Trys Ka­ra­liai į laikraščio re­dak­ci­ją at­ei­na ne­ši­ni 2024-ųjų ka­len­do­riais

„Aly­taus nau­jie­nų“ 2024-ųjų ka­len­do­rių žen­kli­na aly­tiš­kio Vla­dis­la­vo Vrub­liaus­ko nuo­trau­ka, o jo­je – Ro­tu­šės aikš­tė­je be­si­su­kan­ti ka­ru­se­lė. Šiek tiek nos­tal­giš­ka, šven­tiš­ka, gal­būt pa­na­ši į tą, ku­ri te­be­si­su­ka se­nų­jų aly­tiš­kių at­min­ty­je Mies­to so­de. Jei esa­te mū­sų laik­raš­čio pre­nu­me­ra­to­rius, ka­len­do­rių – re­dak­ci­jos me­tų do­va­ną iš­ti­ki­miau­siems skai­ty­to­jams – gau­si­te su sau­sio 5 die­nos nu­me­riu.

Ta­čiau šie­met tu­ri­me dar vie­ną ir la­bai iš­skir­ti­nį ka­len­do­rių. Jį iš­lei­do­me kar­tu su Aly­taus dai­lės mo­kyk­los ben­druo­me­ne. O at­si­ra­do jis ple­ne­ro me­tu, kai mo­kyk­los mo­ki­niai pie­šė, ta­pė, kūrė per­for­man­sus re­dak­ci­jo­je. Re­zul­ta­tas – 12 ta­py­bos dar­bų, ko­lia­žų, žen­kli­nan­čių 12 mė­ne­sių. Ka­len­do­riaus ti­ra­žas – ne ma­si­nis, skir­tas tik Dai­lės mo­kyk­los ir laik­raš­čio ko­lek­ty­vams.

Pir­mas me­tų mė­nuo – sau­sis – iliust­ruo­tas Gus­tės Mi­za­rai­tės (mo­ky­to­ja In­drė Ja­ku­tie­nė) ta­py­bos dar­bu, ku­ria­me pa­vaiz­duo­tas laik­raš­čio „Aly­taus nau­jie­nos“ kom­plek­tas. Su­ta­pi­mas: re­dak­ci­ja įsi­kū­ru­si S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no gat­vė­je, kaip ir Dai­lės mo­kyk­la, ir ši ašis – gat­vė – nė­ra tik ge­og­ra­fi­nė. Dai­lės mo­kyk­la su „Aly­taus nau­jie­no­mis“ drau­gau­ja jau be­veik tris de­šimt­me­čius, nors tar­pu­sa­vio są­sa­jos sie­kia ir to­li­mes­nius lai­kus. Pra­de­dant pa­čiu „Aly­taus nau­jie­nų“ pa­va­di­ni­mu, ku­rį 1988 me­tais Są­jū­džio mi­tin­go prie Dai­lės mo­kyk­los me­tu pa­siū­lė Jur­gis Kun­či­nas.

„Sa­vo ruož­tu Dai­lės mo­kyk­la yra dė­kin­ga re­dak­ci­jo­je dir­ban­tiems žmo­nėms už be­kom­pro­mi­si­nį pa­lai­ky­mą, ko­vo­jant su pe­ri­odiš­kai at­si­nau­ji­nan­čia mies­to sa­vi­val­dy­bės po­li­ti­kų ir biu­ro­kratų ag­re­si­ja, ku­ri pir­mą kar­tą pa­si­reiš­kė 1997-ais, po to dar 2004 ir 2012–2013 me­tais. La­bai svar­bu pa­brėž­ti, kad Dai­lės mo­kyk­los or­ga­ni­zuo­ti tarp­tau­ti­niai avan­gar­di­niai fes­ti­va­liai „Tie­sė.Pjū­vis“  (1993–1996) bei Aly­taus bie­na­lė (2005–2015) šian­dien yra ne­at­sie­ja­mi ir nuo „Aly­taus nau­jie­nų“, ku­rios su­tei­kė ga­li­my­bę laik­raš­tį pa­nau­do­ti kaip eks­pe­ri­men­ti­nę me­di­ją“, – Dai­lės mo­kyk­los va­do­vas Re­das Dir­žys pa­si­džiau­gia, kad ke­lių de­šimt­me­čių įdir­bis nie­kur ne­din­go – jį tę­sia, fik­suo­ja, sap­nuo­ja jau­ni žmo­nės, su ku­riais ga­li­me drą­siai ženg­ti į nau­jus me­tus.

Grįž­tant prie ge­og­ra­fi­jos, tarp „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­jos ir Aly­taus dai­lės mo­kyk­los dar yra Lais­vės an­ge­lo skulp­tū­ra, ku­ri prieš 35-erius me­tus ta­po laik­raš­čio sim­bo­liu ir gra­fi­nio pa­va­di­ni­mo spren­di­mo da­li­mi. Laik­raš­tis „Aly­taus nau­jie­nų“ var­du lei­džia­mas nuo 1989-ųjų, tai yra jau 35-erius me­tus, o jo ant­raš­tė­je įsi­tai­sęs Lais­vės an­ge­las su sa­vo įkve­pian­čia gy­va­vi­mo is­to­ri­ja.

Lais­vės an­ge­lo (Ni­kės) pa­min­klas Aly­tu­je pa­sta­ty­tas prieš 95-erius me­tus (1929 m.). Try­li­kos met­rų aukš­čio pa­min­klą su­kū­rė An­ta­nas Alek­san­dra­vi­čius. Prieš 90-ias­de­šimt me­tų (1934 m.) į skulp­tū­rą pa­tai­kė ir ją su­skal­dė pa­va­sa­ri­nis žai­bas. Gam­tos sti­chi­ją aly­tiš­kiai su­vo­kė kaip ne­ge­rą žen­klą – pa­min­klo žū­tis pa­sė­jo ne­ri­mą dėl pa­čios Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės. Lais­vės an­ge­las at­sta­ty­tas 1937 me­tais, bet vėl griu­vo 1951-ųjų va­sa­ros nak­tį, tuo­me­tės val­džios va­lia. Skulp­tū­ra (skulp­to­rius Jo­nas Meš­ke­le­vi­čius) su pa­min­klo ba­rel­je­fais (skulp­to­rius Jo­nas Bla­žai­tis) at­kur­ta 1991 metais.

Ta­čiau „Aly­taus nau­jie­nos“ šie­met ne tik iš­lei­do du ka­len­do­rius, bet ir ga­vo jų do­va­nų iš sa­vo drau­gų, ben­dra­min­čių. No­ri­me pri­sta­ty­ti vie­ną la­bai ypa­tin­gą. Jo au­to­rius – aly­tiš­kis, gam­tos my­lė­to­jas ir sau­go­to­jas Li­nas Žva­liaus­kas, įam­ži­nęs vi­sų Lie­tu­vo­je au­gan­čių lau­ki­nių or­chi­dė­jų žy­dė­ji­mą.

„Gam­tos fo­to­gra­fi­ja yra vie­nas ma­no ho­bių. Lau­ki­nes or­chi­dė­jas fo­to­gra­fuo­ju tre­jus me­tus, esu sa­vo aki­mis ma­tęs ir nu­fo­tog­ra­fa­vęs vi­sas Lie­tu­vo­je au­gan­čias rū­šis“, – pa­sa­ko­ja L.Žva­liaus­kas, prieš me­tus ta­pęs pas­ku­ti­nio­jo 2022-ųjų me­tų „Aly­taus nau­jie­nų“ nu­me­rio vei­du. Ypač sma­gu, kad sa­vo at­ra­di­mais aly­tiš­kis da­li­ja­si – iš­lei­do jau an­trą sta­li­nį ka­len­do­rių su re­čiau­sių lau­ki­nių or­chi­dė­jų nuo­trau­ko­mis. Šį­kart – au­gan­čių Dzū­ki­jo­je. Ko­lek­ci­niu ti­ra­žu lei­džia­mas Li­no ka­len­do­rius jau ant­rus me­tus skai­čiuos laiką ir mū­sų re­dak­ci­jo­je.

Apie lau­ki­nes or­chi­dė­jas, įam­žin­tas ka­len­do­riu­je, ra­šy­si­me ir laik­raš­čio prie­de „Al­du­tės krai­tė“, ku­ris šie­met pa­si­ro­dys ant­ra­die­niais. „Ne­žy­mė­jau, ku­rios rū­šys yra Lie­tu­vos rau­do­no­jo­je kny­go­je, au­to­riui jos vi­sos ir ne tik jos – as­me­ni­nė­je sau­go­mo­je kny­go­je“, – ra­šo ka­len­do­riaus „Lau­ki­nės Dzū­ki­jos or­chi­dė­jos“ su­ma­ny­to­jas.

Na, o pa­bai­gai, ka­dan­gi ar­tė­ja Trys Ka­ra­liai, tai ir apie ka­len­do­rius no­rė­tų­si pa­kal­bė­ti ne du, o tris. Šie me­tai Lie­tu­vo­je bus ypa­tin­gi, nes vyks net tre­ji rin­ki­mai. Pa­si­ro­do, dzū­kai yra to­kie kū­ry­bin­gi, kad ge­ba iš­leis­ti net ir vie­ne­ti­nių po­li­ti­nių ka­len­do­rių – bet čia ne apie rin­ki­mi­nes pro­kla­ma­ci­jas – taip 2008 me­tais pa­da­rė aly­tiš­kis, Sei­mo ir re­a­ly­bės šou žvaigž­dė An­ta­nas Ne­dzins­kas. Ko­kių at­ra­di­mų at­neš šių me­tų po­li­ti­nės ak­tu­a­li­jos, spė­lio­ti kol kas sun­ku, bet po įdo­mi­ą­ją pra­ei­tį pa­si­dai­ry­ti ža­da­me jau da­bar – da­lin­si­mės ar­chy­vi­niais per­liu­kais su skai­ty­to­jais. Šie­met penk­ta­die­niais „Aly­taus nau­jie­no­se“ su­ži­no­si­te ne tik apie bū­si­mos sa­vai­tės įvy­kius ir ren­gi­nius, bet ir kuo Aly­tus gy­ve­no prieš 10, o gal ir vi­sus 50 me­tų. Įvai­rių nau­jie­nų ka­lei­do­skopą žen­kli­na ir ka­ru­se­lė 2024 me­tų ka­len­do­riu­je – me­tų ra­tas, ku­ris su­ka­si lai­ko pa­tik­ri­na­me laik­raš­ty­je. Ra­šy­ki­te, pa­skam­bin­ki­te, pa­si­da­lin­ki­te te­mo­mis.

Ačiū, kad skai­to­te, la­bai ti­ki­mės bū­ti drau­ge ir 2024 me­tais!

Ve­ro­ni­ka Ze­mens­kie­nė (nuotr.) bat­siu­vės pro­fe­si­jos moks­lus bai­gu­si Vil­niu­je, jau skai­čiuo­ja 51-us sa­vo meist­rys­tės me­tus. Aly­tiš­kių va­di­na­ma Ve­ru­te, vi­sus klien­tus pa­si­tin­ka su šyp­se­na ir ge­ra nuo­tai­ka, gal ir to­dėl ba­tų tai­syk­lė­lė Šau­lių na­muo­se su­lau­kia klien­tų: „Man pa­tin­ka, nes rei­kia pa­gal­vo­ti, kaip čia lo­pu­ką pri­siū­ti, gra­žiau su­tai­sy­ti, kad žmo­gus pa­si­džiaug­tų. Į dar­bą ei­nu kaip į šven­tę.“ 

Me­ni­nę gys­le­lę tu­rin­ti Ve­ru­tė su­kau­pė di­de­lę de­ko­ra­ty­vių ba­tų ko­lek­ci­ją ir, ko ge­ro, vie­nin­te­lė  mies­te dar­bo vie­tą pa­puo­šė „Aly­taus nau­jie­nų“ ka­len­do­riais, ku­rie jau dvi­de­šimt me­tų ke­liau­ja pas mū­sų prenumeratorius.