Po Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus nu­lin­čia­vi­mo. Kie­no ki­to ei­lė? Ta­vo, Lie­tu­vos pat­rio­te!

Iš­nie­kin­tas gar­bin­gas žmo­gus, ku­rio nė­ra gy­vų­jų tar­pe.

Gai­la, kad vi­sa tai ne­pel­ny­tai kliu­vo Tau­tos lais­vės šauk­liui, dai­niui, po­etui Jus­ti­nui Mar­cin­ke­vi­čiui.

Ži­no­ma, nuo­mo­nė yra nuo­mo­nė, dėl jos ne­pri­eš­ta­rau­ja­ma. Bet dar yra po­žiū­ris. Ma­to­me, kas vyks­ta, kaip lie­tu­vių kal­ba yra dar­ko­ma. Ma­to­me, kaip lie­tu­viš­kas iden­ti­te­tas ir to­liau yra nai­ki­na­mas.

Tai ne­gra­žiai Lie­tu­vą au­gi­na­te, mo­der­nie­ji! Tai, per­fra­za­vus po­eto ei­les ,,Tai gra­žiai ma­ne au­gi­no“, tik­tų jums, ku­rie ten, su­sė­dę su ap­do­va­no­ji­mais, su­der­gė­te jo var­dą.

Ku­ris iš jū­sų yra bal­tas, juo­das met­raš­ti­nin­kas, ku­ris, sė­di­ntis ten taip pa­to­giai aukš­tai?

Lie­tu­vos vi­suo­me­nę, skai­ty­to­jus iš­mu­šė iš vė­žių – J.Mar­cin­ke­vi­čiaus tri­lo­gi­ja „Ka­ted­ra“, „Min­dau­gas“ ir „Maž­vy­das“ – „me­lo ir ide­o­lo­gi­jos kū­ri­nys“?

Mo­der­nio­sios kar­tos ra­šy­to­ja Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė ta­rė: „Ne­gi sta­ty­si­me pa­min­klą Mar­cin­ke­vi­čiaus tri­lo­gi­jai, ku­ri yra me­lo ir pro­pa­gan­dos kū­ri­nys?“

Tai čia ir nu­ti­lo vė­jas, karš­tis smo­gė Lie­tu­vo­je – tie­sio­giai. Vi­suo­me­nė li­ko pri­blokš­ta. Ne­su­pra­to­me, ar tik­ro­vė­je ga­lė­jo bū­ti pa­sa­ky­ti to­kie že­mi­nan­tys žo­džiai Tau­tos šauk­liui J. Mar­cin­ke­vi­čiui? Pa­si­ro­do, taip. Su to­kia „pa­gar­ba“ kal­ba ra­šy­to­ja.

No­rint pa­kenk­ti žmo­gui, iš­gal­vo­ti bet ko­kias ne­bū­tas is­to­ri­jas šiais lai­kais tam­pa ma­da, net iki di­džiau­sio nu­si­kal­ti­mo. Šiais lai­kais da­ro­si ne­be­ra­mu gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, o mi­ru­sioms as­me­ny­bėms – net ka­puo­se. Liūd­na, gai­la ir net pik­ta.

Kai so­vie­ti­niais lai­kais bu­vo sta­to­mas gar­saus te­at­ro re­ži­sie­riaus Hen­ri­ko Van­ce­vi­čiaus spek­tak­lis ,,Min­dau­gas“, žiū­ro­vų mi­nios ver­žė­si žiū­rė­ti, dėl to an­šla­go bu­vo ne­ra­mios die­nos ne tik re­ži­sie­riui, ak­to­riams, bet ir pa­čiam ra­šy­to­jui, lais­vės šauk­liui J. Mar­cin­ke­vi­čiui.

Kas vyks­ta?

Da­bar mes, kaip tie XI­II am­žiaus lie­tu­viai, iš­kri­kę po sa­vo pi­lai­tes, ne­drįs­ta­me jung­tis, vie­ny­tis. Nors ir bai­siais bū­dais, bet Min­dau­gas mė­gi­no vi­są Lie­tu­vą ap­jung­ti. Ar jam pa­vy­ko? Ti­kiu, kad taip!

Bet da­bar ji by­ra, skal­do­si, li­be­ra­lių mo­der­nių­jų val­džios dar­bais ir at­sai­niu jų po­žiū­riu į vals­ty­bę, žmo­nes – tu­ri­me dvi Lie­tu­vas.

Dėl šio Lie­tu­vos že­mių ap­jun­gi­mo bai­siais bū­dais gal net Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo – lie­pos 6-ąją die­ną su­gal­vo­si­te pa­nai­kin­ti? Lik­čiau ne­nu­ste­bęs.

Kie­no da­bar ei­lė bū­ti nu­lin­čiuo­tam? Ma­no ar ta­vo, skai­ty­to­jau, Lie­tu­vos pat­rio­te?

O ne­pel­ny­tai pa­že­mi­nu­sius po­etą kvie­čiu pa­skai­ty­ti J. Mar­cin­ke­vi­čiaus apy­sa­ką ,,Ta­bu­re­tė virš gal­vos“ (1991 m.): „Su­pra­tau: aš tu­riu bū­ti su­nai­kin­tas. Su­nai­kin­tas kaip po­etas. Kaip pi­lie­tis. Jei­gu ne­iš­lai­ky­siu – ir kaip žmo­gus. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, kiek aš iš­lai­ky­siu. Juk tai ne li­te­ra­tū­ri­nė, bet po­li­ti­nė ven­de­ta. O iš­lai­ky­ti vis sun­kiau ir sun­kiau. ,,Šiau­rės Atė­nai“ iš­py­lė ši­to­kią pur­vo, in­si­nu­a­ci­jų, pra­si­ma­ny­mų sta­ti­nę, kad aš li­gi šiol tik žiop­čio­ju, ne­at­gau­da­mas kva­po, be­jė­giš­kai mo­suo­ju ran­ko­mis, šau­kiu – o bal­so nė­ra, ieš­kau ko­jo­mis že­mės – ir ne­pa­sie­kiu, ban­dau nu­si­tver­ti už ko­kios šak­nies ar ša­ke­lės.

„Ža­dė­jo­me ei­ti už ran­kų su­si­ė­mę. Aš sap­na­vau ši­to­kį mū­sų ke­lią, aš klie­dė­jau juo. Džiau­giau­si kaip vai­kas, kai re­gė­jau mei­lės ir san­tar­vės švie­są žmo­nių vei­duo­se. Ži­nau tu, bro­lau, bu­vai nu­skriaus­tas to ,,bu­vu­sio“ gy­ve­ni­mo, bet ir aš bu­vau jo nu­skriaus­tas. Kur, ka­da gy­ve­ni­me bu­vo ne­nu­skriaus­tas bent vie­nas žmo­gus? Sun­ku pa­sver­ti skriau­dą, dar sun­kiau ją at­ly­gin­ti, ne­nu­skriau­džiant ki­to. Ne­lai­min­ga ta ma­no apy­sa­ka*!“

 *Kal­ba­ma apie apy­sa­ką ,,Pu­šis, ku­ri juo­kė­si“, iš­leis­tą 1961 m.

Sei­mo na­rys Ro­ber­tas Šar­knic­kas