Eg­lė Juš­kai­tė: Aly­tu­je ma­ne „pri­gy­dė“ te­at­ras. Aly­tiš­kės ak­to­rės bal­su pra­kal­bo ir „Go­og­le“ na­vi­ga­ci­ja (2)

Saulė Pinkevičienė
Eglė Juškaitė šiemet pateko į trejetuką pretendenčių tapti geriausia festivalio „Com•media“ aktore. Ji pasiūlyta už vaidmenį spektaklyje „Blogi keliai“, rež. Tamara Trunova.
Eglė Juškaitė šiemet pateko į trejetuką pretendenčių tapti geriausia festivalio „Com•media“ aktore. Ji pasiūlyta už vaidmenį spektaklyje „Blogi keliai“, rež. Tamara Trunova.
Ke­lią į Aly­taus mies­to te­at­rą ak­to­rei Eg­lei Juš­kai­tei (nuotr.) pa­dė­jo at­ras­ti stu­di­jos Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo kur­se, ku­ris bu­vo ruo­šia­mas Pie­tų Lie­tu­vos te­at­rams. Ak­to­rė aly­tiš­kiams pui­kiai pa­žįs­ta­ma ne tik iš vaid­me­nų sce­no­je, bet ir kaip ren­gi­nių ve­dė­ja, yra įgar­si­nu­si dau­gy­bę re­kla­mų. „Nie­ka­da ne­nu­si­vy­liau sa­vo pa­si­rin­ki­mu – nei pro­fe­si­ja, nei tuo, kad ak­to­rys­tė ma­ne at­ve­dė į Dzū­ki­jos sos­ti­nę“, – sa­ko E.Juš­kai­tė. Pas­ku­ti­nį šių me­tų va­ka­rą Eg­lė taip pat pra­leis sce­no­je – gruo­džio 31-ąją 19 va­lan­dą bus ro­do­mas nau­jau­sias Aly­taus te­at­ro spek­tak­lis „Ve­dy­bos“.

– Eg­le, esi ki­lu­si iš Pa­ne­vė­žio, gar­sė­jan­čio kaip te­at­ro mies­tas, bet dau­giau kaip 60 vaid­me­nų su­kū­rei Aly­taus te­at­ro sce­no­je, ku­rio tru­pė­je esi jau dvi­de­šim­tis me­tų. Kaip čia nu­ti­ko?

– Nu­ti­ko taip, kad bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą no­rė­jau sto­ti į Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­ją, kur ak­to­rių kur­są rin­ko re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus. Kon­kur­sas bu­vo la­bai di­de­lis, aš ne­pa­te­kau. Ta­da tie­siog grį­žau na­mo į Pa­ne­vė­žį su min­ti­mi, kad vis­kas baig­ta ir ma­nęs lau­kia pe­da­go­gi­nės stu­di­jos … Ne­la­bai aš tų stu­di­jų no­rė­jau, tie­są pa­sa­kius. Ma­no ma­ma – mo­ky­to­ja, te­ta – mo­ky­to­ja, pa­ti esu prak­tiš­kai už­au­gu­si mo­kyk­lo­je. Ne­bu­vau aš su­per­pir­mū­nė, tai­gi įsto­jau į pra­di­nių kla­sių spe­cia­ly­bę – tie­siog ne­už­te­ko ba­lų pa­tek­ti ten, kur bū­tų įdo­miau. Ma­ma ne­spau­dė, ko­kias stu­di­jas rink­tis, bet bū­tent ji už­kė­lė ma­ne ant sce­nos. Ji su pra­di­nu­kai kur­da­vo to­kius a la spek­tak­liu­kus, įvai­rias pro­gra­mė­les, ku­rio­se ir aš da­ly­vau­da­vau. Ma­mos auk­lė­ti­niai pra­di­nu­kai au­go, kei­tė­si, o aš taip ir už­si­li­kau. Ir at­ėjo die­na, kai su­pra­tau – man rei­kia bu­vi­mo sce­no­je, be jo ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs. Jau vė­liau, gim­na­zi­jos kla­sė­se, pa­ma­čiau ir tik­rą te­at­rą. Jis ma­ne už­ka­bi­no – ki­tas pa­sau­lis, ku­ris su­ku­ria­mas sce­no­je. Ne­nu­si­vy­liau pro­fe­si­ja iki šiol.


 

– Koks bu­vo jaus­mas po stu­di­jų at­va­žiuo­ti iš gim­to­jo Pa­ne­vė­žio į Aly­tų, kur tuo me­tu dar net te­at­ras ne­bu­vo baig­tas sta­ty­ti?

– Kai esi jau­nas ir no­ri bū­ti ten, kur no­ri, ta­da vis­kas yra ge­rai. Bai­giau ak­to­rių kur­są, ku­ris bu­vo ruo­šia­mas Pie­tų Lie­tu­vai, ta­čiau įsi­pa­rei­go­ji­mo lik­ti Aly­taus te­at­re mes ne­tu­rė­jo­me. Da­lis ben­dra­kur­sių pa­si­rin­ko ki­tas veik­las. Ma­ne lik­ti pa­ska­ti­no jaus­mas, kad esu rei­ka­lin­ga čia ir da­bar, o kaip bū­tų ki­tur – ne­ži­no­jau. Vė­liau iš­va­žiuo­ti ne­be­iš­ėjo, nes įsi­trau­kiau, pra­dė­jau kur­ti as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, nors... Ma­ma iki šiol ir net su prie­kaiš­tu man kar­to­ja: „Grįžk na­mo!“ Ne­ži­nau, kas ga­li nu­tik­ti at­ei­ty­je, bet šian­dien esu čia, Aly­taus te­at­re.


– Jau­tie­si re­a­li­za­vu­si sa­ve?

– Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad man vė­lo­kai ėmė sek­tis gau­ti di­des­nius vaid­me­nis. Pra­džio­je re­ži­sie­riai ne­la­bai ži­no­jo, kur ma­ne pa­dė­ti, sa­ky­da­vo, kad esu cha­rak­te­ri­nių vaid­me­nų ak­to­rė. Už­tat tu­rė­jau ga­li­my­bę su­vai­din­ti uni­ka­lų spek­trą vaid­me­nų. Šian­dien – Co­liu­kę, ry­toj – jau ko­kią bo­bu­tę. Man pa­čiai keis­ta, kad pra­dė­jo ras­tis di­de­li, pa­grin­di­niai vaid­me­nys, bet tas džiu­gi­na.


 

– Man vi­sa­da smal­su – kas ak­to­riui yra te­at­ras? Emo­ci­ne pras­me?

– Man te­at­ras yra tam tik­ra at­gai­va, kai sce­no­je ga­li pa­bū­ti kaž­kuo ki­tu. Gal net iš­si­taš­ky­ti emo­ci­jo­mis. Tas ypač jau­čia­ma, kai nu­tin­ka ne­ge­rų da­ly­kų. Pri­si­me­nu, kaip prieš po­rą me­tų sun­kiai su­sir­go ma­ma, o mes tuo me­tu sta­tė­me spek­tak­lį. Į re­pe­ti­ci­jas at­ei­da­vau su aša­ro­mis. Bet iš­ei­ni į sce­ną – ir vaid­muo ta­ve tar­si iš­trau­kia iš ki­to­kių min­čių. Ki­tas da­ly­kas, kad bū­na tam tik­rų ak­to­rys­tės iš­ban­dy­mų, kai sa­vo gal­vo­je tar­si už­si­ker­ti ir, at­ro­do, nie­kas ne­be­si­se­ka. Ir ta­da sa­ve plie­ki, taip iš pe­ties plie­ki, o jei dar ir iš ša­lies gau­ni… Tai­gi te­at­ras ak­to­riui toks – tai eu­fo­ri­ja, tai vi­siš­kas nu­si­vy­li­mas.

 

– Vi­di­nis kri­ti­kas – pats jaut­riau­sias, jis ge­riau­siai su­vo­kia, ar su­kū­rei vaid­me­nį?

– Vaid­me­nį gal ir su­kur­si. Ki­tas klau­si­mas – kiek ke­lio teks iki jo nu­ei­ti? Kar­tais vaid­muo į vie­tas „su­krin­ta“ dar per re­pe­ti­ci­jas, o kar­tais ir aš­tuo­nių spek­tak­lių ne­už­ten­ka. Štai spek­tak­lis „Ve­dy­bos“, pa­gal Ni­ko­la­jų Go­go­lį, ku­rio prem­je­ra pa­ro­dy­ta spa­lį. Ma­no vaid­muo ja­me – vis dar ke­ly­je. Bet spek­tak­lis įvy­ko, at­ėjo žiū­ro­vas. Kaž­kaip ki­taip pa­si­krau­ni, sten­gie­si, kad žmo­gui, ku­ris žiū­ri, bū­tų ge­rai. Be­je, spek­tak­lio „Ve­dy­bos“ žan­ras yra ko­me­di­ja („gal­būt iš­eis ko­me­di­ja“, kaip pa­ra­šy­ta jo afi­šo­je), o tai – la­bai sun­kus žan­ras. Kaip sa­ko spek­tak­lio re­ži­sie­rius Stas Zhyr­kov, ko­me­di­ja yra svei­kų žmo­nių už­si­ė­mi­mas. Rei­kia vi­du­je tu­rė­ti, ką į ko­me­di­ją su­dė­ti, kad ne­bū­tų lėkš­ta. Ne­ži­nau, bet man at­ro­do, kad ir pa­čiam Sta­sui, ku­ris yra uk­rai­nie­tis, ne­bu­vo leng­va sta­ty­ti „Ve­dy­bas“. Yra mums pri­si­pa­ži­nęs: „Man ir­gi nė­ra leng­va kaž­kuo džiaug­tis la­bai stip­riai, ma­no ša­lį bom­bar­duo­ja.“


– Ba­na­lus klau­si­mas: ar sun­ku iš­mok­ti vaid­mens teks­tą?

– Yra toks da­ly­kas – dar­bas na­muo­se, nes re­pe­ti­ci­ja tie­siog ne­įvyks, jei ak­to­riai ne­iš­mo­ko ar ne­pa­si­kar­to­jo sa­vo teks­tų. Bet sce­no­je, net spek­tak­ly­je, ku­ris ro­do­mas šim­tą­jį kar­tą, pa­si­tai­ko vis­ko. Ir pa­mirš­tų re­pli­kų, ir suf­le­ruo­jan­čių ko­le­gų. Ki­tas da­ly­kas – mo­no­lo­gai. Štai spek­tak­ly­je „Blo­gi ke­liai“ vie­na sce­no­je kal­bu 40 mi­nu­čių, ma­no mo­no­lo­gas – še­šių ma­šin­raš­čių teks­tas. Va čia tai bu­vo iš­šū­kis! Pri­si­me­nu, ve­džio­ju nu­se­nu­sį vos pa­ei­nan­tį šu­nį pir­myn at­gal ke­liu ir mo­kau­si teks­tą. Ir taip kiek­vie­ną ry­tą, per pie­tus ir va­ka­rais. Bu­vo ką veik­ti, juo­lab sce­no­je, kai vie­nas pa­sa­ko­ji is­to­ri­ją. Tai vi­sai ki­tas da­ly­kas nei dia­lo­gas su part­ne­riu.

 

– Eg­le, o ar ves­ti ren­gi­nius tau pa­tin­ka?

– Pa­tin­ka, bet pri­klau­so dar nuo to, ko­kie tie ren­gi­niai. Ma­no na­tū­rai tur­būt la­biau tin­ka vie­šie­ji, ofi­cia­lūs ren­gi­niai, o ne pri­va­čios šven­tės. La­bai pa­tin­ka te­at­ra­li­zuo­ti ren­gi­niai, daug dir­bu su šo­kių stu­di­ja „Auš­ri­ne“, jau­ni­mo sim­fo­ni­niu or­kest­ru „Sva­jo­nė“. Esu įgar­si­nu­si ne­ma­žai re­kla­mų, „Go­og­le na­vi­ga­ci­ja“ il­gą lai­ką taip pat kal­bė­jo ma­no bal­su. Sce­no­je bal­są tau­py­ti pa­vyks­ta ne vi­sa­da, esu tu­rė­ju­si bė­dų, gy­dy­to­jai įspė­jo, kad nei rė­ki­mas, nei šnibž­dė­ji­mas sty­goms ne­svei­ka. Pra­dė­jau sau­go­ti bal­są.

 

– Ar tie­sa, kad ak­to­riai prie­ta­rin­gi?

– Aš prie­ta­rų ne­tu­riu, bet kar­tais pa­ste­biu žen­klus. Štai ne­se­nas nu­ti­ki­mas. Bu­vo taip: An­dra Ka­va­liaus­kai­tė re­ži­sa­vo spek­tak­lį „Gry­bų tai­ka“ ir ak­to­riams rei­kė­jo dai­nuo­ti. Se­kė­si mums, tu­riu pa­sa­ky­ti, ga­na sun­kiai. Per per­trau­ką su­si­ner­vi­nu­si nu­ė­jau į par­duo­tu­vę. Pir­kau žieb­tu­vė­lį. Pa­si­tai­kyk tu man taip, kad par­da­vė­ja pa­da­vė to­kį su pie­ši­nė­liu, o ja­me – du ba­ra­vy­kai! Tar­si spe­cia­liai „Gry­bų tai­kai“. Ta­da vi­si la­bai juo­kė­mės iš šio su­ta­pi­mo, tar­si ir įtam­pa dėl gy­vo dai­na­vi­mo din­go, nes at­si­ra­do žen­klas, kad vis­kas pa­vyks. Ir da­bar tą žieb­tu­vė­lį te­be­si­ne­šio­ju ran­ki­nė­je.


– Ko­kia Eg­lė yra gy­ve­ni­me, o ne sce­no­je?

– La­biau to­kia – na­mi­sė­da. Tu­riu na­muo­se ke­tu­ris ka­ti­nus, Siu­tą, Taš­kiu­ką (ku­ris yra ka­tė), Dris­kių, ku­ris atv­ažia­vo iš Drus­ki­nin­kų, ir Ik­sę. Va­sa­rą mėgs­tu pas ma­mą Pa­nevė­žy­je pa­vie­šė­ti il­gė­liau.

 

– Ar jau­tie­si aly­tiš­kė?

– Kai ma­nęs to klau­sia, at­sa­ky­mas daž­niau­siai bū­na dvi­gu­bas: iš Aly­taus, bet gi­mu­si Pa­ne­vė­žy­je. Di­des­nę gy­ve­ni­mo da­lį jau gy­ve­nu Aly­tu­je, gir­džiu ypa­tin­gas mies­to is­to­ri­jas (na, pa­vyz­džiui, ku­riant spek­tak­lį pa­gal Jur­gį Kun­či­ną), esu to­kio­je ter­pė­je, kur žmo­nės pa­sa­ko­ja. Ži­no­ma, ma­no drau­gas Lu­kas, ku­ris yra pri­gim­ti­nis aly­tiš­kis, kar­tais dar pa­juo­kau­ja, kad, gir­di, tu pa­ne­vė­žie­tė, tu čia man ne­pa­sa­kok! Jo se­ne­liai gy­ve­no prie Dai­li­dės, kai pir­mą kar­tą ten už­ėjau, pa­si­ju­tau vi­sai ki­to­je erd­vė­je. Mies­to cen­tre, bet gam­to­je. Ži­no­ma, esu at­va­žia­vu­si į Aly­tų, bet te­at­ras ma­ne „pri­gy­dė“ šia­me mies­te. Gal to­dėl, kad esu tos vy­res­nės kar­tos? Pa­ste­biu, kad jau­nes­ni žmo­nės lin­kę ne­už­si­bū­ti vie­no­je vie­to­je... Gal­būt pri­si­ri­šau, nes te­at­ras už­au­go mū­sų aky­se. Tar­si jau­čia­me at­sa­ko­my­bę už tai, kas ja­me vyks­ta. Tas la­bai iš­ryš­kė­ja, kai į te­at­rą at­ei­na nau­ji žmo­nės, kaž­kas gal pa­kri­ti­kuo­ja. Jau­ti, kaip tau no­ri­si ap­gin­ti ši­tą te­at­rą, nes su juo tar­si ta­pa­ti­nie­si. O Aly­taus te­at­re da­bar vyks­ta įdo­mių da­ly­kų, nes at­si­ra­do dau­giau kvies­ti­nių re­ži­sie­rių, skir­tin­gų pa­tir­čių įgy­ja ak­to­riai. Tai vi­sa­da įdo­mu ir tru­pei, ir žiū­ro­vui.


– Ko sau pa­lin­kė­tum?

– Dau­giau po­zi­ty­vių min­čių, džiaugs­mo, lais­vės ir ga­li­my­bių.


 

 


 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.