„Nu­ste­bi­no pa­gar­ba žmo­nėms ir gy­vū­nui, iš ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų to bū­tų ga­li­ma tik pa­si­mo­ky­ti”

Bė­da au­gin­ti­nį iš­ti­ko ne­ti­kė­tai – cvergš­nau­ce­ris pra­ra­do orien­ta­ci­ją ir įstri­go pra­lai­do­je. Iš pra­džių šei­mi­nin­kai ban­dė kal­bin­ti ke­tur­ko­jį, kad jis iš­ei­tų iš vamz­džio pats, ta­čiau ne­tru­kus su­pra­to, jog jų pa­stan­gos be­vai­sės.

Šu­niu­kas yra gar­baus am­žiaus ir ser­gan­tis, tai­gi svars­tė kvies­ti į pa­gal­bą ug­nia­ge­sius gel­bė­to­jus, ta­čiau su­abe­jo­jo, ar toks kvie­ti­mas ne­bū­tų jų bran­gaus lai­ko gai­ši­ni­mas. At­vy­kę pa­rei­gū­nai abe­jo­nes iš­sklai­dė, pa­aiš­kin­da­mi, kad gy­vū­nų gel­bė­ji­mas įei­na į jų pa­rei­gas, o tam jie tu­ri pro­fe­sio­na­lios įran­gos ir iš­ma­ny­mo.

„Bu­vau šio įvy­kio liu­di­nin­kė, ma­čiau gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją nuo pra­džios iki pa­bai­gos. Ma­ne pa­čia ge­riau­sia pras­me nu­ste­bi­no gel­bė­to­jų pa­gar­ba žmo­nėms ir gy­vū­nui. Žiū­rė­da­ma, kaip jie ver­ti­na si­tu­a­ci­ją, svars­to ke­lių žings­nių stra­te­gi­ją, kaip bū­tų ga­li­ma pa­dė­ti, aš gal­vo­jau apie tai, kaip daž­nai vie­šo­je erd­vė­je iš­pla­ti­na­ma in­for­ma­ci­ja apie tam tik­rus ne­ga­ty­vius da­ly­kus, su­si­ju­sius su įvai­rių tar­ny­bų pa­rei­gū­nų dar­bu. Tuo tar­pu sėk­min­gų at­ve­jų, kai pa­gal­ba su­tei­kia­ma lai­ku ir pro­fe­sio­na­liai, yra tik­rai la­bai daug, bet apie juos kal­ba­me re­tai“, – „Aly­taus nau­jie­noms“ sa­kė įvy­kį ma­čiu­si aly­tiš­kė.

Iš pra­džių gel­bė­to­jai ban­dė kal­bin­ti ke­tur­ko­jį, ta­čiau re­zul­ta­to pa­vy­ko pa­siek­ti tik vie­nu bū­du – te­ko pil­ti van­de­nį, kad ne­lai­mė­lį sro­vė iš­neš­tų iš pra­lai­dos. Gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jos nuo­trau­kos ir fil­muo­tas vaiz­das su­lau­kė su­si­do­mė­ji­mo ir so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se.

Ba­kio šei­mi­nin­kė dė­ko­ja Alytaus priešgaisrinės gelbėji­mo tarnybos 1-osios komandos pa­mai­nos va­dui Vai­dui Oler­tai, ug­nia­ge­siams gel­bė­to­jams Dai­niui To­cio­niui, Ed­ga­rui Bul­vi­nui, Sva­jū­nui Kru­ge­liui. Vil­niaus PGV Aly­taus PGT 1-osios ko­man­dos vir­ši­nin­kas Ro­lan­das Man­ke­vi­čius sa­ko, kad su­lauk­ti gy­ven­to­jų pa­dė­kos vi­suo­met ma­lo­nu, nes to­kia ir yra šios tar­ny­bos pras­mė – pa­gal­ba ar­ti­mui. O ke­tur­ko­jis au­gin­ti­nis dau­ge­liui žmo­nių yra ne tik ar­ti­mas, bet ir tik­ras šei­mos na­rys, ku­riuo rū­pi­na­ma­si.

„Jei at­si­ti­ko bė­da gy­vū­nui, ug­nia­ge­sius ne tik rei­kia, bet net­gi bū­ti­na kvies­ti į pa­gal­bą, tam ir esa­me“, – ra­gi­na R.Man­ke­vi­čius, pa­ste­bin­tis, kad per mė­ne­sį su­lau­kia­ma bent vie­no pa­gal­bos pra­šy­mo gyvūnui.

Di­džio­ji dau­gu­ma pa­kliu­vu­sių į bė­dą – na­mi­niai gy­vū­nai. Ne­re­tai me­džiuo­se įstrin­ga aukš­tai įsi­ka­ba­ro­ju­sios ka­tės, ku­rios ne­be­ga­li pa­čios iš­lip­ti. Šu­niu­kų bė­da – įvai­rūs ply­šiai, taip pat tvo­ros, ku­rio­se jie lin­kęs įstrig­ti. Va­duo­ti ten­ka pa­si­tel­kus spe­cia­lią įran­gą – plės­tu­vais, o kar­tais ir me­ta­lą pjau­ti pri­sie­i­na, bet tai jau kraš­tu­ti­niu at­ve­ju, nes ky­la žie­žir­bų pa­vo­jus, gy­vū­nas bai­do­si.

Ne­kart ug­nia­ge­siams gel­bė­to­jams yra te­kę va­duo­ti ir ūkio gy­vū­nus, į duo­bes įkri­tu­sius ar­klius, į se­nų so­dy­bų rū­sius per su­trū­ni­ju­sias per­dan­gas įlū­žu­sias kar­ves. To­kius at­ve­jus R.Man­ke­vi­čius api­bū­di­na kaip ga­na su­dė­tin­gus, nes iš­kel­ti di­des­nius gy­vū­nus rei­kia dau­giau pa­stan­gų.