Nuo ket­ve­rių mu­zi­kuo­jan­tis Gied­rius vai­kys­tė­je la­bai no­rė­jo skrai­dy­ti

Pra­džia – dabartinė ka­pe­li­ja „Piva­šiū­nai“

Ki­taip ir ne­ga­li bū­ti, po­kal­bis su Gied­riu­mi pra­si­dė­jo nuo mu­zi­kos. Prieš dau­giau nei ke­tu­ris de­šimt­me­čius jo tė­tis Juo­zas Leš­ke­vi­čius, dau­ge­liui ži­no­mas kaip bu­vęs Pi­va­šiū­nų mo­kyk­los di­rek­to­rius, gro­jan­tis ar­mo­ni­ka, kar­tu su Pra­nu Za­jan­kaus­ku, taip pat ar­mo­ni­kie­riu­mi, bu­vo mo­ky­to­jų ka­pe­los pra­di­nin­kai. 

Ne­tru­kus į Pi­va­šiū­nus at­si­kraus­tė mu­zi­kos mo­ky­to­jas Al­gir­das Glo­vic­kis, ku­ris ta­po šios ka­pe­los, vė­liau pa­si­va­di­nu­sios ka­pe­li­ja „Pivašiū­nai“ va­do­vu.

Į štai to­kį su­au­gu­sių­jų ko­lek­ty­vą tuo­met tė­vo at­si­ves­tą pri­tar­ti barš­ku­čiais ket­ve­rių Gied­rių ir­gi ga­li­ma pri­skir­ti prie „Pi­va­šiū­nų“ pra­di­nin­kų.

Barš­ku­čius kei­tė būg­nas, būg­ną – kon­tra­bo­sas. Su juo G.Leš­ke­vi­čius ka­pe­li­jo­je gro­ja iki šiol. Ir dai­nuo­ja. „Pi­va­šiū­nuo­se“ dai­nuo­ja be­veik vi­si.

Ka­dan­gi ka­pe­li­jo­je kar­ta kei­čia kar­tą, yra ir jau­nų, ak­ty­vių mu­zi­kan­tų, Gied­rius ti­ki, kad „Pi­va­šiū­nai“ gy­vuos dar il­gai. Nors jis pats ir la­bai už­im­tas, sten­gia­si nie­kad ne­at­si­sa­ky­ti da­ly­vau­ti ka­pe­li­jos kon­cer­tuo­se.

„O kon­cer­tuo­ti mes daž­nai esa­me kvie­čia­mi į mies­tų, mies­te­lių ar net as­me­ni­nes šven­tes. Gro­ti ir dai­nuo­ti su „Pi­va­šiū­nais“ – tai jau ma­no krau­jy­je, tai su­pran­tu ir kaip tam tik­rą pa­rei­gą. Ir ne vien to­dėl, kad čia bu­vo ma­no mu­zi­ka­vi­mo ke­lio pra­džia. Yra kaž­kas žy­miai dau­giau – sa­vas, gim­tas kraš­tas, ku­rį my­li, į ku­rį vi­sa­da no­ri­si su­grįž­ti, su­si­tik­ti su vie­ti­niais žmo­nė­mis, pa­si­kal­bė­ti. Juk aš nuo pat die­du­kų iš tė­čio pu­sės – gry­na­veis­lis pi­va­šiū­niš­kis. Ir ma­ma – iš to pa­ties Aly­taus ra­jo­no, tik nuo Ne­mu­nai­čio, pri­klau­san­čio Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jai“, – sa­ko G.Leš­ke­vi­čius. 

Jis ne­sle­pia: kai tik esan­tis Pi­va­šiū­nuo­se, ap­si­lan­kan­tis ir ste­buk­lin­gu lai­ko­mu Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­lu gar­sė­jan­čio­je baž­ny­čio­je,  čia pa­tar­nau­jan­tis ir pa­gie­dan­tis. Ir vis­kas – vėl­gi iš mei­lės, pa­gar­bos sa­vo gim­ti­nei.

„Taip šo­vė gal­von ir ne­si­gai­liu“

Kaip mu­zi­ka, taip ir žur­na­lis­ti­ka Gied­riaus gy­ve­ni­me at­si­ra­do lyg ir pla­nuo­tai, bet kar­tu lyg ir at­si­tik­ti­nai. Pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl pa­si­rin­kęs žur­na­lis­ti­kos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, jis tie­siai švie­siai pa­reiš­kė: „Jau de­šim­to­je kla­sė­je ži­no­jau, kad bū­siu žur­na­lis­tas. Taip šo­vė gal­von ir ne­si­gai­liu.“ O ko­dėl ton gal­von taip šo­vė, G.Leš­ke­vi­čius net ne­ga­li pa­sa­ky­ti, juk nei šei­mo­je, nei gi­mi­nė­je žur­na­lis­tų ne­bu­vo. Bet žur­na­lis­to pro­fe­si­ja, pa­sak pašnekovo, jam ti­ko ir pa­ti­ko. 

Ir pir­mo­sios žur­na­lis­ti­nės prak­ti­kos bu­vo ne kaž­kur to­li nuo gim­to­jo kraš­to, o čia pat – „Aly­taus nau­jie­no­se“ ir Dzū­ki­jos sos­ti­nės ra­di­jo sto­ty­je „FM99“. 

Dar tre­čia­kur­sį Gied­rių pa­kvie­tė dirb­ti te­le­vi­zi­jo­je, kur įvai­rias pub­li­cis­ti­nes, ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos lai­das kū­rė sep­ty­nio­li­ka me­tų.

„Aš ir šian­dien ne­sa­kau, kad į žur­na­lis­ti­ką ne­grį­šiu. Tie­są sa­kant, jau tu­rė­jau ne vie­ną kvie­ti­mą ir ne iš vie­nos te­le­vi­zi­jos, taip pat iš dvie­jų ra­di­jo sto­čių. Bet kol kas esu ten, kur esu“, – tvir­ti­na G.Leš­ke­vi­čius, pas­ta­ruo­ju me­tu pa­lin­kęs į ren­gi­nius ir … oro ba­lio­nų pi­lo­ta­vi­mą.

„Anks­čiau at­si­ra­dau ren­gi­niuo­se nei te­le­vi­zi­jo­je“

„Su­tin­ku, kad ma­ne daug kas ži­no iš te­le­vi­zi­jos lai­dų. Bet kai pa­sa­kau, jog anks­čiau at­si­ra­dau ren­gi­niuo­se nei te­le­vi­zi­jo­je, ma­ni­mi ne­ti­ki. O iš tie­sų taip ir bu­vo. Dar mo­kyk­los lai­kais ve­džiau dis­ko­te­kas, ra­jo­ni­nes šven­tes. At­si­kraus­tęs į Vil­nių da­ly­va­vau ka­ra­o­kė Lie­tu­vos, Bal­ti­jos ša­lių čem­pio­na­tuo­se, ėmiau ves­ti įvai­riau­sius ren­gi­nius ir juo­se dai­nuo­ti“, – pa­sa­ko­ja Gied­rius.

Di­džiau­sia aist­ra šio­je sri­ty­je jis lai­ko sa­vo su­bur­tą gy­vo gar­so gu­pę, ku­ri sėk­min­gai gy­vuo­ja tre­čius me­tus. O gru­pė­je – pro­fe­sio­na­lūs mu­zi­kan­tai ir ge­ri drau­gai. „Gal pa­sa­ky­čiau, pir­miau­siai – ge­ri drau­gai, o ta­da – dar ir pui­kūs mu­zi­kan­tai. Da­lis jų kon­cer­tuo­ja are­no­se ir di­de­lė­se sce­no­se. La­bai džiau­giuo­si, kad ne­spjau­na ir į ma­ne. Ir dar pa­sa­ky­siu: spe­cia­liai gru­pės ne­bū­rė­me, vis­kas įvy­ko lyg sa­vai­me, iš drau­giš­ko no­ro pri­si­dė­ti prie ma­no kū­ry­bos. Da­bar ma­to­me, kad tik­rai ne­blo­gai se­ka­si“, – at­vi­rau­ja Gied­rius.

O jo as­me­ni­nius pa­sie­ki­mus mu­zi­ko­je liu­di­ja iš­leis­ti du au­to­ri­niai al­bu­mai.

Kuo bu­vo lem­tin­gas tė­čio par­vež­tas plas­ti­ki­nis lėk­tu­vo mo­de­lis?

G.Leš­ke­vi­čius, pa­klaus­tas apie už­im­tu­mą, ne­sle­pia: „Su ren­gi­niais už­im­tas kiek­vie­nas sa­vait­ga­lis, o jei dar pri­dė­tu­me orei­vys­tę – be­veik ir kiek­vie­na die­na.“

Gied­rius dėl po­lin­kio skrai­dy­ti dar kartą min­ti­mis su­grį­žo į sa­vo vai­kys­tę: „Kai bu­vau vai­kas, gal ko­kių pen­ke­rių, tė­tis iš ko­man­di­ruo­tės par­ve­žė plas­ti­ki­nį lėk­tu­vo mo­de­lį. Jis man la­bai pa­ti­ko ir žais­da­mas vis gal­vo­da­vau, kaip ge­rai bū­tų iš­mok­ti skrai­dy­ti. Pra­dė­jau ga­min­ti ait­va­rus ir juos skrai­din­ti. Tas pa­dan­gių aukš­tis man vi­suo­met bu­vo pa­slap­tin­gas ir la­bai vi­lio­jan­tis. Bet kiek me­tų tu­rė­jo pra­ei­ti, kad su­si­tik­čiau su vie­nu bi­čiu­liu Vil­niu­je ir jis ma­ne pa­kvies­tų į Orei­vys­tės cen­trą. Taip nuo 2007-ųjų su­si­ė­jau su orei­vys­te.“

Kaip nė vie­nas iš orei­vių, taip ir G.Leš­ke­vi­čius ne­ga­li pa­mirš­ti sa­vo pir­mo­jo skry­džio oro ba­lio­nu. 

Daugiau sužinokite skaitydami laikraščio „Alytaus naujienos“ 14016-ąjį numerį.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas*

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška sutartis. Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt