„Ry­tą pra­dė­ti Vy­riau­sy­bė­je ta­po įdo­miau­sia ru­ti­na”

Kos­mo­sas. Tai tik­riau­siai tei­sin­giau­sias žo­dis, api­bū­di­nan­tis vi­są sa­vai­tę, pra­leis­tą su vals­ty­bės tar­nau­to­jais. Tie­sa, su­ži­no­ju­si, jog ke­liau­siu į Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ją, ne­bu­vau la­bai pa­ten­kin­ta, nes pri­ori­te­ti­nės sri­tys bu­vo kraš­to ap­sau­ga ir už­sie­nio rei­ka­lai, bet pro­jek­to me­tu bu­vau la­bai ma­lo­niai nu­ste­bin­ta.

Da­bar gal­vo­ju, kad gal ir ge­rai, jog pa­kliu­vau į šią ins­ti­tu­ci­ją, nes su­ži­no­jau žy­miai dau­giau nau­jos in­for­ma­ci­jos. Nie­ka­da ne­ma­niau, kad Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ja at­lie­ka to­kį svar­bų vaid­me­nį vals­ty­bės val­dy­me.

Tu­rė­jo­me daug in­for­ma­ty­vių ir su­si­kaup­ti pri­ver­čian­čių su­si­ti­ki­mų. Vie­nas la­biau­siai įsi­mi­nu­sių – po­kal­bis su mi­nist­re Ewe­li­na Dob­ro­wols­ka. Prieš su­si­tin­kant akis į akį ma­niau, jog tai be pro­to šal­tų ner­vų ir sun­kaus cha­rak­te­rio žmo­gus, ta­čiau vos tik pa­spau­dus ran­ką ir su­si­pa­ži­nus su­pra­tau, jog įvaiz­dis, ku­rį su­da­ro ži­niask­lai­da, yra vi­siš­ka ne­są­mo­nė.

Po­kal­bis bu­vo la­bai sklan­dus, ret­kar­čiais net­gi rei­kė­jo su­si­im­ti ir pri­si­min­ti, jog čia mi­nist­rė, o ne šiaip drau­gė. Kal­bė­jo­me apie vis­ką: jos po­li­ti­nę kar­je­rą, bu­vu­sius rin­ki­mus, bū­si­mų rin­ki­mų re­zul­ta­tus, Ru­si­jos ka­ro nu­si­kal­ti­mų Uk­rai­no­je by­lą, NA­TO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą Vil­niu­je. Di­de­lį įspū­dį pa­li­ko tai, jog mi­nist­rė su mu­mis kal­bė­jo­si ir dis­ku­ta­vo kaip su sau ly­giais žmo­nė­mis.

Po­kal­bis su vi­ce­mi­nist­ru Ro­ku Us­ci­la taip pat ne­bu­vo nie­kuo pras­tes­nis nei su­si­ti­ki­mas su mi­nist­re. R.Us­ci­la pa­pa­sa­ko­jo apie ka­lė­ji­mų re­for­mą Lie­tu­vo­je, o pa­pra­šius pa­spe­ku­liuo­ti, ka­da Lie­tu­vo­je ne­be­liks ka­lė­ji­mo kaip ins­ti­tu­ci­jos, jo at­sa­ky­mas bu­vo, jog tai bus 2050-ie­ji me­tai. Prie at­sa­ky­mo pri­dė­jo: „Ta­da, kai jūs bū­si­te mi­nist­rės ir vi­ce­mi­nist­rės, ka­lė­ji­mų tu­rė­tų ne­be­lik­ti.“

Taip pat vi­ce­mi­nist­ras, pa­klaus­tas, ar jau­niems žmo­nėms leng­va ,,pra­si­muš­ti“ mi­nis­te­ri­jo­je, at­sa­kė, jog „pra­si­muš­ti“ nie­kur gy­ve­ni­me ne­rei­kia, rei­kia tik nuo­lat ro­dy­ti sa­vo ge­bė­ji­mus ir pa­brė­žė, jog lau­kia vals­ty­bės tar­ny­bo­je.

Tie­sa, po­kal­bį su R.Us­ci­la per­trau­kė ki­tas mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jas, at­bė­gęs pa­pra­šy­ti pa­tvir­tin­ti do­ku­men­tą. Šiuo su­truk­dy­mu la­bai džiau­giuo­si, nes taip pa­ma­čiau to­kio dar­bo kas­die­ny­bę.

Da­ly­va­vo­me vi­zi­tuo­se į mi­nis­te­ri­jai pa­val­džias ins­ti­tu­ci­jas: Vals­ty­bi­nę var­to­to­jų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bą, Vals­ty­bi­nį pa­ten­tų biu­rą, Vals­ty­bi­nę duo­me­nų ap­sau­gos ins­pek­ci­ją, Lie­tu­vos teis­mo eks­per­ti­zės cen­trą. Bu­vo įdo­mu su­si­pa­žin­ti su šių ins­ti­tu­ci­jų veik­la, nes prieš pro­jek­tą nė ne­nu­tuo­kiau, ką ir kaip jo­se žmo­nės dir­ba.

Su­si­ti­ko­me ir su Sei­mo pir­mi­nin­ke Vik­to­ri­ja Čmi­ly­te-Niel­sen. Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau įvar­dy­ti ele­gan­tiš­kes­nę ir tak­tiš­kes­nę Lie­tu­vos po­li­ti­kę, net­gi ran­kos pa­spau­di­mas bu­vo stip­rus ir įsi­min­ti­nas. Sei­mo pir­mi­nin­kė džiau­gė­si ir svei­ki­no, jog da­ly­vau­ja­me pro­jek­te ir taip ak­ty­viai do­mi­mės vals­ty­bės val­dy­mo ypa­tu­mais.

Be­dis­ku­tuo­da­mi su švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nist­ru Gin­tau­tu Jakš­tu ap­ta­rė­me da­bar­ti­nes švie­ti­mo ak­tu­a­li­jas, at­nau­jin­tas mo­ky­mo pro­gra­mas ir nu­ma­no­mą mo­ky­to­jų strei­ką. Pa­klau­sus, ar ne­si­jau­čia įmes­tas kaip į ada­tų pil­ną mai­šą, ne­se­niai mi­nist­ru pa­skir­tas G.Jakš­tas sa­kė, jog tik­rai ne­no­ro­mis pri­ėmė šių pa­rei­gų pa­siū­ly­mą.

La­bai di­de­lį įspū­dį pa­li­ko su­si­ti­ki­mas su ka­ry­bos eks­per­tu Da­riu­mi An­ta­nai­čiu ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to dės­ty­to­ja Ie­va Ko­rei­vai­te. Eks­per­tai kal­bė­jo apie švel­ni­ą­ją ga­lią ir kaip ją sa­vo po­li­ti­ko­je pri­tai­ko vie­nos ar ki­tos vals­ty­bės.

Sa­vai­tės gra­fi­kas bu­vo už­pil­dy­tas be­ga­le su­si­ti­ki­mų ir vi­zi­tų. Pas­ku­ti­nį kar­tą pa­pie­ta­vę su pro­jek­to da­ly­viais kal­bė­jo­me, jog bus la­bai keis­ta grįž­ti na­mo. Vis­gi jau pri­pra­to­me kiek­vie­ną ry­tą anks­ti kel­tis ir ke­liau­ti į mi­nis­te­ri­ją ar Vy­riau­sy­bę, reng­tis kla­si­ki­niais dra­bu­žiais ir nuo­lat gal­vo­ti, ką sa­ko­me. To­kia ru­ti­na tru­pu­tį var­gi­no, bet tik­rai ne­pa­bo­do. O pats pas­ku­ti­nis po­kal­bis la­bai pui­kiai už­bai­gė vi­sos sa­vai­tės ma­ra­to­ną.

Penk­ta­die­nį vy­ko už­da­ry­mo ren­gi­nys, ku­rio me­tu pri­sta­tė­me sa­vo bai­gia­muo­sius dar­bus. Šiais me­tais pro­jek­to te­ma bu­vo apie Lie­tu­vos pri­sta­ty­mą už­sie­ny­je, tad vi­są sa­vai­tę su­si­ti­ki­mų me­tu ati­džiai klau­sė­mės ir gau­dė­me Lie­tu­vos sėk­mės is­to­ri­ją. Mū­sų gru­pė pri­sta­tė at­vi­ros Vy­riau­sy­bės ini­cia­ty­vą, ši prak­ti­ka nė­ra daž­nai tai­ko­ma už­sie­nio vals­ty­bė­se. Kal­bė­jo­me apie tai, jog kiek­vie­nas Lie­tu­vos gy­ven­to­jas ga­li su­si­tik­ti su bet ku­rios sri­ties mi­nist­ru ar mi­nist­re pir­mi­nin­ke ir pa­teik­ti jiems sa­vo idė­jas.

Po pro­jek­tų pri­sta­ty­mo su­si­ti­ko­me su In­gri­da Ši­mo­ny­te. Tai bu­vo la­bai ge­ras vi­sos sa­vai­tės ak­cen­tas. Moks­lei­viai klau­sė prem­je­rės apie mo­te­rų pa­dė­tį po­li­ti­ko­je, kaip su­si­tai­ky­ti su kri­ti­ka, kaip Vy­riau­sy­bei pa­vy­ko su­si­tvar­ky­ti su vi­so­mis ją už­puo­lu­sio­mis kri­zė­mis ir ko­kių pa­mo­kų bu­vo iš­mok­ta, taip pat bu­vo pa­lies­ta ir Ru­si­jos ka­ro prieš Uk­rai­ną te­ma.

Mi­nist­rė pir­mi­nin­kė itin pla­čiai at­sa­ki­nė­jo į klau­si­mus, at­vi­rai da­li­jo­si sa­vo po­žiū­riu. Nu­ste­bi­no tai, koks pa­pras­tas ir že­miš­kas žmo­gus ji yra. Bu­vo gar­bė pa­spaus­ti ran­ką ir pa­sa­ky­ti „ačiū“. Ir tas „ačiū“ bu­vo ne tik už pa­žy­mė­ji­mą, jog da­ly­va­vau pro­jek­te, bet ir už stoiš­ką lai­ky­se­ną po­li­ti­nių kri­zių me­tu bei ge­bė­ji­mą dirb­ti Lie­tu­vos ge­ro­vei.