Katino sakmė

Ne­ra­miai ošė me­džių vir­šū­nės. Dan­gaus skliau­tu rie­dan­ti mė­nu­lio pil­na­tis pa­žvel­gė į miš­ko ke­liu­kų san­kry­žą. Vi­sai ša­lia pūp­so­jo iš kir­ta­vie­tės su­vež­tų rąs­tų rie­tu­vė. Ant su­min­tų avie­čių bei dil­gė­lių stam­bų, no­rė­da­mas su­gau­dy­ti sa­vo kū­no bei ša­lia gu­lė­ju­sio ir per die­ną sau­lės šil­dy­to eg­lės ka­mie­no ši­lu­mos li­ku­čius, į ka­muo­lį rie­tė­si dar­bi­nius rū­bus vil­kin­tis vy­riš­kis. Be mė­nu­lio į žmo­ge­lį, gei­džian­tį nu­grimz­ti į šil­tes­nį mie­gą, di­de­lio kel­mo še­šė­ly­je at­si­ra­do ir įsi­ste­bei­li­jo dvi žals­vos akys. Po tru­pu­tį pra­dė­jo blės­ti rug­pjū­čio nak­ties žvaigž­dės, pil­na­tis pa­rie­dė­jo to­lyn ir pri­sis­lė­pė už anks­ty­vo ry­to mig­los užuo­lai­dos. Iš iš­kirs­to miš­ko kvar­ta­lo ply­nės pa­dvel­kė vė­sa. Ant sau­sos vie­ni­šo uo­sio ša­kos plunks­nas šiau­šė ir vėl glau­dė jau­nik­lis pe­lė­džiu­kas.

Žmo­gaus pa­vi­da­las, pra­var­de Keis­tu­kas, su­ste­nė­jo ir ban­dė pa­kil­ti nuo sa­vo var­ga­no liz­do. Se­kė­si sun­kiai. Jau tris kar­tus bu­vo ant ke­tu­rių, bet, kai tik pa­ban­dy­da­vo at­si­sto­ti ant dvie­jų, ne­nu­ga­li­ma jė­ga sver­din­tį kū­ną vėl par­blokš­da­vo ant že­mės. Gal tik už pus­va­lan­džio pa­vy­ko at­si­sės­ti ant gu­lin­čio me­džio ka­mie­no. Dar už pus­va­lan­džio klai­kią saus­rą bur­no­je pa­ban­dė su­vil­gy­ti gi­lio­je miš­ko­ve­žio ra­tų pro­vė­žo­je telk­šo­ju­siu drums­tu lie­taus van­de­niu. Ne­daug te­pa­leng­vė­jo. Pa­ban­dė pri­si­min­ti, kaip ji­sai čia at­si­kliu­vo. Vi­są sa­vai­tę dir­bo miš­ko kir­ti­mo dar­buo­se. Ten, kur ne­įva­žiuo­da­vo tech­ni­ka, nu­pjau­da­vo me­dį ben­zop­jūk­lu, vė­liau ant ka­mie­no už­ner­da­vo il­gus plie­no ly­nus ir su trak­to­riaus pa­gal­ba iš­tįs­da­vo jį ar­čiau rie­tu­vių. Va­ka­rais rink­da­vo sto­res­nes me­džių ša­kas, vir­šū­nes, lū­že­nas, vi­so­kiau­sias nuo­pjo­vas ir krau­da­vo į trak­to­ri­nę prie­ka­bą. Daž­nai prie­ka­bos vi­du­ry­je pa­slėp­da­vo ir ke­lis pa­do­res­nius rąs­te­lius. Nu­ve­žę į kai­mus par­duo­da­vo, gau­tą pi­ni­gė­lį par­duo­tu­vė­je keis­da­vo į pi­ges­nę deg­ti­nė­lę. Dir­bo ne vie­nas, o ke­tu­rių žmo­nių gru­pe­lė. Va­ka­ri­nį už­dar­bį da­lin­da­vo­si po ly­giai, bet ne vi­si jį kon­ver­tuo­da­vo į al­ko­ho­lį. Tik jis be­veik vi­sa­da vis­ką pa­lik­da­vo par­duo­tu­vės ka­so­je, įsi­gy­da­mas kuk­laus už­kan­džio ir ariel­kė­lės. O va­kar pri­gė­rė jau iš ry­to. Ben­dra­dar­biai vis pra­šė ei­ti na­mo ar­ba pail­sė­ti. Ne­si­šlais­ty­ti klu­pi­nė­jant po kir­ta­vie­tę. Ji­sai nie­ko ne­no­rė­jo klau­sy­ti ir vis šmė­ža­vo ša­lia griū­van­čių me­džių ar burz­gian­čių me­cha­niz­mų. Bri­ga­dos vy­res­nia­jam trū­ko kan­try­bė ir jis, no­rė­da­mas iš­veng­ti ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo ar ne­ti­kė­tai už­va­žia­vu­sios val­džios dė­me­sio, pa­ve­žė jį į ato­kes­nę kir­ta­vie­tę, kur jo­kie dar­bai ne­vy­ko ir, iš­stū­męs iš pi­ka­po, pa­li­ko pra­si­blai­vy­ti. Darb­da­viai jį pa­ken­tė ir ne­at­lei­do iš dar­bo dėl to, kad nie­ka­da ne­pri­eš­ta­ra­vo dėl bjau­res­nių už­duo­čių, dėl dar­bų per iš­ei­gi­nes bei nie­ka­da ne­pra­šė atos­to­gų… Kaž­kiek nu­mi­gęs Keis­tu­kas ban­dė grįž­ti į dar­bo vie­tą, ta­čiau tik pa­klai­džio­jo ir, nu­griu­vęs ki­to­je rie­tu­vės pu­sė­je, už­mi­go sun­kiu gir­to mie­gu.

Na­miš­kių ji­sai ne­tu­rė­jo. Tė­vams iš­ke­lia­vus ana­pus sau­lės, li­ko vie­nas kaip pirš­tas. Kaž­kur tu­rė­jo bū­ti pus­bro­lių, pus­se­se­rių, bet vis gal­vo­jo, kad ka­da nors su­si­tiks. O tas ka­da nors la­bai ne­sku­bė­jo. Mo­te­rims ir­gi lai­ko ne­tu­rė­jo, o gal jų gė­di­jo­si dėl sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do. La­bai ma­žai kal­bus, pus­am­žis, pra­ži­lu­siais smil­ki­niais, gunk­te­lė­ju­siais pe­čiais, pa­džiū­vęs žmo­gus gy­ve­no vie­nas. Tė­vų tro­be­lė po tru­pu­tį sme­go į že­mę. Pa­ma­tai ir apa­ti­nių rąs­tų vai­ni­kas pra­šė­si re­mon­to. Kar­tais jis įsi­žiū­rė­da­vo, ką rei­kė­tų ne­ati­dė­lio­jant pa­tvar­ky­ti, bet, ap­mau­džiai mos­te­lė­jęs nu­dirb­tų ran­kų plaš­ta­ko­mis, lauk­da­vo ki­tos die­nos, kad ga­lė­tų ei­ti į dar­bą, va­ka­re iš­ger­ti, už­si­mirš­ti. Die­nos bu­vo vie­no­dos ir pa­na­šios vie­na į ki­tą, kaip su­ver­ti ro­žinio ka­ro­liu­kai.

Ry­to vė­sa lin­do po ne­sto­rais ap­da­rais, pri­šauk­da­ma dre­ba­to mu­zi­ką, ku­rios trum­pus akor­dus su­gro­da­vo dre­ban­tis smak­ras ir dan­tys. Rei­kė­jo ei­ti. Tik į ku­rią pu­sę nie­kaip ne­su­mo­jo plyš­tan­ti nuo pa­gi­rių gal­va. Jau kaž­ku­rį kar­tą sė­do­si ant to pa­čio rąs­to ir ne­ži­no­jo ką da­ry­ti. Ne­be­tver­da­mas sa­vam kai­ly­je, at­si­se­gė ir iš­si­vė­rė kel­nių dir­žą. Dar po ke­lio­li­kos mi­nu­čių tą dir­žą pa­mir­kė pro­vė­žos ba­lu­tė­je ir įsi­žiū­rė­jo į ki­to­je ke­liu­ko pu­sė­je stūk­san­čią veš­lią ir slė­pi­nin­gai ša­kas nu­lei­du­sią eg­lę…

Stai­ga Keis­tu­kas, kaip elek­tros kre­čia­mas, su­dre­bė­jo. Di­de­lę ty­lą su­drums­tė gai­lus ka­ti­no kniauk­te­lė­ji­mas. O po ke­lių aki­mir­kų jo kai­lis ir uo­de­ga pra­dė­jo glaus­ty­tis apie ko­jas. Dir­žas iš­kri­to iš ran­kų. Pa­si­len­kęs pa­ė­mė tą gy­vū­nė­lį ir vėl sė­do­si ant rąs­to. Mar­ty­šius iš­kart įsi­tai­sė ant ke­lių, su­si­su­ko ir murk­da­mas ėmė kaž­ką pa­sa­ko­ti. Nors Keis­tu­kas ne­su­pra­to, kad mur­klys pa­sa­ko­ja, kaip su­si­ra­do gas­pa­do­rių ir, tu­pė­da­mas prie kel­mo, vi­są nak­tį jį sau­go­jo. Pi­jo­kė­lio ne­ra­miai be­si­dau­žan­čią šir­dį su­gny­bo gi­liai smel­kian­tis kal­tės jaus­mas. Pri­si­mi­nė, kaip po ke­lių die­nų dar­bų ir gir­ta­vi­mo grį­žo na­mo, užuo­dęs bjau­rų kva­pą po vir­tu­vės sta­lu pa­ma­tė, kad ten Mar­ty­šius ne­ma­žai pri­der­gė. Per­py­kęs čiu­po kal­ti­nin­ką už pa­kar­pos, įsi­me­tė į mai­šą ir, su­si­stab­dęs pa­ke­liui va­žiuo­jan­tį sunk­ve­ži­mį, pa­li­ko Mar­ty­šių pe­liau­ti gū­džios gi­rios vi­du­ry­je. Tik da­bar su­pra­to, kad kal­tas bu­vo jis. Ne­ga­li­ma gi pa­lik­ti il­gam lai­kui už­da­ry­to, be jo­kios prie­žiū­ros gy­vū­nė­lio. Kaip ir pra­šy­da­mas at­lei­di­mo, su­gru­bu­sia ran­ka pa­glos­tė ka­ti­nė­lį, tas iš kar­to su­mur­kė gar­siau. Ir Keis­tu­ko vi­du­je kaž­kas per­si­ver­tė. Su­pra­to, kad ir nors la­bai, la­bai ma­žai, bet kaž­ką tu­ri ir jis, yra rei­ka­lin­gas… Su­krūp­čio­jus pe­čiams, aša­ros pra­dė­jo vil­gy­ti skruos­tus. Be­glaus­da­mas ka­ti­ną prie krū­ti­nės pa­ki­lo ir pra­dė­jo žings­niuo­ti link be­si­drie­kian­čių te­kan­čios sau­lės spin­du­lių.

Šį­va­kar par­duo­tu­vė­je, kaip įpras­ta, nu­žvel­gė al­ko­ho­lio bu­te­lių len­ty­nas, bet at­si­du­so ir pa­pra­šė stip­rios ar­ba­tos, duo­nos, svies­to, sil­kių, šal­dy­tų kol­dū­nų bei šyp­te­lė­jęs dar nu­pir­ko ir pi­ges­nės deš­ros… Par­da­vė­ja aukš­tai kils­te­lė­jo an­ta­kį ir žvilgs­niu pa­ly­dė­jo Keis­tu­ką iki du­rų.

Pra­ėjo po­ra sa­vai­čių. Mar­ti­šiaus kai­lis pra­dė­jo bliz­gė­ti ir tai liu­di­jo, kad jo gy­ve­ni­mas pa­kry­po į ge­rą. Be pi­gios deš­ros pus­ry­čiams, va­ka­rie­nei, nu­pė­di­nęs pas ap­va­lu­tę naš­lę Ste­fa­ni­ją, gau­da­vo ir švie­žio pie­no šu­ke­lę. Nes ji pa­ste­bė­jo, kad jos pa­tvar­tė­je pe­lių me­džiok­lis re­tai be lai­mi­kio į sa­vo kie­mą spū­di­na.

Į Keis­tu­ko ma­kau­lę pa­si­bel­dė ne­kan­tri min­tis:

– Gal lai­kas jau įkal­ti?

Pa­klau­sė pats sa­vęs ir suo­kal­biai nu­si­šyp­so­jo. Lyg kaž­ką nu­gir­dęs Mar­ty­šius liuok­te­lė­jo ant lo­vos, pa­mai­gė le­te­nė­lė­mis šei­mi­nin­ko pil­vą ir, ant jo su­si­su­kęs, pra­dė­jo murk­ti sa­vo ne­pa­bai­gia­mą sak­mę. Keis­tu­kas li­ko na­muo­se ir už­si­dū­mo­jo. Sun­kiai be­pri­si­mi­nė, ka­da bu­vo tiek il­gai blai­vas. Gal tik po ma­mos lai­do­tu­vių… O kas gi su­stab­dė da­bar? Ka­ti­nas? Už­knis­ta, var­gin­ga bui­tis? Mir­ties bai­mė? O gal, kai šir­dis šau­kė­si pa­gal­bos, Tas, ku­ris aukš­tai, pa­siun­tė grei­to­sios pa­gal­bos sa­ni­ta­rą Mar­ty­šių? Bet ne­la­bai čia yra apie ką fi­lo­so­fuo­ti, svar­biau­sia, kad šian­dien blai­vas ir yra no­ras ne­pra­dė­ti ger­ti.

Dar po po­ros sa­vai­čių va­ka­rop, ne­su­ras­da­mas sa­vo vie­nin­te­lio gy­vū­nė­lio, už­ėjo į Ste­pu­tės kie­mą ir pa­ma­tė Mar­ty­šių, tu­pin­tį ša­lia gry­čios slenks­čio prie puo­dy­nės šu­kės. Tas prau­sė­si snu­ku­tį, mat no­rė­jo bū­ti gra­žes­nis ir la­biau pa­tik­ti kar­vės šei­mi­nin­kei, kad to­ji ne­su­ma­žin­tų pie­ne­lio por­ci­jos.

– La­bas, Ka­ro­li.

Keis­tu­kas krūp­te­lė­jo iš ne­ti­kė­tu­mo. Pir­miau­sia, kad ne­pa­ste­bė­jo siau­ru sly­vy­no ta­ke­liu at­ėju­sios Ste­pu­tės, o svar­biau­sia, kad la­bai se­nai gir­dė­jo sa­vo tik­rą var­dą… Pa­ste­bė­jęs sun­kų ki­bi­rą iš­temp­to­je šei­mi­nin­kės ran­ko­je, pa­ė­mė jį ir pa­ne­šė iki pa­sie­ny­je iš­si­tie­su­sio il­go ir pla­taus suo­lo. Po aki­mir­kos šio žmo­gaus gy­ve­ni­mas pra­dė­jo skaid­rė­ti ir virs­ti iš pil­ko į spal­vo­tą…

2022. Rug­pjū­tis