Mais­to par­duo­tu­vių asor­ti­men­tas žo­li­nin­kės Vir­gi­ni­jos ne­do­mi­na

At­si­sa­ky­ti įpras­to mais­to – dėl ge­ros sa­vi­jau­tos – ver­ta

Žo­ly­nai ir įvai­rūs au­ga­lai, mū­sų pro­tė­vių gy­dy­mo­si prie­mo­nės – nau­din­gi ir da­bar, tik dau­ge­lio ne­pel­ny­tai pa­mirš­ti. Iš Aly­taus ra­jo­no ki­lu­siai, o šiuo me­tu Aly­tu­je gy­ve­nan­čiai Vir­gi­ni­jai žo­ly­nai – ne vais­tas, o mais­tas. „Aš nu­ė­ju­si į par­duo­tu­vę jau ne­tu­riu ką pirk­ti. Pas­ku­ti­nį kar­tą nu­si­pir­kau vy­nuo­gių, esu pir­ku­si alie­jaus, jis svei­kiau­sias su drum­zlė­mis. O di­džiu­mą mais­to par­si­ne­šu iš gam­tos“, – tei­gia Vir­gi­ni­ja.

Jos ma­mos ma­ma Ade­lė bu­vo  ypa­tin­ga vais­tin­gų­jų žo­le­lių ži­no­vė, daug kam pa­gel­bė­ju­si. Vir­gi­ni­ja jos ne­pa­me­na, bet ma­no, kad tą trau­ką au­ga­lams, tą nau­jų de­ri­nių pa­jau­ti­mą bus iš jos pa­vel­dė­ju­si. Jai pa­tin­ka eks­pe­ri­men­tuo­ti, juk ge­riau­si re­cep­tai su­kur­ti ban­dant ir ra­gau­jant. Mo­te­ris nu­ke­liau­ja tūks­tan­čius žings­nių miš­kais ir lau­kais, rink­da­ma dil­gė­les, kiaul­pie­nes, pe­ly­ną, var­na­lė­šas, gys­lo­čius, šei­va­me­džio žie­dus ir dau­ge­lį ki­tų au­ga­lų.

„Bu­vo toks mo­men­tas kai vais­tai ne­be­pa­dė­jo, kei­čiau mi­ty­bą, at­si­sa­kiau mė­sos, duo­nos, bul­vių. Pra­dė­jau mai­tin­tis dar­žo­vė­mis, žo­le­lė­mis. Ne vi­sas jas ren­ku, o tik tas, ku­rias pa­ti nau­do­ju. Dau­giau­sia, ku­rios stip­ri­na imu­ni­te­tą ir or­ga­niz­mą, kad bū­čiau svei­ka. Kiaul­pie­nių šak­nys, ku­rių ga­li­ma da­bar pri­si­kas­ti, vy­rau­ja ma­no mais­to ra­cio­ne. Troš­ki­nu, iš­si­ke­pu ki­bi­nų su jų įda­ru, da­rau pa­da­žus ce­pe­li­nams, ki­tiems pa­tie­ka­lams. Jau ma­to­si ir dil­gė­lių. Jau­nas dil­gė­ly­tes ir­gi įtrau­kiu į mais­to ra­cio­ną. Jas nau­do­ju ir kaip prie­sko­nį į sa­lo­tas, už­te­pė­les. Ma­no šal­dik­lis vi­suo­met pil­nas šal­dy­tų kiaul­pie­nių žie­dų.

Sun­kiau­sia man bu­vo at­si­sa­ky­ti pu­pe­lių ka­vos. Iš­ken­čiau dvi sa­vai­tes ir ta­po la­bai leng­va. La­biau­siai mėgs­tu kiaul­pie­nių ir var­na­lė­šų šak­nų ka­vą. Taip pat ga­mi­nu ąžuo­lo gi­lių, šei­va­me­džio, ka­da­gio ka­vas. Ke­pu svei­kuo­liš­kus sau­sai­niu­kus be mil­tų ir cuk­raus su dil­gė­lių sėk­lo­mis, šei­va­me­džių žie­dų mil­te­liais“, – pa­sa­ko­ja žo­li­nin­kė Vir­gi­ni­ja. Ji dar pa­si­kar­to­ja, kad ne­leng­va at­si­sa­ky­ti įpras­to mais­to, bet ver­ta dėl ge­ros sa­vi­jau­tos.

Ne vi­sus re­cep­tus at­sklei­džia

Tiems, ku­rie iš­ei­na pa­si­vaikš­čio­ti to­liau į gam­tą, Vir­gi­ni­ja siū­lo ne­pra­ei­ti pro tuoj vi­sa jė­ga pra­žy­sian­čias blin­des. Jos ne tik ar­mi­jas anks­čiau­siai pa­bu­du­sių vabz­džių pa­mai­ti­na, bet ir žmo­nėms pa­dės at­si­gau­ti po žie­mos niū­ru­mos. Vie­ni ga­li pa­kram­ty­ti jų žie­dų, ki­ti blin­džių ar­ba­tos iš­si­vir­ti, vi­si pa­si­jus ge­riau. Re­ko­men­duo­ja ne­pa­tin­gė­ti pa­ieš­ko­ti ir šal­pus­nių, o jų be­si­sklei­džian­čiais pum­pu­rais pra­tur­tin­ti sa­lo­tas. Bet vi­suo­met rei­kia lai­ky­tis sai­ko. Tuoj pa­si­pils var­pu­čio, apy­nio ūg­liai. Jie, Vir­gi­ni­jos tei­gi­mu, la­bai ska­nūs troš­kin­ti, o var­pu­čių šak­nys – pui­ki pro­fi­lak­ti­nė prie­mo­nė vy­rams nuo jų ne­ga­la­vi­mų. 

Mo­te­ris au­ga­lų šak­nų mir­ky­ti ne­pa­ta­ria, nes van­duo iš­trau­kia da­lį nau­din­gų me­džia­gų, ge­riau­sia jas su še­pe­tė­liu nu­plau­ti po te­kan­čiu van­de­niu. O troš­ki­niams, įda­rams, pa­da­žams ruo­šia­mas au­ga­lų šak­nis šiek tiek ir ap­vir­ti.

Pu­šis – vis­ža­lis spyg­liuo­tis me­dis, daž­nas Lie­tu­vos miš­kuo­se. Pu­šis ži­no­ma nuo se­no ir yra mi­ni­ma se­niau­siuo­se, iki mū­sų die­nų iš­li­ku­siuo­se gy­do­muo­siuo­se re­cep­tuo­se. Vir­gi­ni­ja vi­są žie­mą brai­džio­ja po pu­šy­nus. Vais­ti­nei ža­lia­vai ji re­ko­men­duo­ja da­bar pri­sis­kin­ti pu­šų pum­pu­rų su spyg­liais ir be jų. Ge­riau­siai skin­ti sau­lė­tą, ne­lie­tin­gą die­ną. Ir pa­ta­ria tą da­ry­ti la­bai at­sa­kin­gai: skin­ti nuo bran­des­nių me­džių, bent de­šim­ties me­tų am­žiaus, ne­nu­a­lin­ti vie­nos ša­kos ar vi­so me­de­lio, jo­kiu bū­du ne­skin­ti pum­pu­rų nuo vir­šū­nių.

Pu­šys, pa­sak pa­šne­ko­vės, pa­si­žy­mi di­de­le nau­da dėl jų spyg­liuo­se esan­čio chlo­ro­fi­lo, ku­ris pa­de­da pa­ša­lin­ti šla­kus ir me­džia­gų apy­kai­tos at­lie­kas, dėl įspū­din­gos gau­sos vi­ta­mi­nų. O žie­mą pu­šų spyg­liuo­se jų bū­na daug dau­giau nei va­sa­rą. 

„Chlo­ro­fi­lo pa­si­ga­min­ti ga­li kiek­vie­nas. Rei­kia pri­sis­kin­ti pu­šies spyg­lių, juos nu­plau­ti, įpil­ti šiek tiek van­dens, smul­kin­tu­vu su­smul­kin­ti iki ko­še­lės ir iš­sunk­ti. Chlo­ro­fi­las nau­din­gas žmo­nių svei­ka­tai. Jis pri­ski­ria­mas prie  an­ti­ok­si­dan­tų, ku­rie pa­de­da iš­veng­ti ląs­te­lių pa­žei­di­mo, dėl ku­rio jos per anks­ti su­sens­ta“, – tei­gia V.Ma­žei­kė.

Ji su ma­lo­nu­mu klau­so­si ki­tų žo­li­nin­kų pa­tir­ties, no­riai da­li­ja­si sa­vą­ja. Lai­ko­si nuo­sta­tos, kad da­lin­da­ma­sis tur­tė­ji. Bet kai ku­riuos re­cep­tus kol kas lai­ko pa­slap­ty­je, kaip pa­si­ga­min­ti pu­šų spyg­lių sal­dai­nių, ir­gi ne­at­sklei­dė.