Ge­ro ke­lio trau­ki­nu­kui: Svei­ka­tos ta­ke du­ris at­vė­rė ka­vi­nė-mu­zie­jus ge­le­žin­ke­lio va­go­ne

Pa­žin­tis su py­li­mu ir ge­le­žin­ke­liu – vai­kys­tė­je

Ge­le­žin­ke­lio lo­ko­mo­ty­vo va­go­ne kavinę įrengti su­ma­nė Mi­le­na ir Min­dau­gas Pla­tū­kiai, pri­gim­ti­niai aly­tiš­kiai, grį­žę čia gy­ven­ti. „Kad trau­ki­nys bū­tų gy­vas, jam rei­kia žmo­nių. Veik­la tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą tik ta­da, kai jau­tie­si rei­ka­lin­gas“, – Mi­le­nos min­tis pui­kiai pri­tai­ko­ma ir kal­bant apie Aly­tų, ku­riam šie jau­ni žmo­nės no­rė­tų įkvėp­ti dau­giau gy­vy­bės ir jiems tai, re­gis, se­ka­si.

Prieš ke­le­tą me­tų Pla­tū­kių šei­ma nu­ste­bi­no aly­tiš­kius, at­ga­be­nu­si ir ant py­li­mo, tarp dvie­jų Dai­li­džių, už­kė­lu­si gel­to­ną dre­zi­ną bei tik­rą lo­ko­mo­ty­vo va­go­ną. „Aš no­rė­jau ka­vi­nės, o Min­dau­gas nu­si­žiū­rė­jo trau­ki­nį, taip vis­kas ir pra­si­dė­jo“, – pa­sa­ko­jo Mi­le­na. Nors iš tik­rų­jų vis­kas pra­si­dė­jo kur kas se­niau, dar jos vai­kys­tė­je, kai tė­tis, aist­rin­gas žve­jys, duk­rą at­si­ves­da­vo py­li­mu prie Dai­li­dės eže­rė­lio ir pa­sa­ko­jo jai šios vie­tos is­to­ri­jas. Mi­le­nos at­si­mi­ni­muo­se – ir se­nie­ji til­to tau­rai, ant ku­rių mėg­da­vo pri­sės­ti. Ši vie­ta jai vi­sa­da bu­vo ypa­tin­ga, juo­lab kad 2015 me­tais ant se­nų­jų atramų iš­ki­lo nau­jas til­tas. „Nė­ra taip, kad til­tas ve­da į „nie­kur“, kaip žmo­nės kar­tais pa­svars­to – aš tai tik­rai ži­nau. O jie tie­siog ne­ži­no Aly­taus ir se­no­jo ge­le­žin­ke­lio is­to­ri­jos“, – įsi­ti­ki­nu­si M.Pla­tū­kė. Do­mė­ji­ma­sis ge­le­žin­ke­lio is­to­ri­ja jai do­va­no­jo pa­žin­tį su aly­tiš­kiais ge­le­žin­ke­lio en­tu­zias­tais, aso­cia­ci­ja „Oli­ta-Ora­ny“. Da­lį jos su­kaup­tų is­to­ri­nių ge­le­žin­ke­lio nuo­trau­kų, įvai­rių au­ten­tiš­kų eks­po­na­tų da­bar ga­li­ma pa­ma­ty­ti va­go­ne-ka­vi­nė­je.

Ge­le­žin­ke­lio is­to­ri­ją Mi­le­na ža­da pa­pa­sa­ko­ti ir bū­si­miems lan­ky­to­jams. Mo­te­ris taip pat ben­dra­dar­biau­ja su Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lių mu­zie­ju­mi, pri­va­čiais ko­lek­ci­nin­kais ir sa­ko, kad švie­tė­jiš­ka veik­los da­lis jai yra la­bai svar­bi – no­ri­si da­lin­tis ži­nio­mis ir pa­čiai gi­lin­tis į is­to­ri­ją: „Gal­būt ga­li­ma sa­ky­ti, kad jau­čiu tam tik­rą at­sa­ko­my­bę už tai, ką da­rau, prieš šią žmo­nių pa­mėg­tą is­to­ri­nę vie­tą, o ir tu­ris­tų srau­tas dėl til­to vis di­dė­ja.“

„M23“ žen­kli­na šei­mos na­rių var­dus

„Ryš­kiai gel­to­nas ma­ža­sis trau­ki­nu­kas – la­biau mo­te­riš­kas, Ita­li­jo­je ka­dai­se nu­si­žiū­rė­jau pa­na­šios spal­vos au­to­mo­bi­lį, iš ku­rio bu­vo pre­kiau­ja­ma cit­ri­nų sul­ti­mis. Mū­sų gel­to­nas trau­ki­nu­kas taip pat star­ta­vo pir­mas, sve­čiai ir aly­tiš­kiai jau spė­jo jį pa­mėg­ti, ta­čiau di­džio­jo va­go­no įveik­li­ni­mas ta­po iš­šū­kiu, ku­riam rei­kė­jo ir pa­stan­gų, ir daug en­tu­ziaz­mo“, – pri­si­pa­žįs­ta Mi­le­na. Jai bu­vo ypa­tin­gai svar­bu, kad lan­ky­to­jai įver­tin­tų ka­vi­nės iš­skir­ti­nu­mą – nuo­sta­bų gam­tos kam­pe­lį ir tech­ni­kos pa­vel­dą, ku­ria­me ji įkur­ta.

Trau­ki­nio pa­va­di­ni­mas „M23“ taip pat at­si­ra­do tar­si sa­vai­me – jis žen­kli­na šei­mos na­rių var­dų pir­mą­ją rai­dę ir vai­kų gi­mi­mo da­tą. Va­go­nas-ka­vi­nė at­vė­rė du­ris Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se, bet dėl to te­ko pa­si­steng­ti ir tai – abie­jų, Pla­tū­kių ir Pil­kio­nių, šei­mų na­rių nuo­pel­nas.

Au­ten­tiš­ko trau­ki­nio va­go­no in­ter­je­rą kū­rė Kau­ne gy­vuo­jan­ti ar­chi­te­kū­ros stu­di­ja„X-Arch“ ir ar­chi­tek­tas Rūs­te­nis Mi­la­še­vi­čius, ku­ris džiau­gia­si re­zul­ta­tu: „Dau­giau to­kių įdo­mių dar­bų!“

Du­ris at­vė­ru­sia­me va­go­ne-ka­vi­nė­je – 8 sta­liu­kai, prie kiek­vie­no iš ku­rių ga­li sė­dė­ti po 4 lan­ky­to­jus. At­kur­tas va­go­no in­ter­je­ras, sė­dy­nės – pa­gal tik­rų, nau­do­tų trau­ki­niuo­se, for­mą, tik šiek tiek er­go­no­miš­kes­nės. Jei gel­to­na­sis trau­ki­nu­kas siū­lė sal­dų me­niu, tai va­go­ne-ka­vi­nė­je bus įvai­rių pa­tie­ka­lų, ne tik de­ser­tų, ja­me nuo­lat at­si­ras nau­jo­vių, ža­da­ma ir dzū­kiš­kų val­gių. Vi­sa tai, ką ska­nau­ja­me „M23“, – pa­ga­min­ta jo šei­mi­nin­kės Mi­le­nos, o kai ku­rie ga­mi­niai... tu­ri is­to­ri­jos prie­sko­nį. Pa­vyz­džiui, lan­ky­to­jų pa­mėg­ti pran­cū­ziš­ki de­ser­tai – šu vie­nuo­lės – sa­vo­tiš­kai de­di­kuo­ti bu­vu­sia­me ge­le­žin­ke­lie­čių pa­sta­te ša­lia Svei­ka­tos ta­ko gy­ve­nan­čioms Šv. Elž­bie­tos se­se­rų kon­gre­ga­ci­jos vie­nuo­lėms.

„Ver­sle mums svar­biau­sia yra ne pi­ni­gai, o idė­ja. Bu­vo­me su­ma­nę įsi­gy­ti se­ną­ją ge­le­žin­ke­lio sto­tį ir ten ati­da­ry­ti ka­vi­nę, nes įgri­so vaikš­tant Svei­ka­tos ta­ku val­gy­ti bul­vy­tes ar ko­kį ki­tą grei­tą mais­tą. Bet da­bar dar­bo at­si­ra­do tiek, kad ne­be­spė­ju net sau val­gy­ti pa­si­ga­min­ti, tai­gi la­biau­siai no­rė­čiau bū­ti…. trau­ki­nu­ko lan­ky­to­ja!“ – šyp­so­si Mi­le­na.

Bu­vo at­va­žia­vęs ir ma­ši­nis­tas

„Va­go­ne įreng­tas ne­di­de­lis ge­le­žin­ke­lio mu­zie­jus, bet ir va­go­nas yra eks­po­na­tas pats sa­vai­me – mums at­ro­do, kad jo is­to­ri­ja yra la­bai svar­bi“, – pa­ste­bi M.Pla­tū­kė. Jai sma­gu iš­girs­ti, kad ant tik­rų bė­gių pa­sta­ty­ti lo­ko­mo­ty­vo va­go­nas ir dre­zi­na ke­lia žmo­nėms, ypač vy­res­niems, įvai­rių nos­tal­giš­kų at­si­mi­ni­mų, o vai­kams tai pro­ga pa­ma­ty­ti trau­ki­nį, ku­rio gy­vai gal dar ir nė­ra ste­bė­ję.

Lo­ko­mo­ty­vo va­go­nas ta­pęs ka­vi­ne, par­ga­ben­tas iš Vil­niaus, o pa­ga­min­tas Ry­go­je. Įdo­mu tai, kad jau pa­sta­ty­tą Aly­tu­je va­go­ną at­ra­do ir ap­lan­kė ma­ši­nis­tas, ku­ris jį vai­ra­vo 40 me­tų. Pa­sak jo, dar­bas ne­bu­vo su­dė­tin­gas – jei kas su­ges­da­vo, tai pats ir pa­tai­sy­da­vo iš­li­pęs. Pa­vy­ko iš­sau­go­ti au­ten­tiš­ką lo­ko­mo­ty­vo val­dy­mo sky­de­lį, ku­ris trau­kia lan­ky­to­jų dė­me­sį, o at­ei­ty­je at­mo­sfe­rą dar pa­pil­dys ir gar­sai, ku­rie įpras­ti trau­ki­ny­je ar sto­ty­se ir ke­lia tik­rą to­li­mų ke­li­nių nos­tal­gi­ją.

Ži­no­ma, aly­tiš­kiams ir mies­to sve­čiams, no­rė­tų­si va­go­ną-ka­vi­nę pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis, ta­čiau kol kas jis dirbs tik šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais 10–21 va­lan­do­mis. Ne­bus ga­li­my­bės ir re­zer­vuo­ti sta­liu­ką iš anks­to – pa­lauk­ti teks gy­vo­je ei­lė­je, kaip ir prie gel­to­no­jo va­go­nė­lio. „At­ei­ty­je re­zer­va­ci­ja bus ga­li­ma, o kol kas – trau­ki­nys juk tam ir yra, kad į jį til­pai ar­ba ne“, – šyp­so­si Mi­le­na. Šven­tiš­ką nuo­tai­ką ga­li­ma su­si­kur­ti ir lau­kiant ei­lė­je ar tie­siog pa­si­dai­rant į trau­ki­nu­ką ei­nant pro ša­lį – akį trau­kia šven­tiš­ka ap­lin­ka, ka­lė­di­niai ži­bu­riai, įspū­din­gai pa­puoš­ta eg­lu­tė. Be­je, 2021 metais M.Pla­tū­kė per­nai puo­šė ir pa­grin­di­nę ka­lė­di­nę Aly­taus eg­lę Ro­tu­šės aikš­tė­je.