„Vi­siems bu­vo daug bai­mės ir ne­ži­no­my­bės”

– Tai bu­vo anks­ty­vas spa­lio 16-osios, tre­čia­die­nio, ry­tas. Kaip pra­si­dė­jo Jū­sų, kaip se­niū­no, dar­bo die­na? Ar su­lau­kė­te gy­ven­to­jų skam­bu­čių ir klau­si­mų dėl ki­lu­sio gais­ro?

– Lau­kė­me in­for­ma­ci­jos iš Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų ko­mi­si­jos. Grei­tai bu­vo pra­neš­ta, kad rei­kia už­si­da­ry­ti na­mų lan­gus, šu­li­nių dang­čius, su­gin­ti gy­vu­lius į tvar­tus. Aš apie tai in­for­ma­vau gy­ven­to­jus.

O to­liau – vė­jas pu­čia, dū­mus ne­ša, o mes tar­si su­stin­gę žiū­rim.

– Su­pran­tu, kad bu­vo­te lyg ir be­vil­tiš­ko­je si­tu­a­ci­jo­je.

– Iš pra­džių – tik­rai taip. Kai ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai Mik­lu­sė­nuo­se pa­sta­tė dvi oro tar­šos ma­ta­vi­mo sto­te­les ir per ra­jo­no Eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų ko­mi­si­ją su­ži­no­jo­me apie oro už­terš­tu­mą, at­si­ra­do ne­ma­žai bai­mės. Kai ku­rie pa­ra­met­rai, jei ge­rai pri­si­me­nu, vir­ši­jo šim­tą kar­tų.

Gais­ro dū­mų šlei­fas ke­lia­vo pa­lei Kau­no ke­lią link Ge­nių kai­mo ir čia nu­sės­da­vo. To­dėl Ge­niuo­se dau­giau­sia nu­ken­tė­jo ūkius tu­rin­tys žmo­nės.

Vi­si tik­riau­siai pri­si­me­na, kaip ūki­nin­kai ant že­mės py­lė diok­si­nais ir ki­to­mis nuo­din­go­mis me­džia­go­mis už­terš­tą ir tuo­met ne­su­pirk­tą pie­ną. Vi­sa tai vy­ko mū­sų se­niū­ni­jo­je. Nors ūki­nin­kams už ne­su­pirk­tą pie­ną iš vals­ty­bės biu­dže­to bu­vo su­mo­kė­tos pi­ni­gi­nės kom­pen­sa­ci­jos, bet tuo­met iš­ver­čia­mo pie­no vaiz­dai at­ro­dė la­bai grau­džiai ir liūd­nai. Dėl to mo­ra­liai bu­vo skau­du ūki­nin­kams.

– Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos jū­sų va­do­vau­ja­mo­je se­niū­ni­jo­je or­ga­ni­zuo­tuo­se pie­no, mė­sos kiau­ši­nių la­bo­ra­to­ri­niuo­se ty­ri­muo­se bu­vo ras­ta diok­si­nų gru­pės jun­gi­nių, pa­si­žy­min­čių di­de­liu nuo­din­gu­mu. To­dėl or­ga­ni­zuo­tas kai ku­rių na­mi­nių gy­vū­nų su­nai­ki­ni­mas. Tik­riau­siai jums ži­no­ma, kiek jų gy­ven­to­jams te­ko at­si­sa­ky­ti?

– Tu­riu tiks­liai už­si­ra­šęs. Te­ko su­nai­kin­ti Ge­nių, Rut­kos kai­muo­se ir Mik­lu­sė­nuo­se lai­ky­tus 43 gal­vi­jus, 78 avis, 1 ož­ką, 422 viš­tas. 3 an­tis ir 21 triu­šį. Už tai gy­ven­to­jams taip pat bu­vo kom­pen­suo­ta iš vals­ty­bės biu­dže­to.

Iš pra­džių gy­ven­to­jai ne­la­bai no­rė­jo at­si­sa­ky­ti šių gy­vu­lių ir paukš­čių, gal­vo­jo, kad už tai bus men­kai su­mo­kė­ta. Bet su­ži­no­ję, kiek gaus, su­ti­ko. Dėl kom­pen­sa­ci­jų la­bai pa­si­sten­gė ir pa­dė­jo tuo­me­tis že­mės ūkio mi­nist­ras An­drius Pa­lio­nis.

– Kiek ži­nau, bu­vo at­lie­ka­mi ir žo­lės, dar­žo­vių ty­ri­mai.

– Taip. Bu­vo ras­ta už­terš­tų, bet tiks­liai ne­pri­si­me­nu kuo, alie­ji­nių au­ga­lų. O dar­žo­vė­se už­terš­tu­mo ne­ras­ta.

– Ar gais­ro me­tu daug mik­lu­sė­niš­kių bu­vo iš­vy­kę gy­ven­ti kaž­kur ki­tur?

– Kai ku­rie jau­nes­ni ar šei­mos su ma­žais vai­kais bu­vo iš­va­žia­vę pa­gy­ven­ti pas gi­mi­nai­čius. Bet se­nes­ni gy­ven­to­jai nie­kur ne­va­žia­vo.

– Ar tie­sa, kad po gais­ro me­di­kai, vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­lis­tai kvie­tė mik­lu­sė­niš­kius pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tos?

– Tai tie­sa. Bet, ma­no ži­nio­mis, la­bai ma­žai kas va­žia­vo tik­rin­tis.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ar grei­tai ir pro­fe­sio­na­liai bu­vo su­val­dy­tas gais­ras „Eko­lo­gis­ti­ko­je“?

– Ma­nau, kad gais­ro ge­si­ni­mas vy­ko pa­kan­ka­mai kva­li­fi­kuo­tai ir pro­fe­sio­na­liai. Ta­čiau man ky­la ki­tas klau­si­mas, ar ši įmo­nė bu­vo tik­rai pa­kan­ka­mai kva­li­fi­kuo­tai tik­ri­na­ma ati­tin­ka­mų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, kad čia ne­kil­tų gais­ras.

Kal­bė­jo­si Al­ma Mos­tei­kai­tė