Paskutinis skambutis ilgiausiai aidi atmintyje

„Va, ir baigėsi vargai. Jau niekada nebezysiu dėl mokyklinių uniformų kasdienio dėvėjimo, nebepriekaištausiu dėl kai kurių rūkstančio dūmo, nebeskaičiuosime be pateisinamos priežasties praleistų pamokų... Daug ko nebedarysime, o jums, mūsų mokiniai, veiklos horizontai vis platės. Manyčiau, ne pro šalį būtų prisiminti, net kartais gražiai pasididžiuoti, kad mokėtės katalikiškoje mokykloje. Vertėtų (čia vietoj moralo) vis galvoti, kad mokotės, gyvenate, esate  savam kraštui, Lietuvai, o ne londonams, airijoms ar madridams, nes brangi tėvynė Lietuva Jūsų darbų laukia. Noriu tikėti, kad jūs kursite ir bursite ne kažkokią feodalinę visuomenę, kur dominuoja vadukas ir daug daug tarnelių baudžiauninkėlių, o jūsų bendruomenėje vyraus abipusis supratimas ir palaikymas, klestės demokratiniai santykiai, pagrįsti bendražmogiškomis vertybėmis. Juk taip, Rokai? Ar tuo tiki, Rugile? Nors paskutinis skambutis – tai naujo kelio pradžia (Viešpatie, kaip nieko naujo nepasakiau), tačiau vis tiek sakau: ,,Nulenkime galvas, Bičiuliai, lakštingalos ima giedoti... “ – tai eilutės iš ilgamečio švietimiečio, mokytojo, direktoriaus Vytauto Bigailos pedagoginio dienoraščio, kurį jis rašė 1974–2022 m.

Dar viena citata: „Egzaminai – kai kam laimės dalykas, kai kam atrodo nusivylimas su noru rašyti apeliaciją, daug kam nuveiktų darbų logiškas ir objektyvus įvertinimas. Linkėčiau prasmingų studijų, darbų. Neprapulkite! Nepulkite! Būkite sėkmės vaikai.“

Džiaugiamės, kad mokyklose aidint Paskutiniam skambučiui, gerbiamas Vytautas pasidalino su „Alytaus naujienų“ skaitytojais ir savo mokyklos laikų prisminimais, kuriuos pavadino „Mano laikas“.

Kelionėn

Laikas – nepaprastas spartuolis: prieš akis, atminty, tolimoj ir artimoj, iškyla prabėgusio gyvenimo vaizdai, detalės, nuotrupos. Praėjusią vasarą, kada ilgiausia diena, keliaujame su Vytuoliu Valūnu, mano ilgamečiu draugužiu, po Aukštaitiją. Kelionė nėra lengva, greičiau varginanti, bet, diedai, judėk, jei nenori visiškai surambėti. 

Sustojame prieš Panevėžį, nusiperkame gėlių, žvakių, keliaujame toliau, giliau į Aukštaitiją. Pasiblaškę po Panevėžį, ne pačiu geriausiu keliu ,,žirgelį“ mano, „Toyota Yaris“, gename į Vabalninką per Žaliąją girią, menančią 1863 m. sukilėlius, pokario partizanus, kovojusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Dabar kelis kilometrus sukoręs turi vidury gūdumos sustoti ir laukti, kol užsidegs žalia laikino šviesoforo šviesa. Mat kapitaliai remontuojamas kelias, kurio laukia nelengvi laikai, kai iš rytų grasoma ginklais, kai galbūt ateitis daugiau nerami nei užtikrinta. 

Apėję didingą baltą bažnyčią, kleboniją Vabalninke, kur nematyti nė gyvos dvasios, nuvykstame į kapines. Vytuolis uždega ant savo studijų draugo Laimučio Štirvydo, buvusio Vabalninko gimnazijos direktoriaus, kapo žvakelę. Ketiname susitikti su klebonu Jonu Tamošiūnu, dirbusiu Alytaus šv. Kazimiero parapijoje Lietuvos kariuomenės kapelionu, bet neradę jo keliaujame toliau į rašytojo Balio Sruogos gimtinę  Baibokų vienkiemyje. Ten susitinkame rašytojo giminaitę su vyru, kurie prižiūri namus, tvarko aplinką, nors ten nuolat negyvena. Privati valda šaukiasi stiprių rankų, muziejininko išminties, atitinkamų finansinių išteklių.

„Toytos“ pedalus miname, lekiame per pačius Biržus į Papilio miestelį, į kurį kelią rodo dviejų bažnyčių – katalikų ir evangelikų reformatų – bokštai. Įspūdinga! Bet ne dėl tų bokštų mus atvedė kelias čionai – į patį Palatvijį. Turiu nusikelti į 1970-uosius, kada baigiau Viekšnių (Mažeikių r.) vidurinę mokyklą. Tąsyk mes, abiturientai, išsilakstėme kas kur, o mūsų klasės auklėtoja Mirdza Mertėnaitė ištekėjo ir išvažiavo paskui savo klasės draugą Vilgelmą Plepį į savo gimtąsias vietas, kur  ir toliau sėkmingai dirbo matematikos mokytoja. O buvo ji neeilinė mokytoja. Apie ją gal po dviejų dešimčių metų rašiau pedagoginėje spaudoje.

Pamoka tais gūdžiais laikais

Po 18 nesimatymo metų šių eilučių autorius ir klasės draugas Kęstutis aplankėme Papilyje (Biržų r.) auklėtoją mokytoją M. Plepienę. Prisiminus gražiuosius vaikystės ir jaunystės metus Viekšniuose, pavarčius mielosios mokytojos tų dienų pedagoginius užrašus, kur ir mūsų ,,nuodėmės“ matyti kaip ant delno, staiga auklėtoja paklausia: „Ar atsimeni, Vytautai, apie ką mudu žadėjome pakalbėti po 15-os metų?“

Mane išmušė raudonis, nes iš tikrųjų atmintin niekas neatėjo. Sarmata, vai sarmata: auklėtoja atsimena, o aš – ne. „Buvote tada vienuoliktokai. Talkininkavome kolūkyje, rovėme morkas. Darbą apie pietus baigę, nusiplovėme rankas“, – nuoširdžiai žadino mano sustabarėjusią atmintį mokytoja, – „tuokart atvažiavo traktoriukas su priekaba ir manęs paprašė, kad ją pakrautume. Aš pažadėjau, bet nei jūs, mano mokiniai, nei su mumis dirbusi mano kolegė nebepanoro truputėlį padirbėti. Likau traktorininkui melagė, reikėjo atsakyti. Tu tada, Vytautai, atsilikai nuo draugų, prisigretinai prie manęs ir sakai: ,,Nesisielokit, auklėtoja, visų kolūkio darbų vis tiek nenudirbsime...“ O aš tau tuokart pažadėjau pasišnekėti po penkiolikos metų... Tai kaip, Vytautai, tu dabar, po aštuoniolikos metų, pasielgtum panašioje situacijoje?“

Miksėjau, stenėjau, buvo sarmata, kad esu toks užuomarša. Ir kartu su auklėtoja ir jos šeima, keliaujant poetų K. Binkio, J. Janonio gimtaisiais takais, vaikščiojant po Biržus, grįžtant namo ir po šiai dienai neišeina iš galvos mintis: ,,Reikia taip mylėti vaikus, matyti juose žmogų, kad ir po daugelio metų tavo ir buvusio mokinio širdis jungtų žmogiškosios atminties tiltai“. Viešnagė Papilyje pas mokytoją M. Plepienę man buvo didelė mokytojo gyvenimo ir darbo prasmės pamoka.

Vytautas Bigaila, pagal Romeną Rolaną, ,,Žmogelis gyvas dar…“

Visą straipsnį rasite naujausiame, laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (41/14101).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas