Rūta ir Oganes neatsisveikina: „Alytuje mus dar matysite“

O mūsų paprastumas sužavėjo vietinius. Su visais nuoširdžiai bendravome. Vakarais visas kaimelis sueidavo į bendrą aikštę pasibūti. Vaikai žaisdavo, jaunimas linksmindavosi, tėvai bendraudavo kavinėse, o garbaus amžiaus senukai, sėdėdami ant suoliukų, švilpaudavo praeinančioms sužavėjusioms senjorėms... Mums buvo miela su tais laimingais žmonėmis vakarus leisti. Jie nežinojo nei kur tas Alytus, net Lietuva, bet mes jiems buvome savi. Automobiliui užsivedus, prašė dar vienam vakarui pasilikti, su šeimomis mums surengė įsimintiną atsisveikinimo vakarą.

Norisi mums ir čia, Alytuje, užkurti tą, ką ten matėme, patyrėme, kuo keliaudami žavėjomės kitose šalyse. Barą „Fenix“ bei „Subinair“ ne vienas, pasaulio matęs žmogus, lygina su Berlyno kultūros įstaigomis, bet… Mes savo kultūrinę veiklą priversti iškelti į kitą miestą.“

„Dilema: arba tu turi girdyklą, arba viską susirenki“

Pirmas klausimas, kurį pateikėme „Fenikse“ susitikę su baro savininkais Oganes ir Rūta, buvo apie tai, ar viešumoje lyg uraganas sklindanti žinia apie šiemet uždaromas net dvi jų puoselėjamas alternatyviosios kultūros erdves, tėra pokštas ar rimtas sprendimas. Juk toks greitas žinios sklidimas matuoja ir tai, kokios svarbios alytiškiams yra šios kultūros salelės.

„Tikrai nepersigalvosime, uždaryti barus „Subinair“ ir „Fenix“ – ne vienos dienos sprendimas. Jau seniai galvojome, kad kažką savo gyvenime reikia keisti, nes mintis turėti tiesiog barą mūsų niekada nedomino, ilgai puoselėta svajonė – tai ne barų veikla, o erdvė jaunimui bei kultūros meka visiems. Tad ir iškilo dilema: arba tu turi girdyklą, arba viską susirenki“, – teigia Oganes. Rūta papildo vyrą: „Visada norėjosi koncertinės erdvės su bariuku, o ne baro su maža koncertine salyte. Mums liūdna, kad praėjus 15 metų vis dar nuomojamės patalpas, kurias jau seniai išaugome. Nuomojamų patalpų neverta remontuoti, į jas investuoti. Negalime priimti grupių, atlikėjų, pritraukiančių daugiau žiūrovų nei talpiname. Nesmagu, kad dėl finansinių galimybių negalime įspūdingiau koncertus pateikti, apšviesti.“ 

Sutuoktiniai jaučia, mato, kad vietiniams jie reikalingi. Kai vakarais atveria baro duris, kaip mat erdves užpildo jaunimas. Jis neišlaidauja, ne baras rūpi, žiemą čia klausosi muzikos, šildosi, žaidžia stalo žaidimus, futbolą. Vasaromis kiemelyje šurmuliuoja. Ši auditorija nėra barui pelną nešantys klientai. Bet Oganes ir Rūtos pasaulėžiūra tokia, kad alternatyvi kultūra negali būti finansuojama iš to, kiek pragers lankytojai. Turi suveikti valdžios požiūris ir iš jos rūmų turi ateiti finansavimas renginiams. 

„Alytaus meras – ne vizionierius, o ūkvedys“

„Anksčiau būdavo finansuojami įvairūs tęstiniai projektai. Renginiams naudodami savivaldybės skirtas lėšas sugebėjome taupyti ir įsigyti papildomos garso aparatūros, kitos sceninės įrangos. Augome, nes to ir siekėme. Pavykdavo koncertus surengti ne tik savo, bet ir miesto erdvėse, mokyklose. Surengėme arti tūkstančio atlikėjų pasirodymų iš daugelio šalių bei kontinentų: Europos, JAV, Kanados, Afrikos, Azijos ir net tolimosios Japonijos. Jau kuris laikas alternatyvi kultūra palaikoma tik iš mūsų šeimos biudžeto, dažnai skriaudžiant pačius save“, – pasakoja miestui neabejingi kultūrininkai.

Jų teigimu, jau senokai pasikeitusi valdžia tiesiog atmesdavo projektus, prašyti vėl ir vėl – beprasmis dalykas. O augti norisi, svajoja apie nemažą festivalį, nenori žiūrėti kaip lankytojai tik girtėja, toks vaizdas ne jiems. „Pasikartosiu, mums ne baro veikla rūpi, o kultūra. Ne turtų iš alkoholio prekybos, o veiklos norime. Bet pajutome, kad šiandieninio požiūrio į mus nepakeisime. Mūsų miesto kultūra skirta masėms, vyrauja populiarioji, komercinė muzika. Sugrįžkime į miesto dienas, kurioms artėjant vėl pajutome, kad į mus rimtai nežiūrima. Elitiniams atlikėjams už valandos pasirodymą mokama dešimtys tūkstančių, o mums už alternatyviosios scenos įrengimą, honorarus atlikėjams, apšvietėjams, garsistams miesto dienose siūloma vos 5 tūkst. eurų. Norisi akcentuoti, kad Alytus nėra prastesnis už kitus miestus, bet vis dar orientuojamasi į pramonę, o ne į kultūrą, turizmą ar įdomesnį švietimą. Skaudu girdėti, kad kultūros finansavimas Alytuje visos šalies kontekste užima antrą vietą nuo galo. Lenkia tik Visaginą. O juk esame šeštasis pagal dydį šalies miestas ir norėtųsi, kad išvykę svetur jauni žmonės didžiuotųsi savo miestu ir norėtų į jį sugrįžti. Alytaus meras – ne vizionierius, o ūkvedys, nėra jokios ilgalaikės strategijos, girdisi kalbos tik apie kuriamas darbo vietas, o ne miestą, kuriame būtų gera gyventi ir kurti. O ir tos kalbos daugiau fantazijos nei realybė. Jei tos vietos ir atsiras, ar bus norinčių čia gyventi bei dirbti?“, – neslepia apmaudo Oganes.

..........

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14065-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas

Rūta ir Oganes Arakelian:
„...Nemėgstantiems ilgų tekstų, trumpai – dzingu lingu, pyst ir dzingo. EMMB „Subinair“ (Subinė) paskutinis renginys birželio 14-tą dieną. Baras „Fenix“ užsidaro rugpjūčio 31-os dienos rytą. Mes savo kultūrinę veiklą iškeliame į kitą miestą. Dar neaišku kur – ieškome tinkamų patalpų. Kol kas kažką panašaus į tai, ko norime, radome Vilniuje. 
Tiems, kam aktualu ir įdomu - norime ir galime daugiau, todėl priversti išsikelti!
UAB „Dzūkų pankai“ nebankrutuoja, o, siekdami augti toliau ir nematydami galimybės stiebtis čia, privalome nerti į platesnius vandenis. 15 metų buvome, augome bei gyvenome atradimuose kartu, tačiau kurį laiką mūsų veikloje jaučiama stagnacija. Pajutę tai, jau prieš karą intensyviai važinėjome į Kijevą ir ieškojome patalpų milijoniniame mieste. Galvojome ne tik užmegzti kultūrinius ryšius, bet ir ten pilnai atskleisti savo potencialą bei uždirbtus pinigus investuoti čia, Lietuvoje, Dzūkijos sostinėje, ir taip po truputį keisti miestą. Deja, nutiko karas... su žlugusiomis svajonėmis subyrėjo ir motyvacija. Tikrai matome, kad alternatyvios kultūros erdvių, koncertų salės, netradicinių renginių mieste, mokyklose, inovatyvesnių, įdomesnių veiklų jaunimui, reikia čia – Alytuje, tačiau šiame mieste, su jo gyventojų ir „viršininkų“ požiūriu mums sunkiai gaunasi. Vergo sindromas per giliai įsišaknijęs galvose, kuo naudojasi gebantys manipuliuoti naujųjų laikų vergvaldžiai bei populistai. Taip, svarbu gražinti miestą, nuolat atnaujinti infrastruktūrą, tobulinti jo išorę, tačiau ne ką svarbiau kelti miesto kultūrinį lygį, kitu atveju, jis kaip giliau nemąstanti, prišpakliuota peroksidonė gražuolė išpūstomis lūpomis ir pripūstais papais, toliau bukinamas, pūdomas iš vidaus, dėl ko jauni, aktyvūs miestiečiai išvažiuoja ir nebegrįžta. Pramonės, o tuo pačiu ir pigios darbo jėgos, žemos kultūros miesto vizija nesuderinama su progresu ir mūsų miesto vizija.
Kažkas pasakys, kad narkomanai išsiblaivė ir nežino kas darosi, kiti kaltins pilnatį ar tuščio lizdo sindromą, o mums tiesiog atsibodo kovoti su vėjo malūnais. Ir taip, išvažiavus studijuoti dukrai neliko priežasties toliau altruistiškai kalti save prie kryžiaus. Visuomet kartojome, kad „Feniksą“ kuriame kaip bendruomeninį barą, bet mes patys tuo pradėjome abejoti. Auginame vis naują ir naują kartą, tačiau jie užauga, išvažiuoja studijuoti, pamato įdomesnio, prasmingesnio gyvenimo, o ne išgyvenimo galimybes ir nebegrįžta. Mes gi, kaip ir jų tėveliai, liekame laukti pabiručių per šventes, tikėdamiesi, kad ateityje kažkas pasikeis. Nesikeičia... Metai iš metų svajoti, be didesnių rezultatų stebėti girtėjančius veidus ir tyliai senti jau pabodo. Mums reikia palaikymo, festivalio, renginių erdvės, jaunimui reikia skate parko po stogu, koncertų, įdomių susitikimų mokyklose ir t.t. Valdžia aiškiai demonstruoja, kad į mus rimtai nežiūri. Šiemet gautas pasiūlymas mieste daryti festivalį už 15 tūkst. eurų, o alternatyvią sceną miesto dienose už 5 tūkst. eurų, mažų mažiausiai žemina, juolab, kai žinai, kad savo įvaizdžiui kurti, tik elitui skirtiems renginiams, privatiems sporto klubams, eglutėms, blizgučiams, atlikėjams miesto dienose už valandos programą išleidžia šimtus tūkstančių eurų kasmet. Mes nuoširdūs, bet ne naivūs, o kai kas tuos terminus painioja... Norėtumėme pamatyti, kaip jie už tokias sumas tai darytų. Žmonės irgi daug kalba, kokie esame svarbūs miestui, bet finansiškai ar bent dažnesniu lankymusi renginiuose retas teprisideda. Šiemet nuo Jūsų sumokėto gyventojų pajamų mokesčio mums skyrėte vos 250 eurų. Ačiū, bet už tiek ir vieną koncertuką suorganizuoti pakankamai sunku ir kolonėlės nenupirksi. Visi mumyse mato verslininkus, o mes nuolat priversti taupyti, sugedus mašinai pusmečiais gyvename be ratų, nes viską sukišame finansines baro duobes lopyti ar renginius finansuoti. Baras be koncerto uždirba daugiau, nei be jo, todėl savo šeimos sąskaita kompensuodami pasirodymus nebeaugame patys ir merdime stumdami brangų gyvenimo laiką. P***, p***, nusigyvenome :))) Organizuojame renginius, o į kitų koncertus, spektaklius bilietų neįperkame. Ir juokinga, ir graudu. 
Kuo toliau, tuo labiau skandinamės depresijoje, o viešumoje apsimetinėjame, kad viskas yra gerai. Nes na, o kam šiandien lengva?!
Kartojome daug kartų, kad mes seniai ne verslininkai, mūsų nedomina pati baro veikla, žmonių girdymas bei bandymas iš to pralobti. Tai darėme tik tam, kad turėtumėme iš ko į Alytų vežti atlikėjus, performerius, kurti gražesnę aplinką čia reziduojantiems bei augantiems. Atėjome iš verslo, galime į jį ir sugrįžti, bet tikrai ne Alytuje. Keliamės ten, kur mūsų veikla gali sukelti gerokai didesnį susidomėjimą. Baugu ir liūdna patiems, gražus, ramus miestelis, daug nuostabių Žmonių čia sutikome, bet privalome žengti šį žingsnį, nes kaip sako Rūta – net šeimoje įvykus rimtam konfliktui grūmojimas skyrybomis, sėdint ir toliau spoksant į žydrąjį ekraną, rimtų ketinimų neparodo.
Tačiau... Alytaus nepaliekame su visam. Dar vis svajojame apie sąmoningumo ir judesio studiją „Žinyčia“, kuriai prieš 5 metus nupirkome nuostabų 130 metus skaičiuojantį pastatą Merkinės gatvėje, o kur dar prieš 7 metus nupirkta erdvė Žaliojoje gatvėje. Toliau sėdėdami čia jiems pinigų neprikrapštysime arba teks laukti dar 15 metų, o mes ne amžini ir tiek laiko svajonėms neturime...
Deja, bet po pusmečio uždarome „Fenę“ ir „Subinę“. Tiesą pasakius, norėtumėme anksčiau, bet turime įsipareigojimų, pažadų ir reikia nesavanaudiškai duoti laiko atsisveikinimui tiems, kam mūsų šiame mieste reikia ar kažkuriuo metu reikėjo.
P. S. Ir taip, taip, taip „Fenę“ nunešė „Kišenė“, „Skrydis“ ir „Sklepukas“...