Eg­lė Juš­kai­tė: Aly­tu­je ma­ne „pri­gy­dė“ te­at­ras. Aly­tiš­kės ak­to­rės bal­su pra­kal­bo ir „Go­og­le“ na­vi­ga­ci­ja

– Eg­le, esi ki­lu­si iš Pa­ne­vė­žio, gar­sė­jan­čio kaip te­at­ro mies­tas, bet dau­giau kaip 60 vaid­me­nų su­kū­rei Aly­taus te­at­ro sce­no­je, ku­rio tru­pė­je esi jau dvi­de­šim­tis me­tų. Kaip čia nu­ti­ko?

– Nu­ti­ko taip, kad bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą no­rė­jau sto­ti į Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­ją, kur ak­to­rių kur­są rin­ko re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus. Kon­kur­sas bu­vo la­bai di­de­lis, aš ne­pa­te­kau. Ta­da tie­siog grį­žau na­mo į Pa­ne­vė­žį su min­ti­mi, kad vis­kas baig­ta ir ma­nęs lau­kia pe­da­go­gi­nės stu­di­jos … Ne­la­bai aš tų stu­di­jų no­rė­jau, tie­są pa­sa­kius. Ma­no ma­ma – mo­ky­to­ja, te­ta – mo­ky­to­ja, pa­ti esu prak­tiš­kai už­au­gu­si mo­kyk­lo­je. Ne­bu­vau aš su­per­pir­mū­nė, tai­gi įsto­jau į pra­di­nių kla­sių spe­cia­ly­bę – tie­siog ne­už­te­ko ba­lų pa­tek­ti ten, kur bū­tų įdo­miau. Ma­ma ne­spau­dė, ko­kias stu­di­jas rink­tis, bet bū­tent ji už­kė­lė ma­ne ant sce­nos. Ji su pra­di­nu­kai kur­da­vo to­kius a la spek­tak­liu­kus, įvai­rias pro­gra­mė­les, ku­rio­se ir aš da­ly­vau­da­vau. Ma­mos auk­lė­ti­niai pra­di­nu­kai au­go, kei­tė­si, o aš taip ir už­si­li­kau. Ir at­ėjo die­na, kai su­pra­tau – man rei­kia bu­vi­mo sce­no­je, be jo ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs. Jau vė­liau, gim­na­zi­jos kla­sė­se, pa­ma­čiau ir tik­rą te­at­rą. Jis ma­ne už­ka­bi­no – ki­tas pa­sau­lis, ku­ris su­ku­ria­mas sce­no­je. Ne­nu­si­vy­liau pro­fe­si­ja iki šiol.

– Koks bu­vo jaus­mas po stu­di­jų at­va­žiuo­ti iš gim­to­jo Pa­ne­vė­žio į Aly­tų, kur tuo me­tu dar net te­at­ras ne­bu­vo baig­tas sta­ty­ti?

– Kai esi jau­nas ir no­ri bū­ti ten, kur no­ri, ta­da vis­kas yra ge­rai. Bai­giau ak­to­rių kur­są, ku­ris bu­vo ruo­šia­mas Pie­tų Lie­tu­vai, ta­čiau įsi­pa­rei­go­ji­mo lik­ti Aly­taus te­at­re mes ne­tu­rė­jo­me. Da­lis ben­dra­kur­sių pa­si­rin­ko ki­tas veik­las. Ma­ne lik­ti pa­ska­ti­no jaus­mas, kad esu rei­ka­lin­ga čia ir da­bar, o kaip bū­tų ki­tur – ne­ži­no­jau. Vė­liau iš­va­žiuo­ti ne­be­iš­ėjo, nes įsi­trau­kiau, pra­dė­jau kur­ti as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, nors... Ma­ma iki šiol ir net su prie­kaiš­tu man kar­to­ja: „Grįžk na­mo!“ Ne­ži­nau, kas ga­li nu­tik­ti at­ei­ty­je, bet šian­dien esu čia, Aly­taus te­at­re.

– Jau­tie­si re­a­li­za­vu­si sa­ve?

– Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad man vė­lo­kai ėmė sek­tis gau­ti di­des­nius vaid­me­nis. Pra­džio­je re­ži­sie­riai ne­la­bai ži­no­jo, kur ma­ne pa­dė­ti, sa­ky­da­vo, kad esu cha­rak­te­ri­nių vaid­me­nų ak­to­rė. Už­tat tu­rė­jau ga­li­my­bę su­vai­din­ti uni­ka­lų spek­trą vaid­me­nų. Šian­dien – Co­liu­kę, ry­toj – jau ko­kią bo­bu­tę. Man pa­čiai keis­ta, kad pra­dė­jo ras­tis di­de­li, pa­grin­di­niai vaid­me­nys, bet tas džiu­gi­na.

– Man vi­sa­da smal­su – kas ak­to­riui yra te­at­ras? Emo­ci­ne pras­me?

– Man te­at­ras yra tam tik­ra at­gai­va, kai sce­no­je ga­li pa­bū­ti kaž­kuo ki­tu. Gal net iš­si­taš­ky­ti emo­ci­jo­mis. Tas ypač jau­čia­ma, kai nu­tin­ka ne­ge­rų da­ly­kų. Pri­si­me­nu, kaip prieš po­rą me­tų sun­kiai su­sir­go ma­ma, o mes tuo me­tu sta­tė­me spek­tak­lį. Į re­pe­ti­ci­jas at­ei­da­vau su aša­ro­mis. Bet iš­ei­ni į sce­ną – ir vaid­muo ta­ve tar­si iš­trau­kia iš ki­to­kių min­čių. Ki­tas da­ly­kas, kad bū­na tam tik­rų ak­to­rys­tės iš­ban­dy­mų, kai sa­vo gal­vo­je tar­si už­si­ker­ti ir, at­ro­do, nie­kas ne­be­si­se­ka. Ir ta­da sa­ve plie­ki, taip iš pe­ties plie­ki, o jei dar ir iš ša­lies gau­ni… Tai­gi te­at­ras ak­to­riui toks – tai eu­fo­ri­ja, tai vi­siš­kas nu­si­vy­li­mas.

– Vi­di­nis kri­ti­kas – pats jaut­riau­sias, jis ge­riau­siai su­vo­kia, ar su­kū­rei vaid­me­nį?

– Vaid­me­nį gal ir su­kur­si. Ki­tas klau­si­mas – kiek ke­lio teks iki jo nu­ei­ti? Kar­tais vaid­muo į vie­tas „su­krin­ta“ dar per re­pe­ti­ci­jas, o kar­tais ir aš­tuo­nių spek­tak­lių ne­už­ten­ka. Štai spek­tak­lis „Ve­dy­bos“, pa­gal Ni­ko­la­jų Go­go­lį, ku­rio prem­je­ra pa­ro­dy­ta spa­lį. Ma­no vaid­muo ja­me – vis dar ke­ly­je. Bet spek­tak­lis įvy­ko, at­ėjo žiū­ro­vas. Kaž­kaip ki­taip pa­si­krau­ni, sten­gie­si, kad žmo­gui, ku­ris žiū­ri, bū­tų ge­rai. Be­je, spek­tak­lio „Ve­dy­bos“ žan­ras yra ko­me­di­ja („gal­būt iš­eis ko­me­di­ja“, kaip pa­ra­šy­ta jo afi­šo­je), o tai – la­bai sun­kus žan­ras. Kaip sa­ko spek­tak­lio re­ži­sie­rius Stas Zhyr­kov, ko­me­di­ja yra svei­kų žmo­nių už­si­ė­mi­mas. Rei­kia vi­du­je tu­rė­ti, ką į ko­me­di­ją su­dė­ti, kad ne­bū­tų lėkš­ta. Ne­ži­nau, bet man at­ro­do, kad ir pa­čiam Sta­sui, ku­ris yra uk­rai­nie­tis, ne­bu­vo leng­va sta­ty­ti „Ve­dy­bas“. Yra mums pri­si­pa­ži­nęs: „Man ir­gi nė­ra leng­va kaž­kuo džiaug­tis la­bai stip­riai, ma­no ša­lį bom­bar­duo­ja.“

– Ba­na­lus klau­si­mas: ar sun­ku iš­mok­ti vaid­mens teks­tą?

– Yra toks da­ly­kas – dar­bas na­muo­se, nes re­pe­ti­ci­ja tie­siog ne­įvyks, jei ak­to­riai ne­iš­mo­ko ar ne­pa­si­kar­to­jo sa­vo teks­tų. Bet sce­no­je, net spek­tak­ly­je, ku­ris ro­do­mas šim­tą­jį kar­tą, pa­si­tai­ko vis­ko. Ir pa­mirš­tų re­pli­kų, ir suf­le­ruo­jan­čių ko­le­gų. Ki­tas da­ly­kas – mo­no­lo­gai. Štai spek­tak­ly­je „Blo­gi ke­liai“ vie­na sce­no­je kal­bu 40 mi­nu­čių, ma­no mo­no­lo­gas – še­šių ma­šin­raš­čių teks­tas. Va čia tai bu­vo iš­šū­kis! Pri­si­me­nu, ve­džio­ju nu­se­nu­sį vos pa­ei­nan­tį šu­nį pir­myn at­gal ke­liu ir mo­kau­si teks­tą. Ir taip kiek­vie­ną ry­tą, per pie­tus ir va­ka­rais. Bu­vo ką veik­ti, juo­lab sce­no­je, kai vie­nas pa­sa­ko­ji is­to­ri­ją. Tai vi­sai ki­tas da­ly­kas nei dia­lo­gas su part­ne­riu.

– Eg­le, o ar ves­ti ren­gi­nius tau pa­tin­ka?

– Pa­tin­ka, bet pri­klau­so dar nuo to, ko­kie tie ren­gi­niai. Ma­no na­tū­rai tur­būt la­biau tin­ka vie­šie­ji, ofi­cia­lūs ren­gi­niai, o ne pri­va­čios šven­tės. La­bai pa­tin­ka te­at­ra­li­zuo­ti ren­gi­niai, daug dir­bu su šo­kių stu­di­ja „Auš­ri­ne“, jau­ni­mo sim­fo­ni­niu or­kest­ru „Sva­jo­nė“. Esu įgar­si­nu­si ne­ma­žai re­kla­mų, „Go­og­le na­vi­ga­ci­ja“ il­gą lai­ką taip pat kal­bė­jo ma­no bal­su. Sce­no­je bal­są tau­py­ti pa­vyks­ta ne vi­sa­da, esu tu­rė­ju­si bė­dų, gy­dy­to­jai įspė­jo, kad nei rė­ki­mas, nei šnibž­dė­ji­mas sty­goms ne­svei­ka. Pra­dė­jau sau­go­ti bal­są.

– Ar tie­sa, kad ak­to­riai prie­ta­rin­gi?

– Aš prie­ta­rų ne­tu­riu, bet kar­tais pa­ste­biu žen­klus. Štai ne­se­nas nu­ti­ki­mas. Bu­vo taip: An­dra Ka­va­liaus­kai­tė re­ži­sa­vo spek­tak­lį „Gry­bų tai­ka“ ir ak­to­riams rei­kė­jo dai­nuo­ti. Se­kė­si mums, tu­riu pa­sa­ky­ti, ga­na sun­kiai. Per per­trau­ką su­si­ner­vi­nu­si nu­ė­jau į par­duo­tu­vę. Pir­kau žieb­tu­vė­lį. Pa­si­tai­kyk tu man taip, kad par­da­vė­ja pa­da­vė to­kį su pie­ši­nė­liu, o ja­me – du ba­ra­vy­kai! Tar­si spe­cia­liai „Gry­bų tai­kai“. Ta­da vi­si la­bai juo­kė­mės iš šio su­ta­pi­mo, tar­si ir įtam­pa dėl gy­vo dai­na­vi­mo din­go, nes at­si­ra­do žen­klas, kad vis­kas pa­vyks. Ir da­bar tą žieb­tu­vė­lį te­be­si­ne­šio­ju ran­ki­nė­je.

– Ko­kia Eg­lė yra gy­ve­ni­me, o ne sce­no­je?

– La­biau to­kia – na­mi­sė­da. Tu­riu na­muo­se ke­tu­ris ka­ti­nus, Siu­tą, Taš­kiu­ką (ku­ris yra ka­tė), Dris­kių, ku­ris atv­ažia­vo iš Drus­ki­nin­kų, ir Ik­sę. Va­sa­rą mėgs­tu pas ma­mą Pa­nevė­žy­je pa­vie­šė­ti il­gė­liau.

– Ar jau­tie­si aly­tiš­kė?

– Kai ma­nęs to klau­sia, at­sa­ky­mas daž­niau­siai bū­na dvi­gu­bas: iš Aly­taus, bet gi­mu­si Pa­ne­vė­žy­je. Di­des­nę gy­ve­ni­mo da­lį jau gy­ve­nu Aly­tu­je, gir­džiu ypa­tin­gas mies­to is­to­ri­jas (na, pa­vyz­džiui, ku­riant spek­tak­lį pa­gal Jur­gį Kun­či­ną), esu to­kio­je ter­pė­je, kur žmo­nės pa­sa­ko­ja. Ži­no­ma, ma­no drau­gas Lu­kas, ku­ris yra pri­gim­ti­nis aly­tiš­kis, kar­tais dar pa­juo­kau­ja, kad, gir­di, tu pa­ne­vė­žie­tė, tu čia man ne­pa­sa­kok! Jo se­ne­liai gy­ve­no prie Dai­li­dės, kai pir­mą kar­tą ten už­ėjau, pa­si­ju­tau vi­sai ki­to­je erd­vė­je. Mies­to cen­tre, bet gam­to­je. Ži­no­ma, esu at­va­žia­vu­si į Aly­tų, bet te­at­ras ma­ne „pri­gy­dė“ šia­me mies­te. Gal to­dėl, kad esu tos vy­res­nės kar­tos? Pa­ste­biu, kad jau­nes­ni žmo­nės lin­kę ne­už­si­bū­ti vie­no­je vie­to­je... Gal­būt pri­si­ri­šau, nes te­at­ras už­au­go mū­sų aky­se. Tar­si jau­čia­me at­sa­ko­my­bę už tai, kas ja­me vyks­ta. Tas la­bai iš­ryš­kė­ja, kai į te­at­rą at­ei­na nau­ji žmo­nės, kaž­kas gal pa­kri­ti­kuo­ja. Jau­ti, kaip tau no­ri­si ap­gin­ti ši­tą te­at­rą, nes su juo tar­si ta­pa­ti­nie­si. O Aly­taus te­at­re da­bar vyks­ta įdo­mių da­ly­kų, nes at­si­ra­do dau­giau kvies­ti­nių re­ži­sie­rių, skir­tin­gų pa­tir­čių įgy­ja ak­to­riai. Tai vi­sa­da įdo­mu ir tru­pei, ir žiū­ro­vui.

– Ko sau pa­lin­kė­tum?

– Dau­giau po­zi­ty­vių min­čių, džiaugs­mo, lais­vės ir ga­li­my­bių.