Aly­taus TAU va­do­vė Ja­ni­na In­ge­le­vi­čie­nė: „Ma­no gy­ve­ni­mo žo­dy­ne nė­ra žo­džio „tin­gė­ti“

– Esa­te ak­ty­vi, veik­li. Ar daug tu­ri­te lais­vų die­nų, po­il­sio va­lan­dė­lių skir­tų tik sau?

– Ma­no po­il­sis – mė­gia­ma veik­la. Daž­nai va­žiuo­ja­me į ma­no vai­kys­tės kai­mą Laz­di­jų ra­jo­ne, kur dar gau­siai žy­di ir der­lių sei­kė­ja  tė­ve­lio so­din­tas so­das. Kaip ir jau­nys­tė­je, lau­kuo­se, Tra­ko draus­ti­ny­je, ren­ka­me vais­ta­žo­les, gry­bau­ja­me, džiau­gia­mės ci­vi­li­za­ci­jos dar ne­nu­a­lin­ta gam­ta.

– Ko­kių veik­lų pir­mą kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me iš­ban­dė­te jau ta­pu­si sen­jo­re? Ta­py­ba tur­būt vie­na iš jų? Į ko­kias veik­las esa­te įtrau­ku­si sa­vo vy­rą?

– Svar­biau­sia gy­ve­ni­me – bū­ti lais­vai. Dar­bui, koks jis mie­las be­bū­tų, ne­ga­li ati­duo­ti vi­sos die­nos. Mėgs­tu ir mo­ku siū­ti dra­bu­žius. Ta­py­ba, me­ni­nė fo­to­gra­fi­ja – vei­kos, ku­rios džiu­gi­na. Pa­jau­čiau, kad me­nas tu­ri įta­kos vy­res­nio am­žiaus žmo­gaus kū­ry­biš­ku­mui, pa­sta­bu­mui, skir­tin­gų nuo­mo­nių ir pa­sau­lio ma­ty­mo kam­pų su­vo­ki­mui ug­dy­ti. Vy­ro Zig­mun­do trauk­ti į veik­las man ne­rei­kia, jis do­mi­si vis­kuo – ke­lio­nė­mis, pa­skai­to­mis, su­si­ti­ki­mais su įdo­miais žmo­nė­mis. Zig­mun­das yra  vie­nas iš  Aly­taus TAU stei­gė­jų, ak­ty­vus ša­kių–šach­ma­tų klu­bo na­rys, 10 me­tų jam va­do­va­vo. Vy­ras mėgs­ta spor­tą, da­ly­vau­ja na­cio­na­li­nė­se  Tau spar­ta­kia­do­se. Ren­gia­si šie­me­ti­nei, ku­ri vyks Drus­ki­nin­kuo­se.

– Kas Jums pa­de­da įveik­ti tin­gu­lį, pri­ver­čia ju­dė­ti ir ne­už­si­sė­dė­ti?

– Ma­no gy­ve­ni­mo žo­dy­ne nė­ra žo­džio tin­gė­ti. To­kia jau esu, kad nie­ka­da ne­pri­si­ri­šu prie vie­nos veik­los, vis dar ieš­kau nau­jų, ne­at­ras­tų emo­ci­jų.

– Įpras­ta liaup­sin­ti jau­nys­tę. Jei pa­ly­gin­tu­mė­te sa­vo jau­nys­tę su da­bar­ti­niu gy­ve­ni­mu, kas džiu­gi­no ta­da ir kas šian­dien džiu­gi­na?

– Kai pa­žvel­giu at­gal, bū­ta vis­ko. Gi­miau ka­ro me­tu, mū­sų na­me gy­ve­no vo­kie­čių ka­ro gy­dy­to­jas, ku­ris da­ly­va­vo gim­dy­me, pir­mas pa­ė­mė  ma­ne ant ran­kų. Ma­čiau kol­cho­zų sta­ty­bas, trem­tį, tė­tis bu­vo la­ge­ry­je kaip liau­dies prie­šas, vė­liau sta­tė­me so­cia­liz­mą. Stu­di­jos, dar­bas, šei­mos kū­ri­mas, vai­kų au­gi­ni­mas. „Tvir­tu“ žings­niu žen­gė­me į ko­mu­niz­mą, bet… di­džiau­siam džiaugs­mui įžen­gė­me į Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę. TAU su­bur­ta ben­druo­me­nė džiu­gi­na ak­ty­viais, žin­gei­džiais, kū­ry­biš­kais žmo­nė­mis.

– Tai mė­gau­tis gy­ve­ni­mu am­žiaus ri­bos nė­ra? Ir sklan­dan­tis ste­re­o­ti­pas, kad gar­baus am­žiaus žmo­gui nė­ra įdo­mių veik­lų – ne­tei­sin­gas?

– Džiau­giuo­si, kad ir to­liau gy­vuo­ja Aly­taus TAU, su­bū­ręs daug ta­len­tin­gų žmo­nių, ieš­kan­čių nau­jų gy­ve­ni­mo spal­vų. No­ri­si, kad mū­sų sen­jo­rų at­ei­tį ly­dė­tų Vy­tau­to  Ma­čer­nio žo­džiai – „Mes pa­tys esa­me švie­sa, mes pa­tys esa­me sau­lė, to­dėl ne­ai­ma­nuo­ki­me, jei­gu ap­link tam­su, jei mes, pa­tys ne­mo­ka­me ke­lio nu­si­švies­ti”.

– Mėgs­ta­te vaikš­čio­ti pės­čio­mis, skai­čiuo­ja­te, kiek žings­ne­lių nu­mi­na­te? Ar ry­tus pra­de­da­te mankš­ta?

– Ry­tus su vy­ru pra­de­da­me mu­zi­ka ir šo­kiais. Žings­nių ne­skai­čiuo­ju, nes kol kas sma­giai vaikš­tau. Dar ge­rai ma­tau, nors skai­tau su aki­niais. Kar­tais pa­juo­kau­ju, kad į vy­res­nį žmo­gų, kaip į se­ną automobilį, rei­kia in­ves­tuo­ti.

– Už­si­mi­nė­te apie in­ves­ti­ci­jas, tai pa­kal­bė­ki­me ir apie tai, kad gra­ži šyp­se­na, svei­ki dan­tys, ir­gi pri­de­da žmo­gui oru­mo. Ar daug ski­ria­te lai­ko ir lė­šų svei­ka­tai, iš­vaiz­dai?

– Dar jau­čiuo­si pui­kiai, svei­ka­ta ne­si­skun­džiu. Mais­tą ga­mi­nu pa­ti, pro­duk­tus per­ku ko­ky­biš­kus, nes ne­rei­kia rem­ti vai­kų ir anū­kų. Į jų gy­ve­ni­mus ne­si­ki­ša­me. Vai­kų šei­mos gy­ve­na gra­žiai, tad vi­di­nių įtam­pų, grau­ža­ties su vy­ru iki šiol ne­tu­rė­jo­me.

– Kiek­vie­nas veik­lus žmo­gus tu­ri sva­jo­nių. Apie ką sva­jo­ja­te Jūs?

– Dau­giau džiau­giuo­si gy­ve­ni­mu, ne­gu sva­jo­ju.

– Kuo šian­dien gy­ve­na Jū­sų su­kur­tas Aly­taus TAU ir jo ben­druo­me­nė? Ar la­bai per 16 veik­los me­tų pa­si­kei­tė vi­suo­me­nės po­žiū­ris į sen­jo­rus?

– Vi­sa vy­res­nio­jo am­žiaus žmo­nių ben­druo­me­nė ta­po drą­ses­nė, mo­ka  džiaug­tis nau­jais at­ra­di­mais, jau­kiais po­ty­riais, ben­dra­vi­mu su ben­dra­am­žiais, at­ras­ti ben­dra­min­čių ir nau­jų drau­gų, da­lin­tis pa­tir­ti­mi, ke­liau­ti.  Tuo ir aš džiau­giuo­si.

– Kaip pla­nuo­ja­te pa­mi­nė­ti gar­bin­gą gim­ta­die­nio su­kak­tį?

– Su vai­kų šei­mo­mis, ar­ti­miau­siais drau­gais su­si­tik­si­me mū­sų pa­mėg­ta­me res­to­ra­ne...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14012 numeryje.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška perpublikavimo sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

Informacija telefonu 031551449