At­vy­kęs iš Pran­cū­zi­jos lai­mę at­ra­do Aly­tu­je

„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad esu mei­lės imig­ran­tas“, – juo­kau­ja Pran­cū­zi­jo­je gi­męs ir už­au­gęs Si­mon, lais­vai kal­ban­tis lie­tu­vių kal­ba.

Jis pa­me­na, kaip prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų į Lie­tu­vą bu­vo at­vy­kęs ap­lan­ky­ti lie­tu­vės drau­gės, su ku­ria su­si­pa­ži­no stu­di­juo­da­mas Da­ni­jo­je.

„Tuo­met Lie­tu­va man pa­si­ro­dė la­bai ma­ža. Ta­čiau da­bar tas ma­žu­mas – man di­džiu­lis pri­va­lu­mas. Pa­tin­ka gy­ven­ti Aly­tu­je, nes vis­kas, ko man rei­kia, yra čia. My­li­ma šei­ma, mėgs­ta­mas dar­bas, mėgs­ta­ma lais­va­lai­kio veik­la. Jo­kių au­to­mo­bi­lių spūs­čių, jo­kio per­dė­to lė­ki­mo, gy­ve­ni pa­ties su­si­dė­lio­tu rit­mu. O kai pa­si­gen­du di­des­nių pra­mo­gų, kar­tu su šei­ma vyks­ta­me į Vil­nių ar Kau­ną – juk ne­to­li nuo Aly­taus, vis­kas, kaip sa­ko­ma, ran­ka pa­sie­kia­ma“, – da­li­ja­si Si­mon.

Džiau­gia­si mėgs­ta­mu dar­bu

Si­mon su ben­dra­min­čiu Aly­tu­je net­gi bu­vo ati­da­rę ba­rą-res­to­ra­ną. Tie­sa, po ke­le­rių me­tų nu­spren­dė nu­trauk­ti šį ver­slą ir šiuo me­tu dir­ba Aly­tu­je vei­kian­čio­je „Kau­no grū­dų“ nau­jau­sio­je ga­myk­lo­je, ku­rio­je ga­mi­na­mi grei­tai pa­ruo­šia­mi ma­ka­ro­nai ir ko­šės.

Si­mon „Kau­no grū­duo­se“ pra­dė­jo dirb­ti prieš dve­jus me­tus. Kaip pa­sa­ko­ja, tuo­met jo bū­si­mo­ji žmo­na ką tik veik­lą pra­dė­ju­sio­je ga­myk­lo­je dir­bo mais­to ko­ky­bės kon­tro­lės va­dy­bi­nin­ke. Ir nors pats Si­mon ne­la­bai daug ži­no­jo apie ben­dro­vę, bet dėl sa­vo ant­ro­sios pu­sės ge­rų at­si­lie­pi­mų nu­spren­dė taip pat ten įsi­dar­bin­ti.

Vos po pus­an­tro mė­ne­sio iš san­dė­li­nin­ko jis ta­po san­dė­lio va­do­vu. „Nuo pat pir­mos dar­bo die­nos la­bai do­mė­jau­si ben­drai ga­myk­los veik­la, vyk­do­mais pro­ce­sais, kas, kaip ir ko­dėl da­ro­ma. Va­do­vy­bė pa­ste­bė­jo ma­no su­si­do­mė­ji­mą bei ini­cia­ty­vu­mą ir dėl to ga­na grei­tai bu­vo pa­siū­ly­tos aukš­tes­nės pa­rei­gos“, – pri­si­me­na Si­mon.

Šiuo me­tu jis va­do­vau­ja 17-kai dar­buo­to­jų. Si­mon džiau­gia­si ir pa­čiu dar­bo po­bū­džiu, ir su­pan­čia ko­man­da. „Kaip san­dė­lio va­do­vas esu at­sa­kin­gas už efek­ty­vų ir ko­ky­biš­ką san­dė­lio dar­bo or­ga­ni­za­vi­mą: už į ga­myk­lą at­ve­ža­mų kro­vi­nių pri­ėmi­mą ir pa­ga­min­tų pro­duk­tų su­rin­ki­mą bei pa­skirs­ty­mą į pre­ky­bos vie­tas. Man pa­tin­ka tai, ką da­rau, ir per tuos me­tus jau­čiuo­si la­bai daug ko iš­mo­kęs ir pa­si­sė­męs be ga­lo ver­tin­gos pa­tir­ties. As­me­niš­kai ver­ti­nu tai, kad kiek­vie­nas čia ga­li pri­si­dė­ti prie nau­jų da­ly­kų kū­ri­mo ir jų įgy­ven­di­ni­mo. Nuo­lat ieš­kai ga­li­my­bių, kaip pa­to­bu­lin­ti pro­ce­sus, kaip sa­vo dar­bu pri­si­dė­ti prie kuo ge­res­nio įmo­nės re­zul­ta­to. Man be ga­lo svar­bi ko­man­di­nė dva­sia, ku­rią jau­čiu ir ku­rią pats, kaip va­do­vas, sten­giuo­si skie­py­ti ko­lek­ty­ve. Vi­suo­met sten­giuo­si įtrauk­ti sa­vo ko­man­dą į spren­di­mų pa­ieš­kas, kvie­čiu iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę ar pa­ste­bė­ji­mus, ką ga­li­ma pa­to­bu­lin­ti jų dar­be, kaip pa­leng­vin­ti funk­ci­jas, ką ga­li­me pa­da­ry­ti dar ge­riau. Tik tas, ku­ris prak­tiš­kai at­lie­ka vie­ną ar ki­tą dar­bą, ga­li ge­riau­siai pa­sa­ky­ti, ką pa­keis­ti dar ge­res­nių re­zul­ta­tų var­dan“, – įsi­ti­ki­nęs Si­mon.

Lais­va­lai­kį ski­ria mu­zi­kai

Si­mon kai ku­rie aly­tiš­kiai jau gal­būt at­pa­žįs­ta kaip mu­zi­kan­tą. Jis net dvie­jo­se vie­ti­nė­se gru­pė­se gro­ja būg­nais. Vie­na, kaip pa­šne­ko­vas įvar­di­ja, gro­ja eks­tre­ma­lią mu­zi­ką, bū­tent ją pats Si­mon ir su­bū­rė, ki­ta – Aly­tu­je ži­no­ma ro­ko gru­pė, su ku­ria gro­ja ir mies­to šven­tė­se, ir įvai­riuo­se fes­ti­va­liuo­se, ir pri­va­čiuo­se ren­gi­niuo­se.

Tie­sa, Si­mon ne­sle­pia ap­mau­do, kad ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu te­ko pri­stab­dy­ti šią veik­lą, bet ti­ki­si, jog grei­tai bus ga­li­ma grįž­ti į anks­tes­nes vė­žes, kai lais­va­lai­kį skirs re­pe­ti­ci­joms ir kon­cer­tams.

„At­vi­rai pa­sa­kius, be mu­zi­kos, ne­la­bai ko­kių ki­tų po­mė­gių ir tu­riu. Ji at­ima vi­są ma­no lai­ką“, – ne­sle­pia pran­cū­zas, pa­klaus­tas apie ki­tus lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mus.

Tie­sa, vi­są lais­vą lai­ką šiuo me­tu Si­mon ski­ria sa­vo šei­mai. Kaip pats juo­kau­ja, da­bar jis – jau­nas tė­tis, ka­dan­gi vos prieš ke­tu­ris mė­ne­sius su žmo­na su­si­lau­kė duk­ters.

„Jau­čiu vi­siš­ką pil­nat­vę sa­vo gy­ve­ni­me, čia su­si­kū­riau vis­ką, ko man rei­kia, tad ir min­čių apie grį­ži­mą į gim­tą­ją Pran­cū­zi­ją kol kas ne­ky­la“, – at­vi­rau­ja vie­nuo­li­ka me­tų Aly­tu­je gy­ve­nan­tis Si­mon.

Užs. Nr. 067