Lė­lių te­at­ras „Ait­va­ras” su­tin­ka sa­vo pas­ku­ti­nį se­zo­ną

Lė­lių te­at­ro veik­la, už­si­da­rius lė­lių te­at­ro kam­ba­riui, dar kol kas ne­si­baigs. „Ait­va­ras“ yra ke­lių res­pub­li­ki­nių pro­jek­tų da­ly­vis, ku­rio spek­tak­liai dar džiu­gins ša­lies ma­žą­jį žiū­ro­vą.

Kū­ry­bi­nės veik­los, anot L.Skrui­bie­nės, tik­rai pa­kan­ka. Šian­dien lė­lių te­at­ras vos spė­ja dė­lio­ti pa­si­ro­dy­mų tvar­ka­raš­tį, nes yra daug kur lau­kia­mas. Šių me­tų re­per­tu­a­re bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti įvai­rių spek­tak­lių, bet „Ait­va­ras“ ro­do dau­giau nei tai.

Pats te­at­ras per sa­vo il­ga­me­tį gy­va­vi­mą yra vyk­dęs kul­tū­ri­nes edu­ka­ci­jas vai­kams, su­ren­gęs pa­čių su­kur­tą tarp­tau­ti­nį lė­lių te­at­rų fes­ti­va­lį-kon­kur­są, ku­rio pa­va­di­ni­mas taip pat yra „Ait­va­ras“.

„Aly­taus vai­kams esa­me rei­ka­lin­gi, tik mies­to po­li­ti­kams esa­me rakš­tis tam tik­roj vie­toj“, – drą­siai pa­si­sa­kė lė­lių te­at­ro įkū­rė­ja L.Skrui­bie­nė.

„Ait­va­ro“ te­at­ro ak­to­rė, lė­li­nin­kė Jū­ra­tė Kun­dro­tie­nė, ku­ri šį dar­bą dir­ba jau dvi­de­šimt sep­ty­ne­rius me­tus, sa­ko, kad jos ne­nu­ste­bi­no val­džios spren­di­mas už­baig­ti te­at­ro veik­lą. Anot jos, lė­lių te­at­ras pa­ma­žu nyks­ta iš kul­tū­ri­nio že­mė­la­pio, to­dėl už­klum­pa di­de­lis ap­mau­das.

„Te­rei­kė­jo vie­no po­li­ti­nio spren­di­mo, kad taip nu­tik­tų... Bū­ti lė­li­nin­ku, aš sa­ky­čiau, yra do­va­na. Ne vie­na kar­ta su mū­sų lė­lių te­at­ru už­au­go, ma­no vai­kai ir anū­kai už­au­go šia­me te­at­re. Gai­la, nes bu­vo ga­li­ma la­bai gra­žių da­ly­kų pa­da­ry­ti, bet yra kaip yra. Mes ra­si­me, kaip sa­ve re­a­li­zuo­ti, vi­sa­da ran­da­me spren­di­mų, kū­ry­bin­gi žmo­nės juk esa­me“, – da­li­no­si lė­lių te­at­ro lė­li­nin­kė Jū­ra­tė Kun­dro­tie­nė.

Vie­nas pir­mų­jų ak­to­rių, pa­si­ro­dęs lė­lių te­at­re „Ait­va­ras“, bu­vo Jo­nas Gai­žaus­kas. Jis me­na, kaip vie­nas pir­mų­jų lė­lių te­at­ro spek­tak­lių bu­vo „Pie­me­nė­lė ir ka­min­krė­tys“ pa­gal Han­są Chris­tia­ną An­der­se­ną.

„Aš tais se­nais lai­kais do­mė­jau­si te­at­ru, tu­rė­jau pan­to­mi­mos tru­pę Aly­taus kul­tū­ros cen­tre ir su­si­ti­ko­me su Lo­re­ta, tuo me­tu ji la­bai no­rė­jo kur­ti lė­lių te­at­rą. Ma­nau, tė­vams, vai­kams to­kio po­bū­džio te­at­ro rei­kia. Te­at­ras kaip šven­to­vė, jei jo ne­bus, bus ne­ge­rai, nes tai yra kaip švie­žio oro gurkš­nis. No­rė­tų­si, kad at­si­ras­tų ak­ty­vių žmo­nių, ku­rie su­ge­bė­tų at­gai­vin­ti šį te­at­rą ir tęs­ti jo veik­lą“, – ko­men­ta­vo Aly­taus te­at­ro ak­to­rius Jo­nas Gai­žaus­kas.

Lie­tu­vos lė­li­nin­kai yra vie­na di­de­lė šei­ma. Už­sie­ny­je „Ait­va­ras“ yra su­si­drau­ga­vęs su ne­ma­žai ko­le­gų iš Lat­vi­jos, su Es­ti­jos lė­lių te­at­ru, ben­drys­tė sie­kia jau dvi­de­šimt me­tų. L.Skrui­­bie­nė pa­sa­ko­ja, kad Uk­rai­nos lė­lių te­at­rai bei ko­le­gos iš Len­ki­jos šiais me­tais fi­nan­suo­ja sa­vo bu­vi­mą lė­lių te­at­rų fes­ti­va­ly­je „Ait­va­ras“.

„Tai len­kų ko­le­gos ga­vo fi­nan­sa­vi­mą iš sa­vo Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ir fes­ti­va­lis „Ait­va­ras“ jų dė­ka vyks spa­lio 13–14 die­no­mis“, – džiaug­da­ma­si pa­sa­ko­ja L.Skrui­bie­nė.

2005 me­tais Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja Aly­taus lė­lių te­at­rui „Ait­va­ras“ su­tei­kė pro­fe­sio­na­laus te­at­ro sta­tu­są. Il­gai gy­vuo­jan­tis lė­lių te­at­ras sa­vo veik­lą pra­dė­jo 1996-ai­siais, o per sa­vo vei­ki­mo lai­ko­tar­pį su­kū­rė net 48 spek­tak­lius.