Ju­bi­lia­tei skir­tą dai­ną iš­klau­sė ir 30 žal­mar­gių

– Nuo ka­da Jums „pri­li­po“ mu­zi­ka? Įta­riu, kad čia kal­ti ge­nai?

– Nuo vai­kys­tės. Vi­sa­da no­rė­jau dai­nuo­ti, gro­ti, da­ly­vau­ti.  Ma­ma su sa­vo bro­liu (San­tai­kos kraš­to kul­tū­ros puo­se­lė­to­jai Ra­sa Na­va­kaus­kie­nė ir Juo­zas Ka­va­liaus­kas – A.K.) dir­bo kul­tū­ros na­muo­se, tai aš ta­me sū­ku­ry­je ir su­kau­si. Ste­bė­jau vi­sas veik­las, už­ku­li­sius. Man vis­kas bu­vo įdo­mu: ir apa­ra­tū­ros su­jun­gi­mas,  sce­nog­ra­fi­jos pa­ruo­ši­mas, ko­lek­ty­vų re­pe­ti­ci­jos, ren­gi­niai. Į vi­sas veik­las pa­ma­žu ir įsi­jun­giau. Pir­mą dai­ne­lę at­li­kau sce­no­je bū­da­mas ke­tu­rių me­tu­kų. La­bai no­rė­jau gro­ti ka­pe­lo­je, o pir­ma­sis de­biu­tas  bu­vo su žais­li­ne ar­mo­ni­kė­le ir žais­li­niu smui­ke­liu, bet pa­si­se­kęs. Su­lau­kiau daug aplo­dis­mentų.  

–  Mėgs­ta­ma bro­lių  Na­va­kaus­kų gru­pė „Tuoj“, pri­sta­ty­ki­te ją. 

– Gru­pę „Tuoj“ su­si­kū­rė­me su bro­liu Ro­mu. Šie­met jau 10 me­tų, kai kon­cer­tuo­ja­me įvai­rio­se Lie­tu­vos sce­no­se, ben­druo­me­nių ir mies­te­lių šven­tė­se, ves­tu­vė­se, ju­bi­lie­juo­se, krikš­ty­no­se. 

– Esa­te kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius. Ko­kie šios va­sa­ros mu­zi­ki­niai kon­tū­rai?

– Taip, dir­bu Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros cen­tre ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riu­mi. Ma­no dar­bo vie­ta – Kur­nė­nų Lau­ry­no Ra­dziu­ky­no mo­kyk­lo­je. Čia ve­du eks­kur­si­jas, edu­ka­ci­jas, pa­de­du or­ga­ni­zuo­ti kon­cer­tus, ku­rių va­sa­rą bū­na itin daug. O ir vi­sa­me Aly­taus ra­jo­ne vyks­ta be­ga­lės ren­gi­nių, į ku­riuo­s esu kvie­čia­mas kaip ve­dė­jas ir kaip at­li­kė­jas, kar­tu su ko­le­go­mis ar­ba su bro­liu.

Be­veik vi­si sa­vait­ga­liai ma­no ka­len­do­riu­je pa­žy­mė­ti ža­liai – tai šven­tės, ves­tu­vės, ju­bi­lie­jai, krikš­ty­nos su gru­pe „Tuoj“. Mū­sų gru­pės sva­jo­nė – iš­leis­ti au­to­ri­nių dai­nų al­bu­mą, tad ti­ki­mės, kad ši va­sa­ra bus pa­lan­ki ir pa­vyks kaž­ką gra­žaus pa­do­va­no­ti sa­vo klau­sy­to­jams. Taip pat pra­dė­jau šok­ti San­tai­kos tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­ve „Nar­pu­lis“. Džiau­giuo­si, kad da­ly­vau­si­me šim­ta­me­tė­je Dai­nų šven­tė­je. Ko­lek­ty­vui ši šven­tė bus ket­vir­to­ji, man – pir­mo­ji. La­bai no­riu pa­jus­ti tą ben­druo­me­niš­ku­mo dva­sią.

– Kaip gims­ta Jū­sų kū­ry­ba? Ar įma­no­mas dai­ni­nin­ko gy­ve­ni­mas be kon­ku­ren­ci­jos? Koks yra lai­min­gas mu­zi­kan­to gy­ve­ni­mas?

– Kū­ry­ba gims­ta iš nuo­tai­kų, liūd­nų ir džiaugs­min­gų emo­ci­jų. Kol kas  dai­nuo­ja­me ir ki­tų gru­pių dai­nas, nes be jų ne­įma­no­ma „at­gro­ti ves­tu­vių“, ju­bi­lie­jų. Taip pat at­lie­ka­me dai­nas, ku­rias su­kū­rė mū­sų ma­ma Ra­sa Na­va­kaus­kie­nė ir jos bro­lis Juo­zas Ka­va­liaus­kas. Jos mums pa­tin­ka, o ma­ma su dė­de – tai žmo­nės iš ku­rių mes mo­kė­mės, ku­riais se­kė­me nuo vai­kys­tės. Tarp mū­sų yra la­bai la­bai stiprus ry­šys. Ban­do­me kur­ti ir pa­tys. Žo­džiai, me­lo­di­jos už­ra­šo­mi, po to dai­li­na­mi, glu­di­na­mi. Su­si­gu­lės ir, ma­nau,  tik­rai iš­vys die­nos švie­są, ta­da klau­sy­to­jas įver­tins. 

O kon­ku­ren­ci­ja? Gal­būt kaž­ku­ria pras­me yra. Bet aš esu už gra­žią ko­le­giš­ką kon­ku­ren­ci­ją. Kiek­vie­nas esa­me skir­tin­gas kaip žmo­gus, dai­ni­nin­kas,  mu­zi­kan­tas. Kiek­vie­nas sa­vaip įde­da­me šir­dį, kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo bal­so temb­rą, at­li­ki­mo ma­nie­rą. Sten­gia­mės pa­tik­ti žmo­nėms, žiū­ro­vai ir­gi skir­tin­gai pa­si­ren­ka, ką klau­sy­ti. Aš lai­min­gas mu­zi­kuo­da­mas, nes ga­liu do­va­no­ti žmo­nėms ge­ras emo­ci­jas, pa­da­ry­ti juos šiek tiek lai­min­ges­niais, ma­ty­ti jų šyp­se­nas, pa­puoš­ti jų šven­tę. 

– Tur­būt ne vel­tui sa­ko­ma, kad mu­zi­ka nu­plau­na kas­die­ni­nio gy­ve­ni­mo dul­kes. Kas Jums yra sce­na?

– Sce­na – tai ta vie­ta, kur tu  pa­ky­li virš kas­die­ny­bės, rū­pes­čių, pa­bė­gi nuo blo­gų min­čių. Sce­na – tai šven­to­vė. At­li­kė­jas vi­sa­da tu­ri bū­ti pa­si­tem­pęs, pa­si­puo­šęs, ge­ros nuo­tai­kos, po­zi­ty­vus, pui­kiai at­lik­ti kū­ri­nius. Sun­kus at­li­kė­jo dar­bas, nes jis tu­ri neš­ti po­zi­ty­vą, o nie­kam ne­svar­bu, kas de­da­si tuo me­tu jo šir­dy­je. Kad ir kas be­bū­tų, prieš lip­da­mi į sce­ną „ka­lio­šus“ tu­ri­me pa­lik­ti už­ku­li­siuo­se. To­kia auk­si­nė tai­syk­lė.

– Ar do­mi­tės liau­dies dai­no­mis?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad da­bar la­bai do­min­tų liau­dies dai­nos. Už­au­gau su jo­mis ir tik­rai daug jų mo­ku. Ma­no „va­sa­ros dar­že­lis“ bu­vo pas mo­čiu­tę. O mo­čiu­tė ma­no iš la­bai dai­nin­gos šei­mos, kur vi­si gi­mi­nių su­ėji­mai pra­si­dė­da­vo dai­na ir pa­ry­čiais pa­si­baig­da­vo. Mo­čiu­tė dai­nuo­da­vo mus mig­dy­da­ma, sū­puo­da­ma glė­by­je.

Tų gra­žių dai­nų me­lo­di­jos, jų der­mės gi­liai li­ko šir­dy­je. Šven­tė­se sve­čiams pa­pra­šius, pa­dai­nuo­ja­me liau­diš­kų dai­nų, ta­čiau jas pa­mo­der­ni­na­me, pas­ti­li­zuo­ja­me. Mū­sų šei­my­ni­nis an­sam­blis da­ly­va­vo Kal­na­ber­žė­je pa­trio­ti­nių dai­nų kon­kur­se ir lai­mė­jo pir­mą vie­tą su liau­diš­ka dai­na „Mė­nu­lis tik­ras tė­vas jo“.

– Ar daž­nai ten­ka dai­nuo­ti ne­ti­kė­ta­me kon­teks­te? Koks bu­vo įdo­miau­sias Jū­sų kon­cer­tas?

– Ne­ti­kė­tas kon­teks­tas, kai ten­ka dai­nuo­ti ju­bi­lia­tą pa­svei­ki­nant jo na­muo­se – dai­nuo­ti laip­ti­nė­je prie du­rų, ant eže­ro kran­to, kur nors pir­ty­je. Kar­tą  svei­kin­ome mo­terį, ku­ri ūki­nin­kau­ja, norėjome pa­da­ry­ti jai staig­me­ną. Kai nu­vy­ko­me, ji mel­žė kar­ves. Kū­ri­nys bu­vo skir­tas jai, bet la­bai ma­lo­niai jį iš­klau­sė ir 30 žal­mar­gių. 

O įdo­miau­sias ir įsi­min­ti­niau­sias kon­cer­tas – „Dzū­ki­jos žvaigž­dės“ tuo­me­ti­niuo­se spor­to rū­muo­se Aly­tu­je, ku­rį or­ga­ni­za­vo mū­sų ge­ras bi­čiu­lis ko­le­ga Vai­das Prač­kai­la. Man ta­da bu­vo aš­tuo­ne­ri me­tai, dai­na­vau dai­ną „Ne­sek sau ro­žės prie ka­sų“ pri­tar­da­mas gi­ta­ra, ku­ri bu­vo di­des­nė už ma­ne. Žiū­ro­vai tie­siog „pra­ri­jo“ ma­ne, plo­jo ir vis pra­šė pa­kar­to­ti.

– Kas dai­no­je svar­biau – mu­zi­ka ar teks­tas? O gal at­li­kė­jo vo­ka­las?

– Svar­bu vis­kas – mu­zi­ka, teks­tas, vo­ka­las. Svar­biau­sia, kad tą dai­ną at­lik­tum šir­di­mi.

– Ar kul­tū­ra šian­dien yra ska­ti­na­ma?

– Daug pi­ni­gų ir di­de­lių yra ski­ria­ma po­pu­lia­rioms gru­pėms, ku­rios už­bai­gia kiek­vie­ną di­des­nį ra­jo­no ren­gi­nį. Jos pri­trau­kia daug žiū­ro­vų. La­bai daug ga­bių, ta­len­tin­gų žmo­nių da­ly­vau­ja me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vuo­se ne­gau­da­mi jo­kio at­ly­gio. Juos ypač rei­kė­tų pa­ska­tin­ti, su­teik­ti erd­ves re­pe­ti­ci­joms, mu­zi­kos in­stru­men­tus nu­pirk­ti, skir­ti lė­šų įvaiz­džiui. Kar­tais po ren­gi­nio gir­di sa­kant žiū­ro­vus: „Tūks­tan­čius su­mo­kė­jo, o mū­siš­kiai daug la­biau pa­ti­ko“.

– Pa­mąs­ty­mui no­ri­si pa­klaus­ti: mu­zi­ka – do­va­na, bet įni­ku­sie­ji į vie­ną veik­lą ne­pa­ste­bi, ne­puo­se­lė­ja ki­tų ge­bė­ji­mų. Gal Jūs dau­giau dė­me­sio skir­da­mas, pa­vyz­džiui, te­ni­sui, bū­tu­mė­te dar ryš­kes­nis ne­gu mu­zi­kuo­da­mas. Ką pats ma­no­te?

– Su­tin­ku, kad mu­zi­ka yra do­va­na, bet kar­tu tai yra ir di­de­lis dar­bas, bei am­ži­nas to­bu­lė­ji­mas. Ne­ven­giu ir ki­to­kių veik­lų bei dar­bų, ta­čiau lai­kas pa­ro­dė, kad mu­zi­ka man su­tei­kia dau­giau­siai ma­lo­nu­mo. Tai yra ma­no dar­bas ir at­si­pa­lai­da­vi­mo šal­ti­nis, to­dėl, ma­nau, ne­ga­lė­čiau jos iš­keis­ti į jo­kią ki­tą veik­lą, nes tai įau­gę ma­no krau­jy­je.

– San­tai­ka – kas ji Jums? 

– Pats mie­liau­sias kam­pe­lis. Čia gi­miau, au­gau, lan­kiau mo­kyk­lą. Čia ma­no šei­ma, čia ir ma­no drau­gai, ku­rie net ir iš­si­bars­tę po to­liau­sius kam­pe­lius su­grįž­ta gra­žiau­sioms šven­tėms. Jas or­ga­ni­zuo­ja­me kar­tu su ak­ty­viau­siais ben­druo­me­nės ir pa­ra­pi­jos žmo­nė­mis. Čia dai­nuo­ja­me, šo­ka­me, vai­di­na­me, puo­se­lė­ja­me ama­tus, lip­do­me kul­tū­rą iš ma­žy­čių ga­ba­lė­lių. San­tai­kos pa­va­di­ni­mas ati­tin­ka kai­mo dva­sią – ge­ru­mą, san­tar­vę, bi­čiu­lys­tę, nuo­šir­du­mą, darbš­tu­mą, no­rą pa­dė­ti ki­tam, pa­lai­ky­ti. Ne­ži­nau, kur gy­ve­ni­mas dar ga­li ma­ne nu­ves­ti, bet čia ma­no šir­dis liks vi­sa­da.