„Gai­les­tis“: trisde­šim­t me­tų ša­lia tų, ku­riems skau­da

Pas­ta­ruo­ju me­tu gra­žių at­si­lie­pi­mų su­lau­kia­me iš žmo­nių, ku­riems sa­vo pa­slau­go­mis ne­tek­ties rū­pes­čius pa­dė­jo pa­leng­vin­ti Aly­tu­je jau tris­de­šim­tus me­tus gy­vuo­jan­čios ri­tu­a­li­nes pa­slau­gas tei­kian­čios UAB „Gai­les­tis“ ben­druo­me­nė. Jos va­do­vas Vy­tau­tas Ma­žei­ka pa­klaus­tas, kur jo va­do­vau­ja­mo ko­lek­ty­vo stip­ry­bė tiek me­tų bū­ti ša­lia skaus­mą iš­gy­ve­nan­čių žmo­nių ir ne­pa­varg­ti, tei­gė: „Mus vie­ni­ja op­ti­miz­mas, em­pa­ti­ja ir ki­ti ge­ri da­ly­kai. Dar­buo­to­jai ma­žai kei­čia­si – esa­me kaip vie­na šei­ma, vi­si ži­no­me, ką ir ka­da rei­kia da­ry­ti.“

Kaip trys de­šimt­me­čiai kei­tė vi­sas lai­do­ji­mo ir kre­ma­vi­mo pa­slau­gas tei­kian­čios UAB „Gai­les­tis“ veik­lą, kaip ki­to šar­vo­ji­mo ir lai­do­ji­mo tra­di­ci­jos, or­ga­ni­za­ci­nis dar­bas ir ko­kių pla­nų įmo­nė tu­ri?

Žmo­nės, pa­si­rin­kę at­si­svei­ki­ni­mo na­mus „Gai­les­tis“, ži­no, ko ti­kė­tis – ar­ti­ma­jam bus su­teik­ta tin­ka­ma pa­gar­ba, pa­ly­dint į pas­ku­ti­nę gy­ve­ni­mo sto­te­lę.

Kaip tei­gia įmo­nės va­do­va­vi­mą iš ma­mos Zi­tos Ma­žei­kie­nės pe­rė­męs sū­nus Vy­tau­tas, veik­lo­je žen­klių nau­jo­vių nė­ra, jau se­niai tei­kia­mos vi­sos pa­slau­gos, su­si­ju­sios su lai­do­ji­mu. Gre­ta šar­vo­ji­mo sa­lės veikia ir ri­tu­a­li­nių reik­me­nų par­duo­tu­vė. Taip jau vis­kas su­dės­ty­ta, kad at­ėju­sia­jam su ve­lio­nio mir­ties pa­žy­ma te­rei­kia tik pa­si­svei­kin­ti ir iš­sa­ky­ti no­rus. Dau­giau nie­kuo ne­rei­kia rū­pin­tis.

Kuo iš­si­ski­ria „Gai­les­tis“?

Ne pa­slap­tis, lai­do­ji­mo ver­sle kon­ku­ren­ci­ja ne­ma­ža. Kuo iš­si­ski­ria „Gai­les­tis“? „Di­džiau­sią vaid­me­nį tu­ri pa­slau­gų kai­nos, mes šian­dien jas siū­lo­me ma­žiau­sias Aly­tu­je. Svar­bi ir pa­tir­tis – ne­tru­kus mi­nė­si­me veik­los tris­de­šimt­me­tį“, – sa­ko Vy­tau­tas.

Ver­slo įkū­rė­ja Z.Ma­žei­kie­nė pa­pil­do: „Ty­liai, ra­miai dir­ba­me. Vi­si dar­buo­to­jai yra nuo­sta­būs ir se­niai dir­ban­tys. Kas įsi­lie­ja į mū­sų ko­lek­ty­vą, įsi­lie­ja il­gam. Gal tik jau­ni­mas kar­tais pa­klai­džio­ja. Bran­duo­lys – nuo veik­los pra­džios. O sū­nus Vy­tau­tas, ku­riam per­da­viau ver­slą, čia ir už­au­go.“

Pa­da­ry­si­me trum­pą is­to­ri­nį eks­kur­są: šia­me 24-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­ta­me Mai­ro­nio gat­vės pa­sta­te, ku­ria­me įsi­kū­rę lai­do­ji­mo na­mai „Gai­les­tis“, anuo­met bu­vo vai­kų dar­že­lis. So­vie­ti­niais lai­kais, kai dar nie­ko pri­va­taus ne­bu­vo, čia vei­kė pir­mie­ji ir pa­tys se­niau­si val­diš­ki šar­vo­ji­mo na­mai Aly­tu­je. Ėmus sklis­ti pri­va­čiai ini­cia­ty­vai, tuo­me­ti­nė Aly­taus ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė Ni­jo­lė Ja­nuš­ke­vi­čie­nė pa­ska­ti­no po­nią Zi­tą su ben­dra­min­čiais tęs­ti veik­lą pri­va­čiai.

Pranašumas – išskirtinė aplinka

Ma­mai už­su­kus ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų ver­slą, da­bar jam va­do­vau­jan­tis sū­nus bu­vo dar vai­kas: „Ge­rą de­šimt­me­tį anks­čiau čia bu­vo bui­ti­nio gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo įstai­gos šar­vo­ji­mo sa­lė, tai­gi čia šalia aš ir už­au­gau. Vi­sa, kas čia vy­ko, man bu­vo na­tū­ra­lu“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vas.

Sa­ko­ma, kad at­si­svei­ki­ni­mą su my­li­mu žmo­gu­mi, iš­ėju­sius Ana­pi­lin, jau­kų ir jaut­rų pa­da­ro gam­ta, o lai­do­ji­mo na­mai „Gai­les­tis“ tu­ri tą pra­na­šu­mą – iš­skir­ti­nę ap­lin­ką, ku­ri įsi­lie­ja į Aly­taus se­na­mies­čio pu­šy­ną. Kar­tais ne ad­re­su, ne pa­va­di­ni­mu aly­tiš­kių įvar­di­ja­mi šie na­mai, tie­siog pa­sa­ko­ma: „Šar­vo­si­me pu­šy­ne“. „Vi­si mus pa­si­rin­kę gi­ria ap­lin­ką ir dė­ko­ja. Kar­tais dėl šios ra­mios ap­lin­kos ve­lio­nio ar­ti­mie­siems ten­ka ir pa­lauk­ti, jei pa­si­tai­ko dau­giau mir­čių“, – pa­ste­bi ir Z.Ma­žei­kie­nė.

Ben­dro­vė tu­ri ga­li­my­bę mi­ru­siuo­sius šar­vo­ti ir mies­to kop­ly­tė­lės sa­lė­je, ir ra­jo­no mies­te­liuo­se įreng­to­se, ta­čiau tu­ri rim­tą ke­ti­ni­mą įreng­ti ir an­trą sa­lę gre­ta esan­čios Mai­ro­nio gat­vė­je. Vie­ta jai nu­ma­ty­ta.

Nors lie­tu­viai lin­kę iš­lai­ky­ti lai­do­ji­mo tra­di­ci­jas, per tris ben­dro­vės veik­los de­šimt­me­čius, anot Z.Ma­žei­kie­nės, at­si­svei­ki­ni­mo su mi­ru­siuo­ju tra­di­ci­jos stip­riai pa­ki­to. Ir vi­suo­me­nės po­žiū­ris į at­si­svei­ki­ni­mo su ve­lio­niu apei­gas kei­čia­si, ir šar­vo­ji­mo eti­ka. Ne­li­ko fo­to­gra­fų bei sa­lė­je ne­su­tel­pan­čių gė­lių ir vai­ni­kų su už­ra­šy­to­mis in­ten­ci­jo­mis, re­tai gir­di­si ro­ži­nio gies­mė. Daž­niau skam­ba ve­lio­niui pa­ti­ku­si mu­zi­ka, vie­ni­šo smui­ko jaus­min­ga me­lo­di­ja, ek­ra­ne kei­čia­si vaiz­dai su mie­lais pri­si­mi­ni­mais ir po­zi­ty­vio­mis emo­ci­jo­mis iš mi­ru­sio­jo gy­ve­ni­mo.

Nie­ko ne­ste­bi­na ne­to­li kars­to sto­vin­ti au­kų dė­žu­tė. Ur­na taip pat ta­po įpras­tu da­ly­ku.

Lai­do­tu­vės kuk­lė­ja, ypač šar­vo­jant ur­ną. O ir ar­ti­mie­ji pra­šo tik žie­du pa­gerb­ti mi­ru­sio­jo at­mi­ni­mą.

„Me­nu me­tus, kai ur­nos dar bu­vo nau­jo­vė. Da­bar vie­ną mė­ne­sį ur­nų dau­giau, ki­tą – kars­tų. Ma­nau, kad daž­niau toks spren­di­mas pri­ima­mas sie­kiant su­ma­žin­ti ka­pa­vie­čių plo­tus. Juk ne vi­si šiuo laik­me­čiu tu­ri ga­li­my­bes ar­ti­mų­jų ka­pais pa­si­rū­pin­ti“, – sa­ko Vy­tau­tas.

Ben­dro­vė­je „Gai­les­tis“ jau dvi­de­šimt­me­tį dir­ba pa­ty­ru­si flo­ris­tė Eu­ge­ni­ja Glo­bie­nė. Tei­gia­ma, kad gra­žiau kaip Eu­ge­ni­ja, nie­kas ne­pa­da­rys puokš­tės ar kom­po­zi­ci­jos. Gra­žūs dar­bai kal­ba pa­tys. Ir Vė­li­nių puokš­tes jos ran­kos su­dės­to la­bai gra­žiai. Eu­ge­ni­ja sa­vo­mis idė­jo­mis ir prie šar­vo­ji­mo na­mų ap­lin­kos iš­skir­ti­nio gro­žio pri­de­da.

Ji ve­lio­nio ar­ti­mų­jų vi­sa­da pa­klau­sia, ko­kios šar­vo­ji­mo puo­šy­bos šie pa­gei­dau­ja – kuk­lios, pra­ban­gios ar vi­du­ti­niš­kos. Ir pa­da­ro tai, ko no­ri už­sa­ko­vai. Aly­taus kraš­to žmo­nės, flo­ris­tės pa­ste­bė­ji­mu, jau pa­gei­dau­ja spal­vo­tų puokš­čių, o Len­ki­jos lie­tu­viai, ku­rių pra­šy­mų taip pat su­lau­kia­ma, pra­šo tik bal­tų puokš­čių.

Paskambina ir naktį

„Mes sten­gia­mės, kad ne­lai­mės aki­mir­ką žmo­gui bū­tų kuo ma­žiau rū­pes­čių – pa­sa­ko, ko no­ri, ir vis­kas bū­na pa­da­ry­ta. Esa­me pa­sie­kia­mi vi­są pa­rą, te­le­fo­nas vi­sa­da po ran­ka. Kar­tais pa­ty­ręs stre­są žmo­gus vi­dur­nak­tį pa­skam­bi­na tik pa­si­klaus­ti. Nie­ka­da dėl to ne­pyks­ta­me“, – tei­gia il­gus veik­los me­tus ben­druo­me­nę ge­riems dar­bams bu­rian­ti Z.Ma­žei­kie­nė.

„Gai­les­čio“ va­do­vas Vy­tau­tas Ma­žei­ka pa­ste­bi: „Jūs ne­pa­ti­kė­si­te, bet per tuos tris­de­šimt veik­los me­tų, bu­vo su­reng­ti tik du su­si­rin­ki­mai. Mes tie­siog dir­ba­me taip, kad ne­kil­tų pro­ble­mų.“

Dar­ni „Gai­les­čio“ ko­man­da pa­ruo­šė ir iš­ly­dė­jo į am­ži­no­jo po­il­sio vie­tas tūks­tan­čius Aly­taus kraš­to žmo­nių. Ar­ti­muo­sius ap­gau­bė dė­me­siu, nu­ė­mė nuo jų pe­čių rū­pes­tį. Pa­gar­ba ge­din­tiems ar­ti­mie­siems čia – svar­biau­sias ak­cen­tas.