Dzūkė Col­let­te: „Vi­si esa­me vie­no krau­jo, tik Jūs Aly­tu­je, o aš – Niu­jor­ke

– Kam ir ko­kią ži­nu­tę ne­ši­te nau­ju pro­jek­tu, ku­rį pra­dė­si­te ko­vo mė­ne­sį?

– Lau­kiu pro­jek­to ir ne­ri­mau­ju, nes man tai vi­siš­kai nau­jas am­plua. No­ri­si, kad pa­vyk­tų, kad su­ge­bė­čiau pa­lies­ti šir­dis. Kar­tu džiau­giuo­si, nes tai pro­ga vi­siems pa­pa­sa­ko­ti sėk­mės is­to­ri­jas apie žmo­nes, ku­riuos be rei­ka­lo esa­me už­mir­šę. Siek­siu, kad ma­no su­si­ti­ki­mai su pa­šne­ko­vais ne tik kel­tų se­kė­jų mo­ty­va­ci­ją, bet ir ska­tin­tų pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mą – esa­me ma­ža ša­lis su la­bai ta­len­tin­gais ir drą­siais žmo­nė­mis. Lie­tu­va – ne tik te­ri­to­ri­ja, ir tam, kad ją gar­sin­tum ne­bū­ti­na gy­ven­ti, tar­kim, Rad­vi­liš­ky­je.

– Ko­kiais sa­vo ta­len­tais Jus su­do­mi­no lie­tu­viai, gy­ve­nan­tys už At­lan­to? Ko­kiuo­se mies­tuo­se jų dau­giau­sia?

– Ta­len­tais my­lė­ti ir tau­so­ti sa­vo šak­nis bei pri­gim­tį. Ta­len­tu di­džiuo­tis sa­vo kil­me ir pri­vers­ti ki­no pro­diu­se­rį, fil­muo­jant vie­ną iš iko­ni­nių Ho­li­vu­do fil­mų, mo­ky­ti šok­ti ki­tus lie­tu­viš­ką pol­ką (čia iš in­ter­viu su vie­nu iš ma­no pro­jek­to da­ly­vių). Ta­len­tu, nors net ne­au­gus Lie­tu­vo­je, jos il­gė­tis… Ir kaip ne­ti­kė­ti, kad mei­lė sa­vo ša­liai pra­si­de­da nuo mo­ti­nos pie­no?

– Ar tei­sin­gai su­pra­tau, kad ža­da­te nu­ste­bin­ti tuo, kiek daug Jū­sų pa­žįs­ta­mi įvai­rių sri­čių pro­fe­sio­na­lai, tik­rų tik­riau­sios Ho­li­vu­do iko­nos, te­at­ro, mu­zi­kos žvaigž­dės, pa­da­riusios pa­sau­li­nę kar­je­rą, sa­vy­je tu­ri lie­tu­viš­ku­mo? Ko­kio­je veik­lo­je tai ryš­kiau­siai pa­si­reiš­kia?

– Sa­ko­ma, kad sa­va­me kraš­te pra­na­šu ne­bū­si. Pla­tes­ne pras­me ban­dy­siu pa­neig­ti mi­tą ir at­ver­ti akis, kad pa­ma­ty­tu­mė­te, kiek daug mes tu­ri­me as­me­ny­bių vi­so­se veik­lų sri­ty­se, nuo Ho­li­vu­do iki Tek­sa­so ran­čios, ir vi­si jie, kur­da­mi, da­ry­da­mi stul­bi­nan­čias kar­je­ras, šir­dy­je li­ko lie­tu­viais. Tai ypač ste­bė­ti­na ži­nant, kad kai ku­rių jų lie­tu­viš­kos šak­nys jau se­niai tu­rė­jo asi­mi­liuo­tis, nes jie yra tre­čios ar ket­vir­tos iš­ei­vių kar­tos. Po­sa­kis, kad ga­li­ma lie­tu­vį iš­vež­ti iš Lie­tu­vos, bet iš lie­tu­vio Lie­tu­vos ne­iš­mu­ši, vi­sai tin­ka šia­me kon­teks­te.

– Pa­tin­ka Jū­sų tei­gi­nys, kad Lie­tu­va ne­si­bai­gia ties pa­sie­nio pos­tu. Bet ir to­kių min­čių ky­la – ar lie­tu­viai sve­tur lau­kia­mi, ver­ti­na­mi, ar ne­rei­kia jiems dirb­ti dau­giau, na­šiau, kū­ry­bin­giau, kad bū­tų ma­to­mas, įver­ti­na­mas jų dar­bas?

– Ma­ne kar­tais žei­džia Lie­tu­vo­je gir­di­mas tei­gi­nys, kad mes iš­va­žia­vo­me ir nė­ra čia ko mums aiš­kin­ti, kaip gy­ven­ti li­ku­siems. Tar­si tas iš­va­žia­vi­mas bū­tų kaž­ko­kia iš­da­vys­tė. Juk ta­da, kai tu ker­ti sie­ną, ne­nu­sto­ji my­lė­ti sa­vo ma­mos, tė­čio. Mes iš­vyks­ta­me, bet lie­ka­me lie­tu­viais, su sa­vo tra­di­ci­jo­mis, po­mė­giais, kul­tū­ra. Ir dar ašt­riau pra­de­da­me vi­sų il­gė­tis.

Bū­da­mi sve­tur esa­me ge­rai ver­ti­na­mi už sa­vo darbš­tu­mą, są­ži­nin­gu­mą, san­tū­ru­mą, toks jau tas mū­sų ge­ne­ti­nis ko­das – esa­me drą­si tau­ta iš ma­žos, bet stul­bi­nan­čiai gra­žios ša­lies. To­dėl gal ne­rei­kia mums pa­tiems skirs­ty­tis į sa­vus ir sve­ti­mus. Vi­si esa­me vie­no krau­jo, tik Jūs – Aly­tu­je, o aš – Niu­jor­ke.

– Ne pir­mą kar­tą kal­buo­si su Ju­mis ir vis del­siu pa­sa­ky­ti kom­pli­men­tą: už van­de­ny­no nu­ne­šė­te la­bai po­zi­ty­vų, em­pa­tiš­ką lie­tu­vio pa­vyz­dį. Ki­tu ma­tu ver­ti­na­ma ir Lie­tu­va. Su­tin­ka­te su tuo?

– La­bai ačiū už to­kį ver­ti­ni­mą. Bet nė­ra nie­ko ypa­tin­go, aš tie­siog la­bai my­liu sa­vo kraš­tą. La­bai my­liu ir la­bai di­džiuo­juo­si tuo, kad esu lie­tu­vė. Ir dar džiau­giuo­si, kad mū­sų to­kių yra daug. Apie tai ir ma­no nau­jas pro­jek­tas. Aš no­riu pa­ro­dy­ti ir pa­sa­ky­ti, kad mes, iš­vy­ku­sie­ji, ir­gi esa­me lie­tu­viai.

Mes ir­gi my­li­me sa­vo kraš­tą ir dir­ba­me, gar­sin­da­mi jį ne to­dėl, kad gau­tu­mė­me kaž­ko­kį me­da­lį ar dė­me­sį. Tie­siog mes to­kie kaip ir Jūs, tik gy­ve­ni­mas taip su­klos­tė, kad mes iš­vy­ko­me. Bet kir­tę pa­sie­nio pos­tą mes tik­rai ne­ta­po­me ki­to­kie.

– Gra­žiai esa­te pa­sa­kiu­si, kad „aš vie­na iš tų, kur be gry­bų iš miš­ko ne­grįž­ta“. Ko­kias sa­vy­bes rei­kia puo­se­lė­ti, kad tap­tum ma­to­mu, gei­džia­mu, ver­ti­na­mu? Tur­būt be dar­bo – nė iš vie­tos?

– Vi­si no­ri ste­buk­lin­gos sėk­mės for­mu­lės ar­ba tab­le­tės. Bet re­a­ly­bė­je vis­kas daug ba­na­liau. Aš tik­rai ga­liu va­din­ti sa­ve the girl next do­or (mer­gi­na iš ki­to kie­mo). Taip ame­ri­kie­čiai api­bū­di­na žmo­nes, ku­rie yra to­kie pa­tys, kaip ir jie. Tai va, ne­su nei kaž­kuo ge­res­nė, nei sėk­min­ges­nė. Ret­kar­čiais ver­kiu į pa­gal­vę ir ne­pa­tin­ku sau veid­ro­dy­je. Ir ži­nau tik vie­ną ke­lią sėk­mės link – vis­ką, ką da­rai, da­ryk iš šir­dies 100 pro­cen­tų, o jei­gu ne­pa­vyks – nu­si­šluos­tyk aša­ras ir eik to­lyn.

Ir, ži­no­ma, la­bai svar­bu tu­rė­ti sva­jo­nę. Tas ypa­tin­gai gel­bė­ja, kai pra­de­da svir­ti ran­kos.

– Kiek dzū­kės dar tu­ri­te sa­vy­je?

– Tur­būt ne­pa­me­čiau nė tru­pi­nu­ko. Ma­nau, kad bū­ti dzū­ku – tai ne vien tik mo­kė­ti cik­sė­ti. Tai daug dau­giau, tai gy­ve­ni­mo bū­das, kai tu, ke­liau­da­mas ir lan­ky­da­mas gra­žiau­sius pa­sau­lio kraš­tus, miš­kuo­se vis dai­rai­si, ar ne­au­ga ten gry­bai. Gy­ve­ni Ma­ja­my­je, bet nos­tal­giš­kai il­gie­si miš­ke tū­nan­čio eže­ro gai­vos. Ir dar tas ma­no už­si­spy­ręs dzū­kiš­kas cha­rak­te­ris… Ne, tik­rai ne­iš­bars­čiau sa­vęs. Pui­kiai ži­nau, kas esu, iš kur esu ir, vėl pa­si­kar­to­siu, la­bai tuo di­džiuo­juo­si.

– Kaip pa­si­kei­tė Jū­sų gy­ve­ni­mas per me­tus? Bai­gian­tis 2023-ie­siems lan­kė­tės gim­ti­nė­je, Aly­tu­je, kas nu­ste­bi­no, nu­liū­di­no, pra­džiu­gi­no?

– Pa­sa­ky­ti, kad Aly­tus nu­ste­bi­no, yra per ma­ža. Aly­tus ma­ne ap­stul­bi­no! Mies­tas taip iš­gra­žė­jo, at­jau­nė­jo, at­si­ra­do iš­puo­se­lė­to mies­to su gra­žiais žmo­nė­mis si­ner­gi­ja. Iš Aly­taus ne­si­no­rė­jo iš­vyk­ti. To­dėl ir pra­bu­vau dvi­gu­bai il­giau nei bu­vau pla­na­vu­si. Tas nau­ja­sis pės­čių­jų til­tas – iš vi­so kaž­koks kos­mo­sas. Nuo jo at­si­ve­rian­tys vaiz­dai, ma­nau, pri­blokš­tų ne vie­ną pa­sau­lio fo­to­gra­fą. O tie ry­tai, ka­da Aly­taus cen­tras pa­kvim­pa ka­va ir ban­de­lė­mis... Apie pu­šy­nus jau net ne­kal­bu, man jie vi­sa­da svar­būs su­grį­žus. Jų ra­my­bė­je aš pa­skęs­tu. Ir nie­kas ma­nęs ne­nu­liū­di­no, Tik gai­la bu­vo at­si­svei­kin­ti. Bet tu­rė­jau, nes Ame­ri­ko­je jau lau­kė dar­bai ir pro­jek­tai.

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau...

– Tai tur­būt bū­tų ma­no pa­lin­kė­ji­mas Jums vi­siems ir pa­čiai sau – iš­mok­ti gy­ven­ti šian­dien, iš­mok­ti kvė­puo­ti pil­na krū­ti­ne ir ne­nu­kel­ti gy­ve­ni­mo ki­tam kar­tui. Ir, ži­no­ma, kvie­čiu vi­sus pa­si­ner­ti į ma­no „Ame­ri­kie­tiš­ką­ją sa­gą“ „One upon a ti­me in Ame­ri­ca“. Lauk­siu ne tik per­žiū­rų, bet ir ko­men­ta­rų, juk ku­riu ne sau, o mums vi­siems. To­dėl se­ki­te ma­no ins­tag­ra­mą MU­Ai­ko­na, ten aš pra­ne­šiu tiks­lią da­tą, ka­da star­tuo­siu su pir­muo­ju sa­vo pa­šne­ko­vu. Ti­kiuo­si, kad Jums pa­tiks!