Dar­vi­nas Ta­mu­ly­nas: „Man svar­biau­sia at­si­kel­ti ne­už­ki­mu­siu bal­su, kad ga­lė­čiau dai­nuo­ti”

– Dar­vi­nai, šian­dien tu gy­ve­ni Vil­niu­je, o dar taip ne­se­niai – bu­vai aly­tiš­kis. Bet kar­tais esi ma­to­mas ir Aly­tu­je, fi­gū­ruo­ji, kaip sa­ko­ma, tarp dvie­jų sos­ti­nių – Lie­tu­vos ir Dzū­ki­jos. Tai kiek ta­vy­je dar iš­li­kę aly­tiš­kio? Kas ta­ve trau­kia į Aly­tų?

– Taip, aš gy­ve­nu Vil­niu­je jau tre­jus me­tus ir man čia pa­tin­ka, bet šir­dy­je aš tik­ras dzū­kas-aly­tiš­kis. La­bai my­liu sa­vo gim­tą­jį mies­tą Aly­tų, ka­dan­gi ja­me gi­miau, ėjau į pir­mą ir an­trą kla­sę, čia ma­no drau­gai, se­ne­liai, gi­mi­nai­čiai.

Taip pat lan­kau Aly­taus jau­ni­mo cen­tro vo­ka­li­nę stu­di­ją ,,Bel Can­to“, ma­no mo­ky­to­jos Al­do­na Ra­ma­naus­kai­tė ir As­ta Pi­ly­pai­tė, kiek tik ga­liu, sten­giuo­si at­vyk­ti į dai­na­vi­mo pa­mo­kas.

– Ne per se­niai vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­ro­dė to­kia ži­nu­tė: Aly­taus jau­ni­mo cen­tro mo­ky­to­jos As­tos Pi­ly­pai­tės vo­ka­li­nės stu­di­jos „Bel Can­to“ mo­ki­nys Dar­vi­nas Ta­mu­ly­nas „Jau­nų­jų ta­len­tų tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se 2023“ An­gli­jo­je lai­mė­jo tris no­mi­na­ci­jas, o pa­ti ver­tin­giau­sia no­mi­na­ci­ja – Tarp­tau­ti­nio jau­nų­jų ta­len­tų kon­kur­so 2023 nu­ga­lė­to­jas. Esi taip pat pel­nęs spe­cia­lų Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės įsteig­tą pri­zą – sto­vyk­lą. Kaip jau­tei­si po to­kios la­vi­nos įver­ti­ni­mų? Ar juos pri­imi kaip svar­biau­sius at­li­kė­jo ke­ly­je? Ar jau sto­vyk­la­vai?

– Po to­kio įver­ti­ni­mo jau­čiau­si la­bai lai­min­gas, šir­dy­je bu­vo ge­ra, pa­slap­čia ti­kė­jau­si par­si­vež­ti į Lie­tu­vą vie­ną tau­rę, bet tik­rai ne­si­ti­kė­jau, kad lai­mė­siu vi­sas įma­no­mas no­mi­na­ci­jas ir dar gau­siu spe­cia­liai Lie­tu­vių ben­druo­me­nės įsteig­tą pri­zą – sto­vyk­lą, ku­ri bu­vo tie­siog nuo­sta­bi. Su­si­pa­ži­nau su dau­gy­be ta­len­tin­gų vai­kų iš 50 pa­sau­lio ša­lių, taip pat tu­rė­jo­me ga­li­my­bę at­skleis­ti sa­vo ta­len­tus. Kiek­vie­ną die­ną bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos skir­tin­gos veik­los su gar­siais ak­to­riais, dai­ni­nin­kais, lai­dų ve­dė­jais, po­li­ci­nin­kais, ka­ri­nin­kais…

Šis pri­zas, ma­nau, bu­vo pats ver­tin­giau­sias, nes tai ge­riau­sia iš vi­sų sto­vyk­lų, ku­rio­se te­ko bū­ti. Ži­nau, vi­si šie lai­mė­ji­mai, tai tik žings­nis į prie­kį ir pa­ska­ti­ni­mas dar dau­giau dirb­ti ir steng­tis.

– At­su­ki­me lai­ką at­gal. Sep­ty­ni po­mė­giai: šo­kiai – spor­ti­niai ir brei­kas, dvi ko­man­di­nės spor­to ša­kos – krep­ši­nis ir fut­bo­las, dar ro­bo­ti­ka, Mu­zi­kos mo­kyk­la… Ką iš ta­vo gy­ve­ni­mo iš­stū­mė ne­si­bai­gian­čios dai­na­vi­mo gast­ro­lės? Pa­pa­sa­kok dau­giau apie sa­ve.

– Šiuo me­tu, be vo­ka­lo pa­mo­kų Aly­tu­je, dar lan­kau Mu­zi­kos mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­kau­si gro­ti tri­mis in­stru­men­tais – pia­ni­nu, sak­so­fo­nu ir gi­ta­ra, bei fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes. Spor­ti­niams šo­kiams, ku­riuos lan­kiau nuo 4 me­tu­kų, krep­ši­niui ir ki­tiems už­si­ė­mi­mas jau ne­li­ko lai­ko, nes ir pa­mo­kas dar rei­kia pa­ruoš­ti, tie­siog pail­sė­ti. Be to, Vil­niu­je gy­ve­nant la­bai di­de­li at­stu­mai, tai tie­siog fi­ziš­kai ne­su­spė­čiau tu­rė­ti vi­sų veik­lų, ku­rių no­rė­čiau. Šiuo me­tu man la­biau­siai pa­tin­ka dai­nuo­ti ir žais­ti fut­bo­lą.

– Te­ko gir­dė­ti, kad pui­kiai gro­ji net ke­liais mu­zi­kos in­stru­men­tais. Prie ku­rio daž­niau­siai pri­sė­di?

– Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad gro­ju pui­kiai vi­sais in­stru­men­tais, aš vis dar mo­kau­si, bet man tai pa­tin­ka. Daž­niau­siai na­muo­se pri­sė­du prie pia­ni­no ir sak­so­fo­no, kaip tik šiuo me­tu pia­ni­nu pats mo­kau­si gro­ti gru­pės „Qu­e­en“ „Bo­he­mian Rhap­so­dy“ („Bo­he­mi­jos rap­so­di­ja“) dai­ną.

– O pats dai­nas ku­ri? Ko­kių kū­ri­nių su įdo­mu­mu klau­sai­si?

– Kol kas pats dai­nų ne­ku­riu, bet la­bai no­rė­čiau at­ei­ty­je pa­ban­dy­ti ir tu­rė­ti sa­vo pa­ties su­kur­tą dai­ną. Ma­no pa­tys my­li­miau­si at­li­kė­jai – Fred­is Mer­kuris ir Maiklas Džekso­nas, jau nuo 7 me­tų klau­sau jų dai­nų, be­veik vi­sus kū­ri­nius mo­ku at­min­ti­nai. Daž­nai na­muo­se, du­še, dai­nuo­ju jų dai­nas, taip pat pla­nuo­ju kai ku­rias at­lik­ti sce­no­je, tik rei­kia dar tam už­aug­ti.

– Gi­mi­nė­je bū­ta dai­ni­nin­kų ir mu­zi­kan­tų?

– Ma­no pro­se­ne­lis Min­dau­gas bu­vo la­bai dai­nin­gas, jam šiuo me­tu 87 me­tai.

– Dar­vi­nai, kaip ma­nai, iš ko pel­ny­si duo­ną, kai už­aug­si? Ko­kią sa­vo at­ei­tį įsi­vaiz­duo­ji? Ar jo­je ma­to­si vie­tos dar vie­nam ta­vo po­mė­giui, o ir ge­bė­ji­mui, juk bu­vai net į fut­bo­lo rink­ti­nę at­rink­tas? Man, kaip fut­bo­lo ger­bė­jai, no­ri­si pa­kurs­ty­ti ug­ne­lę, Lie­tu­vai taip rei­kia už­si­au­gin­ti ir ta­len­tin­gų fut­bo­li­nin­kų kar­tą?

– Ma­nau, už­au­gus pa­grin­di­nė ma­no veik­la bus dai­na­vi­mas, kon­cer­tai, sa­ve įsi­vaiz­duo­ju kaip dai­ni­nin­ką, te­le­vi­zi­jos ar ra­di­jo lai­dų ve­dė­ją. Bet taip pat no­rė­čiau tap­ti gar­siu fut­bo­li­nin­ku, nes tai ir­gi ma­no di­de­lė aist­ra šiam spor­tui.

– Ne kar­tą te­ko ben­drau­ti su ta­vo ben­dra­am­žiais. Dau­ge­lio jų vie­nin­te­lis po­mė­gis – nar­šy­ti in­ter­ne­te. Kiek tu lai­ko ski­ri žiū­rė­ji­mui į ek­ra­ną?

– Kaip ir ma­no drau­gams, man taip pat pa­tin­ka nar­šy­ti in­ter­ne­te, daž­niau­siai tai da­rau sa­vait­ga­liais, ka­da tu­riu lais­vo lai­ko.

– Ne­etiš­kai pa­klau­siu: jei šian­dien tau leis­tų pa­dė­ko­ti tik dviem ta­ve per gy­ve­ni­mą ly­din­tiems žmo­nėms, ku­riems skir­tum nuo­šir­džiau­sią ačiū?

– Ži­no­ma, sa­vo ma­mai, ku­ri ma­ne vi­sa­da pa­lai­ko, ku­ri man ne­lei­do mes­ti dai­na­vi­mo, taip pat no­rė­čiau pa­dė­ko­ti sa­vo my­li­mai pro­mo­čiu­tei Bro­nis­la­vai.

– Už­baik sa­ki­nį – „Man šian­dien svar­biau­sia…“

– Man svar­biau­sia at­si­kel­ti ne­už­ki­mu­si bal­su, kad ga­lė­čiau dai­nuo­ti.

– Dar­vi­nai, jei ta­vo var­dą ly­di kaž­ko­kia is­to­ri­ja, pa­pa­sa­kok ją. Man la­bai pa­tin­ka re­ti var­dai.

– Man var­dą Dar­vi­nas da­vė ma­ma, ji per­skai­tė žur­na­le ir jai la­bai pa­ti­ko, tik­riau­siai no­rė­jo, kad aš bū­čiau ir toks pro­tin­gas kaip moks­li­nin­kas Char­le­sas Dar­vi­nas.