Eglė Juškaitė: Alytuje mane „prigydė“ teatras. Alytiškės aktorės balsu prakalbo ir „Google“ navigacija (2)
– Egle, esi kilusi iš Panevėžio, garsėjančio kaip teatro miestas, bet daugiau kaip 60 vaidmenų sukūrei Alytaus teatro scenoje, kurio trupėje esi jau dvidešimtis metų. Kaip čia nutiko?
– Nutiko taip, kad baigusi vidurinę mokyklą norėjau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, kur aktorių kursą rinko režisierius Jonas Vaitkus. Konkursas buvo labai didelis, aš nepatekau. Tada tiesiog grįžau namo į Panevėžį su mintimi, kad viskas baigta ir manęs laukia pedagoginės studijos … Nelabai aš tų studijų norėjau, tiesą pasakius. Mano mama – mokytoja, teta – mokytoja, pati esu praktiškai užaugusi mokykloje. Nebuvau aš superpirmūnė, taigi įstojau į pradinių klasių specialybę – tiesiog neužteko balų patekti ten, kur būtų įdomiau. Mama nespaudė, kokias studijas rinktis, bet būtent ji užkėlė mane ant scenos. Ji su pradinukai kurdavo tokius a la spektakliukus, įvairias programėles, kuriose ir aš dalyvaudavau. Mamos auklėtiniai pradinukai augo, keitėsi, o aš taip ir užsilikau. Ir atėjo diena, kai supratau – man reikia buvimo scenoje, be jo neįsivaizduoju savęs. Jau vėliau, gimnazijos klasėse, pamačiau ir tikrą teatrą. Jis mane užkabino – kitas pasaulis, kuris sukuriamas scenoje. Nenusivyliau profesija iki šiol.
– Koks buvo jausmas po studijų atvažiuoti iš gimtojo Panevėžio į Alytų, kur tuo metu dar net teatras nebuvo baigtas statyti?
– Kai esi jaunas ir nori būti ten, kur nori, tada viskas yra gerai. Baigiau aktorių kursą, kuris buvo ruošiamas Pietų Lietuvai, tačiau įsipareigojimo likti Alytaus teatre mes neturėjome. Dalis bendrakursių pasirinko kitas veiklas. Mane likti paskatino jausmas, kad esu reikalinga čia ir dabar, o kaip būtų kitur – nežinojau. Vėliau išvažiuoti nebeišėjo, nes įsitraukiau, pradėjau kurti asmeninį gyvenimą, nors... Mama iki šiol ir net su priekaištu man kartoja: „Grįžk namo!“ Nežinau, kas gali nutikti ateityje, bet šiandien esu čia, Alytaus teatre.
– Jautiesi realizavusi save?
– Galiu pasakyti, kad man vėlokai ėmė sektis gauti didesnius vaidmenis. Pradžioje režisieriai nelabai žinojo, kur mane padėti, sakydavo, kad esu charakterinių vaidmenų aktorė. Užtat turėjau galimybę suvaidinti unikalų spektrą vaidmenų. Šiandien – Coliukę, rytoj – jau kokią bobutę. Man pačiai keista, kad pradėjo rastis dideli, pagrindiniai vaidmenys, bet tas džiugina.
– Man visada smalsu – kas aktoriui yra teatras? Emocine prasme?
– Man teatras yra tam tikra atgaiva, kai scenoje gali pabūti kažkuo kitu. Gal net išsitaškyti emocijomis. Tas ypač jaučiama, kai nutinka negerų dalykų. Prisimenu, kaip prieš porą metų sunkiai susirgo mama, o mes tuo metu statėme spektaklį. Į repeticijas ateidavau su ašaromis. Bet išeini į sceną – ir vaidmuo tave tarsi ištraukia iš kitokių minčių. Kitas dalykas, kad būna tam tikrų aktorystės išbandymų, kai savo galvoje tarsi užsikerti ir, atrodo, niekas nebesiseka. Ir tada save plieki, taip iš peties plieki, o jei dar ir iš šalies gauni… Taigi teatras aktoriui toks – tai euforija, tai visiškas nusivylimas.
– Vidinis kritikas – pats jautriausias, jis geriausiai suvokia, ar sukūrei vaidmenį?
– Vaidmenį gal ir sukursi. Kitas klausimas – kiek kelio teks iki jo nueiti? Kartais vaidmuo į vietas „sukrinta“ dar per repeticijas, o kartais ir aštuonių spektaklių neužtenka. Štai spektaklis „Vedybos“, pagal Nikolajų Gogolį, kurio premjera parodyta spalį. Mano vaidmuo jame – vis dar kelyje. Bet spektaklis įvyko, atėjo žiūrovas. Kažkaip kitaip pasikrauni, stengiesi, kad žmogui, kuris žiūri, būtų gerai. Beje, spektaklio „Vedybos“ žanras yra komedija („galbūt išeis komedija“, kaip parašyta jo afišoje), o tai – labai sunkus žanras. Kaip sako spektaklio režisierius Stas Zhyrkov, komedija yra sveikų žmonių užsiėmimas. Reikia viduje turėti, ką į komediją sudėti, kad nebūtų lėkšta. Nežinau, bet man atrodo, kad ir pačiam Stasui, kuris yra ukrainietis, nebuvo lengva statyti „Vedybas“. Yra mums prisipažinęs: „Man irgi nėra lengva kažkuo džiaugtis labai stipriai, mano šalį bombarduoja.“
– Banalus klausimas: ar sunku išmokti vaidmens tekstą?
– Yra toks dalykas – darbas namuose, nes repeticija tiesiog neįvyks, jei aktoriai neišmoko ar nepasikartojo savo tekstų. Bet scenoje, net spektaklyje, kuris rodomas šimtąjį kartą, pasitaiko visko. Ir pamirštų replikų, ir sufleruojančių kolegų. Kitas dalykas – monologai. Štai spektaklyje „Blogi keliai“ viena scenoje kalbu 40 minučių, mano monologas – šešių mašinraščių tekstas. Va čia tai buvo iššūkis! Prisimenu, vedžioju nusenusį vos paeinantį šunį pirmyn atgal keliu ir mokausi tekstą. Ir taip kiekvieną rytą, per pietus ir vakarais. Buvo ką veikti, juolab scenoje, kai vienas pasakoji istoriją. Tai visai kitas dalykas nei dialogas su partneriu.
– Egle, o ar vesti renginius tau patinka?
– Patinka, bet priklauso dar nuo to, kokie tie renginiai. Mano natūrai turbūt labiau tinka viešieji, oficialūs renginiai, o ne privačios šventės. Labai patinka teatralizuoti renginiai, daug dirbu su šokių studija „Aušrine“, jaunimo simfoniniu orkestru „Svajonė“. Esu įgarsinusi nemažai reklamų, „Google navigacija“ ilgą laiką taip pat kalbėjo mano balsu. Scenoje balsą taupyti pavyksta ne visada, esu turėjusi bėdų, gydytojai įspėjo, kad nei rėkimas, nei šnibždėjimas stygoms nesveika. Pradėjau saugoti balsą.
– Ar tiesa, kad aktoriai prietaringi?
– Aš prietarų neturiu, bet kartais pastebiu ženklus. Štai nesenas nutikimas. Buvo taip: Andra Kavaliauskaitė režisavo spektaklį „Grybų taika“ ir aktoriams reikėjo dainuoti. Sekėsi mums, turiu pasakyti, gana sunkiai. Per pertrauką susinervinusi nuėjau į parduotuvę. Pirkau žiebtuvėlį. Pasitaikyk tu man taip, kad pardavėja padavė tokį su piešinėliu, o jame – du baravykai! Tarsi specialiai „Grybų taikai“. Tada visi labai juokėmės iš šio sutapimo, tarsi ir įtampa dėl gyvo dainavimo dingo, nes atsirado ženklas, kad viskas pavyks. Ir dabar tą žiebtuvėlį tebesinešioju rankinėje.
– Kokia Eglė yra gyvenime, o ne scenoje?
– Labiau tokia – namisėda. Turiu namuose keturis katinus, Siutą, Taškiuką (kuris yra katė), Driskių, kuris atvažiavo iš Druskininkų, ir Iksę. Vasarą mėgstu pas mamą Panevėžyje paviešėti ilgėliau.
– Ar jautiesi alytiškė?
– Kai manęs to klausia, atsakymas dažniausiai būna dvigubas: iš Alytaus, bet gimusi Panevėžyje. Didesnę gyvenimo dalį jau gyvenu Alytuje, girdžiu ypatingas miesto istorijas (na, pavyzdžiui, kuriant spektaklį pagal Jurgį Kunčiną), esu tokioje terpėje, kur žmonės pasakoja. Žinoma, mano draugas Lukas, kuris yra prigimtinis alytiškis, kartais dar pajuokauja, kad, girdi, tu panevėžietė, tu čia man nepasakok! Jo seneliai gyveno prie Dailidės, kai pirmą kartą ten užėjau, pasijutau visai kitoje erdvėje. Miesto centre, bet gamtoje. Žinoma, esu atvažiavusi į Alytų, bet teatras mane „prigydė“ šiame mieste. Gal todėl, kad esu tos vyresnės kartos? Pastebiu, kad jaunesni žmonės linkę neužsibūti vienoje vietoje... Galbūt prisirišau, nes teatras užaugo mūsų akyse. Tarsi jaučiame atsakomybę už tai, kas jame vyksta. Tas labai išryškėja, kai į teatrą ateina nauji žmonės, kažkas gal pakritikuoja. Jauti, kaip tau norisi apginti šitą teatrą, nes su juo tarsi tapatiniesi. O Alytaus teatre dabar vyksta įdomių dalykų, nes atsirado daugiau kviestinių režisierių, skirtingų patirčių įgyja aktoriai. Tai visada įdomu ir trupei, ir žiūrovui.
– Ko sau palinkėtum?
– Daugiau pozityvių minčių, džiaugsmo, laisvės ir galimybių.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Nuostabi, alytiškių labai…
Komentaras
Nuostabi, alytiškių labai mylima aktorė... Didžiausios sėkmės vaidmenyse ir gyvenime! :)
Tikrai puiki aktorė:)
Komentaras
Tikrai puiki aktorė:)