Mik­lu­sė­niš­kės Al­bi­nos Žva­liaus­kie­nės šuo­lis pa­ra­šiu­tu – re­kor­di­nis

A.Žva­liaus­kie­nė su in­struk­to­riu­mi Žyd­rū­nu Mi­tu­za iš­šo­ko iš lėk­tu­vo, ku­ris pa­ki­lo į tri­jų ki­lo­met­rų aukš­tį, o pas­kui lei­do­si iš­skleis­tu pa­ra­šiu­tu, kol pa­lie­tė že­mę.

„Pa­ra­šiu­ti­nį spor­tą iš­ban­džiau pra­ėjus sa­vai­tei po 90-ojo ju­bi­lie­jaus. Vis­kas ge­rai. Tie­sa, tuo mo­men­tu, kai ore pa­siū­ba­vo­me, tru­pu­tį su­py­ki­no, bet trum­pam. Ir šian­dien jau­čiuo­si pui­kiai. Va­kar Su­dva­jų miš­ke bu­vau, sū­nus nu­ve­žė. Tik kaz­lė­kų te­ra­dau“, – ge­ra nuo­tai­ka spin­du­liuo­ja Al­bi­na.

Pa­klaus­ta, ar iš tie­sų prieš įlip­da­ma į lėk­tu­vą „An-2“ jo­kių bai­mių ne­jau­tė, mo­te­ris dės­tė: „O ko čia bi­jo­ti? Rei­kia vis­ką iš­ban­dy­ti. Prieš pen­ke­rius me­tus, kai šven­čiau 85-erių su­kak­tį, skri­dau karš­to oro ba­lio­nu. Ir dar no­rė­čiau juo skris­ti, la­bai gra­žiais vaiz­dais ga­li pa­si­gė­rė­ti. Lei­džian­tis pa­ra­šiu­tu tų vaiz­dų akys ma­žiau ma­to.“

Kaip tei­gia A.Žva­liaus­kie­nės duk­ra Rū­ta, ma­ma pa­ra­šiu­tais su­si­ža­vė­jo, kai prieš de­šimt­me­tį ste­bė­jo anū­kės Li­vi­tos pir­mą­jį šuo­lį. Ta­da pa­no­ro iš­ban­dy­ti pra­mo­gą ir pa­ti. „Ne­ri­ma­vo­me dėl ma­mos svei­ka­tos, 85-ojo gim­ta­die­nio pro­ga do­va­no­jo­me skry­dį ba­lio­nu, ma­nė­me, kad už­teks ir jo. Bet ir to­liau ma­ma mums, vi­siems trims vai­kams, kal­bė­jo apie no­rą šok­ti pa­ra­šiu­tu, pra­šė, kad nu­vež­tu­me į ae­ro­dro­mą. Vis del­sė­me, ti­kė­jo­mės, kad per­si­gal­vos. At­ėjus gra­žiai pro­gai, 90-me­čiui, nu­ve­žė­me ją į Po­ciū­nus, Kau­no pa­ra­šiu­ti­nin­kų klu­bą“, – pa­sa­ko­ja duk­ra Rū­ta.

A.Žva­liaus­kie­nė sa­ko, kad ji nė­ra vy­riau­sia Mik­lu­sė­nų gy­ven­to­ja, gy­ve­na ir me­tais ki­tais vy­res­nių. Bet ren­gi­niuo­se vy­riau­sia bū­na bū­tent po­nia Al­bi­na. „Ki­ti nė­ra to­kie eik­lūs, gal ir no­ro ne­tu­ri. O aš ei­nu, kur ma­ne pa­kvie­čia, jei tik ga­liu. Pir­ma­die­niais sku­bu į mankš­tos bū­re­lį. Daž­nai ma­ne į tolimesnius renginius nu­ve­ža vai­kai. Dvi­ra­čiu, jei ke­liai sau­si, dar pa­si­va­ži­nė­ju. Anks­čiau ką nu­si­tver­da­vau, tuo ir va­žiuo­da­vau, mė­gau mo­to­ro­le­rį, jo­di­nė­jau ar­kliu. Dažnai nau­dojuosi planšetiniu kompiute­riu“, – pa­sa­ko­ja mie­la še­šių anū­kų ir tri­jų pro­anū­kių mo­čiu­tė.

„Džiau­gia­mės, kad mū­sų ma­ma to­kia veik­li. Ji ne­sė­di na­muo­se, ne­sig­rau­di­na dėl nie­kų. Net tuo­met, kai pa­ty­rė trau­mą, rei­kė­jo ku­rį lai­ką leis­ti lo­vo­je, ji įni­ko į me­džio dar­bus. Ir nu­vež­ta į van­dens pra­mo­gų par­ką nuo vi­sų kal­ne­lių nu­si­lei­džia. La­bai dar­niai su­gy­ve­no su tė­čiu, ku­ris mo­kė­jo gra­žiai gro­ti, su­si­ė­ji­muo­se pui­kiai abu pa­šok­da­vo“, – gra­žūs duk­ros Rū­tos žo­džiai skir­ti jos tė­vams.

„Jei­gu „po­že­mi­nį nu­si­lei­di­mą“ li­ki­mas dar ati­dės, no­rė­čiau dar kar­tą pa­kil­ti oro ba­lio­nu“, – po­kal­bio pa­bai­go­je at­vi­ra­vo 91-uo­sius pra­dė­ju­si mik­lu­sė­niš­kė Al­bi­na. – „Tik šuo­lio nuo Bal­to­sios ro­žės til­to ne­no­rė­čiau, ne­įdo­mu kris­ti.“

Kaip „Aly­taus nau­jie­noms“ kal­bė­jo Kau­no pa­ra­šiu­ti­nin­kų klu­bo va­do­vas Kęs­tu­tis Mi­li­šaus­kas, A.Žva­liaus­kie­nės šuo­lio pa­ra­šiu­tu fil­muo­ta me­džia­ga ir ki­ti rei­ka­lin­gi do­ku­men­tai yra pri­sta­ty­ti Lie­tu­vos re­kor­dų re­gist­ra­vi­mo agen­tū­rai.