tai yra pir­mi­nė są­ly­ga, kad tas dia­lo­gas su pa­sau­liu ir vie­nų ki­tais ap­skri­tai vyk­tų.

Min­gai­lė ir Taut­vy­das Mel­dai­kiai