Gru­pė „Frizz”: „Bū­tų tik­rai leng­viau ra­šy­ti dai­nas, jei mes ži­no­tu­mėm, kas esam”

Gru­pės pa­grin­das – drau­gys­tė

Vai­ki­nai, su­si­bū­rę į gru­pę – drau­gai nuo penk­tos kla­sės. Gru­pės vo­ka­lis­tas pa­sa­ko­ja, kad Ro­jus ir No­jus Ra­ma­naus­kai pra­dė­jo gro­ti gi­ta­ra, o ta­da pa­siū­lė tuo me­tu gro­ti dar ne­mo­kė­ju­siems No­jui ir Gy­čiui pra­dė­ti mo­ky­tis gro­ti ir pri­si­jung­ti į gru­pę. Taip 2019 me­tais at­si­ra­do „Frizz“.

Pa­klau­sus, kuo taip ža­vi gro­ji­mas kar­tu, gru­pės būg­ni­nin­kas Ro­jus pa­sa­ko­ja, kad vis­kas pa­vyks­ta la­bai na­tū­ra­liai ir re­pe­ti­ci­jos yra sma­gus bū­das pra­leis­ti lai­ką su drau­gais. Gru­pė­je „Frizz“, kaip ir dau­gu­mo­je drau­gų gru­pių, nuo­mo­nės ir sko­niai iš­si­ski­ria, mu­zi­kan­tai pa­sa­ko­ja mėgs­tan­tys skir­tin­gų žan­rų mu­zi­ką – vo­ka­lis­tas No­jus ir gi­ta­ris­tas No­jus mėgs­ta ga­ra­ge sti­lių, būg­ni­nin­kas Ro­jus pan­kro­ką, o bo­sis­tas Gy­tis – me­ta­lą.

„Sma­gu, jog kai kiek­vie­nas ku­ria­me sa­vo me­lo­di­jas ar rit­mą, jau­čia­si, kad iš skir­tin­gų mu­zi­kos žan­rų at­ei­na įkvė­pi­mas. Dėl to iš­ei­na įdo­mes­nės dai­nos“, – gru­pės di­na­mi­ką pa­aiš­ki­no vo­ka­lis­tas. „Nė­ra to­kių dai­nų, ku­rio­mis mes ne­būtume vi­si pa­ten­kin­ti. Gal­būt ra­šy­mo pro­ce­se ir at­si­ran­da koks kon­flik­tas, bet mes sten­gia­mės jį iš­spręs­ti“, – ant­ri­no Ro­jus.

„Mums ne­la­bai iš­ei­na ra­šy­ti links­mų dai­nų. Mes ga­li­me pra­dė­ti ra­šy­ti nuo links­mos me­lo­di­jos, nuo links­mų akor­dų, bet kaž­kaip na­tū­ra­liai dai­na pra­de­da link­ti į liūd­nes­nę pu­sę“, – pa­sa­ko­da­mas apie dai­nų reikš­mes pra­si­ta­rė vo­ka­lis­tas No­jus.

Jo tei­gi­mu, sa­vo ku­ria­mo­mis dai­no­mis nie­ko kon­kre­taus mu­zi­kan­tai pa­sa­ky­ti ne­no­ri, o tie­siog ban­do įkū­ny­ti jau­nat­viš­ką cha­o­są, vi­di­nius kon­flik­tus. Ir iš tie­sų, šių aly­tiš­kių ku­ria­ma mu­zi­ka dė­me­sį pa­trau­kia grei­to tem­po ir ne­ti­kė­tų, au­sį pri­kaus­tan­čių teks­tų de­ri­niu.

Ar Aly­tus – tin­ka­ma vie­ta kur­ti?

„Man at­ro­do, kad mu­zi­kan­tams pa­kan­ka­mai sun­ku, ka­dan­gi vie­tų kon­cer­tuo­ti yra ne per dau­giau­sia, trys sce­nos – Kul­tū­ros cen­tro, Gar­do ir ba­ro „Fe­nix“. Ir au­di­to­ri­ja ta pa­ti lie­ka, nes kiek esam gro­ję Aly­tu­je, tai pa­ste­bim, kad tie pa­tys žmo­nės at­ei­na“, – sa­kė Gy­tis.

O štai vo­ka­lis­tas No­jus tei­gė, kad vie­tų kon­cer­ta­vi­mui sto­ka nė­ra to­kia di­de­lė pro­ble­ma: „Vis tiek Lie­tu­va yra ma­ža ša­lis, pa­vyz­džiui, iki Kau­no nu­va­žiuo­ja­me per va­lan­dą, o ten jau esam gro­ję daug kon­cer­tų ir mu­zi­ka grei­tai plin­ta kon­cer­tuo­jant. Bet gal nau­joms gru­pėms la­bai sun­ku ras­ti vie­tą, kur ga­li­ma re­pe­tuo­ti, jei­gu ne­no­ri to da­ry­ti mo­kyk­lo­se.“

Jau­nuo­liai daž­nai kon­cer­tuo­ja ne tik Aly­tu­je ar Kau­ne, bet ir ki­tuo­se mies­tuo­se ar mies­te­liuo­se. Jų tei­gi­mu, kon­cer­ta­vi­mas gim­ta­ja­me mies­te su­ke­lia vi­siš­kai ki­to­kias emo­ci­jas ne­gu kon­cer­ta­vi­mas nau­jo­se vie­to­se.

„Jei gro­jam ba­re „Fe­nix“, tai man jaus­mas la­biau kaip ko­kio va­ka­rė­lio su drau­gais, kur vi­si pa­žįs­ta­mi, erd­vė pa­žįs­ta­ma, kaip na­mai. Ki­tuo­se mies­tuo­se įdo­mu tai, kad tu su­si­pa­žįs­ti su nau­jais žmo­nė­mis ir įvai­rių są­ly­gų pa­ma­tai. Ap­skri­tai, Aly­tu­je sma­giau gro­ti, bet, ma­nau, daug kam sma­giau na­mie“, – at­vi­ra­vo Ro­jus.

O štai vo­ka­lis­tas No­jus pa­sa­ko­jo, kad jam la­bai pa­tin­ka su drau­gais iš­va­žiuo­ti kon­cer­tuo­ti į ki­tus mies­tus: „Man la­bai sma­gus tas pats pro­ce­sas – krau­tis daik­tus, neš­tis stip­rin­tu­vus, ku­bus.“

Bo­sis­tas Gy­tis pa­ste­bė­jo, kad Aly­tu­je per daž­nai kon­cer­tuo­ti ne­ga­li­ma: „Rei­kia da­ry­ti pa­kan­ka­mai di­de­lius tar­pus tarp kon­cer­tų, kad žmo­nės kaž­kiek pa­si­ilg­tų to, nes daž­niau­siai vis tiek at­ei­na ta pa­ti au­di­to­ri­ja. Bet kiek gro­jo­me Gar­de ir „Fe­ni­xe“, tai man tie kon­cer­tai sma­giau­si bu­vo.“

Mu­zi­kan­tai sa­ko, kad ne­ma­no, jog tu­rė­tų dau­giau ga­li­my­bių iš­po­pu­lia­rė­ti, jei gy­ven­tų di­des­nia­me mies­te. Jų ma­ny­mu, Aly­tu­je kaip tik leng­viau su­si­ras­ti pir­muo­sius klau­sy­to­jus, nes mu­zi­ka pa­sklin­da grei­čiau, o štai di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se to­kių gru­pių daug dau­giau ir yra sun­kiau iš­si­skir­ti iš mi­nios.

Pa­klau­sus, ar iš ar­ti­mų­jų ne­su­lau­kia pa­ste­bė­ji­mų, jog mu­zi­ka – tik lai­ko švais­ty­mas, gru­pės na­riai pa­ti­ki­na, kad ne­pa­ste­bi ne­igia­mo po­žiū­rio. No­jus pa­sa­ko­ja, kad tė­vus jau „ap­šil­dė“ vy­res­nio­ji se­sė, ku­ri daug lai­ko sky­rė me­ni­nei veik­lai, to­dėl jie vi­siš­kai ne­si­ste­bi jo po­lin­kiu į mu­zi­ką. „Aš daž­niau­siai ben­drau­ju su me­niš­kais žmo­nė­mis, tai jie ma­ne su­pran­ta“, – ant­ri­na Ro­jus.

O štai Gy­tis juo­kau­ja, kad tė­vai kar­tais mėgs­ta pri­min­ti, jog gru­pės ke­lio­nės į kon­cer­tus at­si­ei­na daug, o pel­no mu­zi­kan­tams ne­su­tei­kia.

Pa­sie­ki­mai ir am­bi­ci­jos

Kaip vie­ną iš svar­biau­sių eta­pų gru­pės gy­va­vi­mo lai­ko­tar­piu jau­nuo­liai įvar­di­jo per­si­kė­li­mą re­pe­tuo­ti į ba­rą „Fe­nix“.

Jie pri­si­me­na, kad re­pe­tuo­ti mo­kyk­los erd­vė­je ne­pa­tik­da­vo: „Žy­miai leng­viau kur­ti yra ba­re ne­gu mo­kyk­lo­je, ka­dan­gi ten la­bai for­ma­li erd­vė, ku­ri ne­su­tei­kia jo­kio įkvė­pi­mo. Bet va Oga­ne­sas ir Rū­ta Ara­kė­lian mus pri­glau­dė, pas­kui ir kon­cer­tą lei­do pa­da­ry­ti, tai mums be ga­lo pa­dė­jo ir pa­tal­pos, ir tas kon­cer­tas, ir vi­sas pa­lai­ky­mas iš jų.“

Vai­ki­nai juo­kė­si, kad jei­gu in­ter­viu da­ly­vau­tų ir jų gi­ta­ris­tas No­jus, kaip svar­biau­sią mo­men­tą jis tik­riau­siai iš­skir­tų tą kar­tą, kai gru­pės „BA“ ly­de­ris Be­nas Alek­san­dra­vi­čius pa­si­da­li­no vie­na iš jų dai­nų so­cia­li­nia­me tin­kle „Ins­tag­ram“.

Šiuo me­tu mu­zi­kan­tai jau pa­li­ko Aly­tų ir iš­va­žia­vo stu­di­juo­ti į Vil­nių bei Kau­ną. Vis dėl­to, skir­tin­gų mies­tų, kaip kliū­ties mu­zi­ka­vi­mui kar­tu, jie ne­iš­ski­ria. „Ma­no tvar­ka­raš­tis vi­sai pa­lan­kus, tre­čia­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais ne­tu­riu pa­skai­tų, tai va­žiuo­siu į Vil­nių, pa­re­pe­tuo­sim, kaip tik ra­do­me stu­di­ją, o ta­da grį­šiu penk­ta­die­niui į pa­skai­tas“, – pa­sa­ko­ja vo­ka­lis­tas No­jus, ku­ris vie­nin­te­lis iš gru­pės na­rių stu­di­juo­ja Kau­ne.

Šian­dien „Frizz“ tu­ri iš­lei­dę ke­le­tą sin­glų ir vie­ną EP, ku­rį su­da­ro trys dai­nos. Ka­dan­gi dėl stu­di­jų sa­vo veik­los stab­dy­ti tik­rai ne­ke­ti­na, aly­tiš­kiai at­ei­nan­tiems me­tams sau ke­lia rim­tus tiks­lus. „No­rė­čiau iš­leis­ti al­bu­mą, nes, kiek esu pa­ste­bė­jęs, Lie­tu­vo­je, kai iš­lei­di al­bu­mą, tu jau esi „rim­tas“, – sa­kė Ro­jus.

Al­bu­mo įra­šy­mas, jo ma­ny­mu, yra sma­gus, įdo­mus baig­ti­nis dar­bas. „Kai iš­lei­di sin­glą, tai lyg su­kur­tum trum­pa­met­ra­žį fil­mą, o kai iš­lei­di al­bu­mą, tai jau su­ku­ri pil­nos truk­mės fil­mą, ma­nau, ta­da la­biau tą dar­bą ver­ti­ni“, – pa­mąs­tė vo­ka­lis­tas No­jus. Jis pra­si­ta­rė sva­jo­jan­tis ir apie al­bu­mą vaiz­duo­jan­čių pla­ka­tų bei pa­na­šių pre­kių kū­ri­mą gru­pės klau­sy­to­jams.

O štai bo­sis­tas Gy­tis sva­jo­ja ne tik apie al­bu­mą, bet ir apie kon­cer­tą ko­kio­je kie­tes­nė­je vie­to­je, pa­vyz­džiui, Va­sa­ros te­ra­so­je ar­ba Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me, ta­čiau kar­tu su gru­pės drau­gais nu­spren­džia, kad kol kas – tai dar tik sva­jo­nės.

Ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je mu­zi­kan­tai pa­lin­kė­jo sau ne­su­sto­ti gro­ti, jei trūk­tų mo­ty­va­ci­jos, tie­siog su­lė­tin­ti tem­pą ir at­ras­ti sa­vo gar­są, bei su­siau­rin­ti sa­vo mu­zi­kos žan­rą.

„Bū­tų tik­rai leng­viau ra­šy­ti dai­nas, jei mes ži­no­tu­mėm, kas esam. Bet il­gai trun­ka ši­tas da­ly­kas – mu­zi­kan­tai 10 me­tų gro­ja ir vis tiek gar­sas kei­čia­si, ir ge­rai, kad kei­čia­si. Bet tik­rai no­rė­tu­me at­ras­ti sa­vo gar­są“, — pa­aiš­ki­no vo­ka­lis­tas No­jus.