Aly­tiš­kių šeima pri­kė­lė „Lie­pą“

Jau­ni aly­tiš­kiai Do­vi­lė ir Ne­das Vait­ke­vi­čiai ėmė ir su­ri­zi­ka­vo. Nu­si­pir­kę „Lie­pos“ pa­sta­tą, šį pa­va­sa­rį ati­da­rė mais­to pre­kių par­duo­tu­vę su ba­ru, kiek anks­čiau rū­sy­je įren­gė po­bū­viams bei seminarams skirtą sa­lę. Par­duo­tu­vei vos at­vė­rus du­ris Vait­ke­vi­čiai pa­ma­tė, kad se­nie­ji gy­ven­to­jai į ją grįž­ta su pri­si­mi­ni­mais, ste­bi­si, kaip pa­si­kei­tęs vi­dus, o ir pre­kių čia daug to­kių, ko­kių ki­tur ne­ra­si.

Pa­ma­tė skel­bi­mą apie nu­omą ir su­si­do­mė­jo

Do­vi­lė la­bai ge­rai pri­si­me­na, kaip su vy­ru, va­žiuo­da­mi pro už­da­ry­tos „Lie­pos“ pa­sta­tą, vis nu­žvelg­da­vo ant jo pa­ka­bin­tą skel­bi­mą apie nu­omą: „Pa­gal­vo­da­vo­me, gal rei­kia nuo­mo­tis, pa­ban­dy­ti veik­ti? Juk ši par­duo­tu­vė tu­ri se­nas tra­di­ci­jas se­no­jo­je Aly­taus da­ly­je. Gal su­grįš ir se­nie­ji pir­kė­jai? Ša­lia – gim­na­zi­ja, gal ir mo­ki­nius ga­lė­tu­me su­do­min­ti kai ku­riais mais­to pro­duk­tais?“

Pa­svars­tė apie nu­omą, bet tuoj pat ki­lo ir ki­ta min­tis – gal pa­ban­dy­ti nu­si­pirk­ti. Su­ži­no­ję pa­sta­to kai­ną, tuo­met jiems pri­im­ti­ną, ap­si­spren­dė pirk­ti.

Do­vi­lė at­si­sa­kė dar­bo vie­na­me de­ga­li­nių tin­kle, Nedas jau turėjo savo žaliuzių verslą, įsigiję „Liepos“ pastatą abu nė­rė į nau­ją visos šei­mos veiklą.

Anks­tes­ni šios parduotuvės sa­vi­nin­kai me­tus lai­ko buvo ją uždarę, o su­ži­no­ję apie pir­kė­jus tik ap­si­džiau­gė, kad pa­ga­liau at­si­ra­do aly­tiš­kiai, no­rin­tys „Liepą“ pri­kel­ti.

Taip prieš pen­ke­rius me­tus Vait­ke­vi­čiai įsi­gi­jo pastatą, bet du­ris par­duo­tu­vė su ba­ru at­vė­rė tik šį pa­va­sa­rį.

„Iš pra­džių rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ko­kią veik­lą pra­dė­ti pir­miau­sia – atnaujinti rū­sy­je esan­čią sa­lę ar im­tis par­duo­tu­vės ati­da­ry­mo. Jūs net ne­įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip čia vis­kas bu­vo ap­leis­ta ir kiek rei­kė­jo įdė­ti ne tik dar­bo, bet ir pi­ni­gų. Dir­bo ir mū­sų šei­ma, ir ar­ti­mie­ji. Vi­si su di­de­liu en­tu­ziaz­mu. No­rė­jo­si pra­dė­ti nuo­sa­vą ver­slą šio­je vie­to­je, ku­rią, ma­nau, tik­rai ne­ma­žai aly­tiš­kių ge­rai pri­si­me­na“, – pa­sa­ko­jo Do­vi­lė, pa­ti nuo pat vai­kys­tės gy­ve­nan­ti Aly­taus se­na­mies­ty­je ir su tė­vais ar vie­na ei­da­vusi į „Lie­pą“ ap­si­pirk­ti.

„Būdavo, at­ei­na ir dai­ro­si kaip po mu­zie­jų“

Pir­miau­sia Vait­ke­vi­čiai su­si­tvar­kė pa­sta­to rū­sy­je esan­čią sa­lę, ku­rio­je kaž­ka­da vei­kė alaus ba­ras, ją pritaikė po­būviams, seminarams ir kitiems renginiams. Bet už­klu­po ka­ran­ti­nas dėl kovido ir vi­sa veikla bai­gė­si.

In­ves­tuo­ta daug, o biz­nis  tar­si su­sto­jo. Ta­da, bai­gian­tis ko­vi­dui, aly­tiš­kiai ėmė gal­vo­ti apie par­duo­tu­vės ati­da­ry­mą.

„Kai at­si­da­rė­me, bū­da­vo, at­ei­na se­nie­ji aly­tiš­kiai, ku­rie bu­vo įpra­tę prie „Lie­pos“, ir dai­ro­si kaip po mu­zie­jų. Iš tie­sų mes vis­ką pa­kei­tė­me, se­no­jo vaiz­do vi­siš­kai ne­li­ko. Tik par­duo­tu­vės pa­va­di­ni­mo ne­kei­tė­me, nes no­rė­jo­me iš­sau­go­ti au­ten­tiš­ku­mą. Ir ge­rai pa­da­rė­me, nes ma­to­me, kad tai vie­ti­niams la­bai svar­bu, jie į šią par­duo­tu­vę su­grįž­ta su pri­si­mi­ni­mais“, – min­ti­mis  apie „Lie­pos“ at­gi­mi­mą Vy­tau­to gat­vė­je  da­li­jo­si Do­vi­lė.

Ne­das pa­gal tu­ri­mus do­ku­men­tus iš­si­aiš­ki­no, kad tai 1936 me­tais sta­ty­tas na­mas, o par­duo­tu­vė čia pra­dė­ju­si veik­ti nuo 1983-ių­jų – prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius.

Kas šia­me pa­sta­te bu­vo iki  par­duo­tu­vės, Vait­ke­vi­čiams tiks­liai iš­si­aiš­kin­ti kol kas ne­pa­vy­ko. Kai ku­rie se­nie­ji gy­ven­to­jai jiems pa­sa­ko­jo, jog čia vie­nu me­tu bu­vo įreng­ti bu­tai. Tad Ne­das ir Do­vi­lė la­bai lau­kia ga­lin­čiųjų pa­pa­sa­ko­ti „Lie­pos“ pa­sta­to Vy­tau­to g. 2 is­to­ri­ją, gal net at­si­ras­tų no­rin­čių­jų pa­do­va­no­ti jo se­nų nuo­trau­kų.

Ko iš­skir­ti­nio ieš­ko­ma „Lie­po­je“?

Do­vi­lė ir Ne­das ne­ap­si­ri­ko dėl pir­mų­jų pir­kė­jų. Tai – ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai, ku­rių dau­gu­ma pri­si­me­na „Lie­pą“ nuo se­nų lai­kų, ir kai­my­nys­tė­je esan­čios Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos moks­lei­viai.

Pir­mie­ji čia at­ei­na ap­si­pirk­ti, kai kas – pa­si­vai­šin­ti ka­va, ar­ba­ta, kar­tais net pa­ge­rin­ta, ant­rie­ji – pa­val­gy­ti mies­te pi­giau­sių karš­tų su­muš­ti­nių.

Par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kai la­bai gi­ria čia ap­si­lan­kan­čius moks­lei­vius. Gir­di, jie ne­triukš­mau­ja, ne­truk­do at­ėju­siems ap­si­pirk­ti su­au­gu­siems, kan­triai lau­kia, kol bus ap­tar­nau­ti.

Prikeltai „Liepai“ šis pava­saris buvo pirmas, kai teko atsisveikinti su dažnai joje besi­lankiusiais minėtos gim­nazijos abiturientais. „Su jais tapome tarsi antra šeima ir dabar jie pas mus užsuka, paben­drau­jame, papasakoja apie savo gyvenimus“, – sakė Dovilė.

Vait­ke­vi­čių pa­si­tei­ra­vus, ko iš­skir­ti­nio pir­kė­jai ieš­ko „Lie­po­je“, ap­skri­tai, ar šian­dien ga­li­ma kaž­kuo nu­ste­bin­ti pir­kė­jus, Do­vi­lė ir Ne­das il­gai ne­gal­vo­da­mi at­sa­ko: „Ogi Tra­kų ra­jo­ne pa­ga­min­tų šal­dy­tų kol­dū­nų, lie­ti­nių, ki­bi­nų, bly­nų, gru­zi­niš­kų pro­duk­tų – chin­ka­lių. Jei ne­klys­ta­me, to­kia vie­nos šei­mos iš Tra­kų ra­jo­no ga­min­ta pro­duk­ci­ja Aly­tu­je  pre­kiau­ja­me tik mes. Siū­lo­me Gin­to Kaz­laus­ko iš Laz­di­jų ra­jo­no mė­sos ga­mi­nių, iš Gar­lia­vos įmo­nės „Viš­ta rū­ke“ – rū­ky­tų viš­tų ir ket­vir­čių,  iš vie­nos Kai­šia­do­rių įmo­nės – iš­skir­ti­nio sko­nio sū­rių su įvai­riais prie­sko­niais. Taip, iš tie­sų šian­dien sun­ku kaž­kuo nu­ste­bin­ti pir­kė­jus. Bet pa­ste­bi­me, kad mū­sų siū­lo­ma pro­duk­ci­ja jau yra su­ra­du­si pir­kė­ją. Ne­re­tai net pri­stin­ga­me, pa­vyz­džiui, rū­ky­tų kiau­lie­nos skran­džių, rū­ky­tų viš­tų, šal­tie­nos ar chin­ka­lių. Ir pir­kė­jai pas mus – jau ne tik ap­lin­ki­niai.“

Veik­la ir pro­duk­tai daž­nai pri­sta­to­ma ei­lė­mis

Kaip jau įpras­ta da­bar­ti­niu lai­ko­tar­piu, Do­vi­lė ir Ne­das sa­vo veik­lai yra su­si­kū­rę par­duo­tu­vės „Lie­pa“ feis­bu­ko pa­sky­rą. Čia  pri­sta­to­mi pro­duk­tai ir ki­ta veik­la jos pa­sta­te, kaip an­tai – rū­sy­je įreng­tos sa­lės nu­oma. O kas svar­biau­sia, pri­sta­ty­mui ei­les su­ku­ria pats Ne­das.

Pa­vyz­džiui, įsi­gy­ti chin­ka­lių  kvie­čia­ma po­sa­kiu „kas ne­mėgs­tat su jau­tie­na, štai chin­ka­liai su kiau­lie­na“, mė­sos pro­duk­tų – „tu­rim nau­ją mes tie­kė­ją, kurs mė­sy­tę „da­ri­nė­ja“, kum­pis, šo­ni­nė, spran­di­nė ir rū­ky­ta nu­ga­ri­nė“. Ar­ba­tą mėgs­tan­čiuo­sius in­tri­guo­ja­ma kvie­ti­mu; „Žo­ly­nė­lio“ vi­są puokš­tę jums pa­teik­ti pa­si­ruo­šę“.

Ka­lė­das „Lie­pa“ pa­si­tin­ka su to­kiu sa­vi­nin­ko Ne­do  su­kur­tu pos­me­liu:

„Šven­ti­nė dva­sia pas mus at­ke­lia­vo per snie­gus.

Puo­šėm, dai­li­nom, ka­bi­nom, kol „Lie­pu­kę“ pa­da­bi­nom.

No­ri­me da­lin­tis čia šven­čių nuo­tai­ka ge­ra.

Su ma­žais ir di­de­liais nuo­sta­biais žie­mos džiaugs­mais.“

„Lie­pos“ sa­vi­nin­kai sa­ko, kad to­kios ir pa­na­šios ei­lės pa­tin­ka pir­kė­jams, jie ne­gai­li pa­tik­tu­kų. Ta­čiau gy­vas žo­dis, ben­dra­vi­mas su klien­tais,  ypač tuo­met, kai at­si­da­rė par­duo­tu­vė, la­bai svar­bus. Anot Do­vi­lės, siū­lant pro­duk­tus te­ko la­bai daug aiš­kin­ti jų iš­skir­ti­nu­mą, su­dė­tį, da­bar jau pa­tys pir­kė­jai ži­no, ko yra „Lie­po­je“ ir ko ki­tur ne­ra­si.

Pas­ta­ruo­ju me­tu Vait­ke­vi­čiai kar­tu su nau­ja Se­na­mies­čio se­niū­nai­te Snie­guo­le Mar­kū­nie­ne bran­di­na min­tis, kaip „Lie­pa“ ga­lė­tų tap­ti tam tik­ru ben­dra­vi­mo cen­tru, kur ga­lė­tų rink­tis sen­jo­rai ir ki­ti aly­tiš­kiai.

„Vai­kys­tė­je žai­džiau par­duo­tu­ves ir šo­kius“

Do­vi­lė ir Ne­das at­vi­ri: kar­tais pa­si­tai­ko nu­si­vy­li­mo aki­mir­kų. Re­gis, dir­bi, sten­gie­si, kad tik įtik­tum pir­kė­jui, o jam nie­kas ne­tin­ka.

„Bū­na, kad at­ro­do, jog Aly­tui nie­ko ne­rei­kia. Vil­niu­je ar Kau­ne žmo­nės ver­ti­na ma­žas par­duo­tu­ves, ei­na į jas ap­si­pirk­ti. Pas mus dar daug di­džių­jų pre­ky­bos cen­trų ger­bė­jų, nors, pa­vyz­džiui, „Liepoje“ kai ku­rių mais­to pre­kių kai­nos ma­žes­nės“, – at­vi­rau­ja Do­vi­lė.

Bet už­klum­pan­čias niū­rias nuo­tai­kas Vait­ke­vi­čiai  grei­tai iš­blaš­ko, pa­gal­vo­da­mi, kad dir­ba­ma sau, kad tu­ri daug pa­lai­kan­čių pir­kė­jų, kar­tais net pa­pras­čiau­sia pa­dė­ka už ska­nią ka­vą ma­lo­niai su­šil­do.

Cho­reo­grafijos moks­lus bai­gu­si Do­vi­lė juo­kau­ja: „Vai­kys­tė­je žai­džiau par­duo­tu­ves ir šo­kius. Pa­čiai šok­ti pa­ti­ko, bet mo­ky­ti šok­ti –  ne. To­dėl pa­gal spe­cia­ly­bę ir ne­dir­bau. O par­duo­tu­vių žai­di­mas ta­po ma­no ir vy­ro, ku­rio spe­cia­ly­bė – pre­ky­bos va­dy­ba, gy­ve­ni­mo re­a­ly­be.“

Pa­ste­bė­jus, kad at­si­ran­da  no­rin­čių  mais­to pro­duk­tų už­si­sa­ky­ti ir į na­mus, Vait­ke­vi­čiai, tiks­liau – jų ben­dro­vė „Rol­bes­ta“, pra­dė­jo teik­ti ir to­kią pa­slau­gą, galima kreiptis tel. 8 613 41621.