Meilės pėdsakais Alytuje

1. Aly­taus pi­lia­kal­nis – įspū­din­gas, gau­sy­be le­gen­dų ap­do­va­no­tas, dvi­kup­ris gra­žuo­lis, iš­di­džiai pūp­so Ne­mu­no pa­kran­tė­je. Pi­lia­kal­nis da­tuo­ja­mas I tūks­tant­me­čio vi­du­riu–XIV am­žiu­mi. Jo pa­pė­dė­je pa­bi­ru­si me­di­nių skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja „Aly­taus pi­lia­kal­nio pro­tė­viai“, įreng­ta po­il­sio zo­na. Vie­na iš pi­lia­kal­nio le­gen­dų by­lo­ja, jog ka­dai­se gy­ve­no ku­ni­gaikš­tis Aly­ta, ku­ris pa­mi­lo vai­di­lu­tę Mirg­rau­sė­lę, o ji – jį. Vie­tos pi­lį už­puo­lė prie­šai. Ko­vo­je žu­vo daug ka­rių. Aly­ta pra­si­ver­žė iš ap­sup­ties, nu­jo­jo į kal­ne­lį, kur Mirg­rau­sė­lė kurs­tė šven­tą­ją ug­nį, ją pa­slė­pė ir grį­žo į ko­vą. Nar­siai ko­vė­si, bet žu­vo. Mirg­rau­sė­lė, tai su­ži­no­ju­si, taip grau­džiai ver­kė, kad jos aša­ros upe­liu pra­dė­jo te­kė­ti į Ne­mu­ną. Upe­lį žy­niai pa­va­di­no Aly­tu­piu, o gre­ta įsi­kū­ru­sį mies­tą – Aly­tu­mi. Ir šian­dien, gre­ta pi­lia­kal­nio, į Ne­mu­ną te­ka šis Mirg­rau­sė­lės aša­rų upe­lis. Ja­me kar­tais pa­si­tai­ko ste­buk­lin­gų var­lių. Jei ieš­ko­te ant­ro­sios pu­sės, jis jums pa­gel­bės, – upe­ly­je gau­dy­ki­te var­lę, praus­ki­te jai bur­ną ir bu­čiuo­ki­te. Jei var­lė ste­buk­lin­ga – gau­si­te, ko ieš­ko­jo­te, jei var­lė ne­ste­buk­lin­ga – po bu­či­nio ji jau ne­bus pa­pras­ta var­lė, o bus pa­bu­čiuo­ta var­lė ir la­bai po­pu­lia­ri tarp sa­vų.

2. Ant Bal­to­sios ro­žės pės­čių­jų ir dvi­ra­čių til­to pa­sta­ty­ta iš ne­rū­di­jan­čio plie­no ro­žių šir­de­lė ka­bin­ti jaus­mų spy­ne­lėms. Šis Aly­taus til­tas – vie­nin­te­lė vie­ta Lie­tu­vo­je, ku­rio­je met­rais ga­li­ma iš­ma­tuo­ti sa­vo mei­lę. Ant jo kas 40 met­rų yra še­šios žy­mos, ties jo­mis įvar­dy­ta mei­lės pa­gal grai­kų fi­lo­so­fą Aris­to­te­lį rū­šis. Įro­dy­ti sa­vo mei­lę my­li­mam ar ar­ti­mam žmo­gui ga­li­ma nu­ne­šant jį ant ran­kų iki tam tik­ros mei­lės rū­šį žy­min­čios ri­bos.

Til­tas, pa­sta­ty­tas 2015 me­tais ant iš­li­ku­sių bu­vu­sio ge­le­žin­ke­lio til­to tau­rų, įra­šy­tas į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą, kaip aukš­čiau­sias to­kio po­bū­džio til­tas. Jo aukš­tis 38 met­rai 10 cen­ti­met­rų. Til­tą puo­šia Vla­do Kan­čiaus­ko skulp­tū­ra „Žie­das“.

3. Nuo dvi­ra­čių ir pės­čių­jų til­to svei­ka­tos ta­ku ei­nant link mies­to cen­tro ga­li­ma už­suk­ti prie Di­džio­jo Dai­li­dės eže­ro – čia spor­to aikš­ty­ne pa­to­bu­lin­ti kū­no for­mas ar ro­man­tiš­kai pa­sė­dė­ti ant kran­to pa­ži­ru­sio­se pa­vė­si­nė­se ir pa­mai­tin­ti eže­re be­si­tur­kian­čias an­tis ar ele­gan­tiš­kai plau­kio­jan­čias gul­bes. Be­je, Dai­li­dės eže­rai, mat dar yra ir Ma­ža­sis Dai­li­dės eže­ras, yra Ne­mu­no sen­va­gė. Se­no­liai po­ri­na, kad ka­dai­se eže­rų vie­to­je, ku­riuos da­bar ski­ria py­li­mas, sto­vė­jo pats dai­liau­sias apy­lin­kių dva­ras. Kas tik pa­ma­ty­da­vo ku­ni­gaikš­čio dva­rą, ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti ir at­sig­ro­žė­ti jo di­du­mu bei švie­su­mu. Pra­mi­nė jį Dai­liuo­ju Dva­ru, Dai­li­de ir jo val­do­vą ku­ni­gaikš­čiu Dai­li­de va­di­no. Pra­žu­dė ku­ni­gaikš­tį ir jo dva­rą go­du­mas bei žiau­ru­mas, o iš pra­keik­to de­be­sies pliūp­te­lė­ję van­de­nys su­grio­vė ir pa­skan­di­no dva­rą. Nuo to lai­ko žmo­nės at­si­ra­du­sį eže­rą Dai­li­de pra­mi­nė.

4. Ku­ror­to par­ko ta­ku, pro Ma­žą­jį Dai­li­dės eže­rą, pa­sie­kia­ma Lais­vės An­ge­lo aikš­tė. Pa­sa­ko­ja­ma, kad čia sto­vin­čio pa­min­klo, skir­to žu­vu­siems už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, An­ge­lo skulp­tū­rai po­zuo­ti skulp­to­rius An­ta­nas Alek­san­dra­vi­čius pri­kal­bi­no jau­ną gra­žią gim­na­zi­jos mo­ky­to­ją. Be­je, pats skulp­to­rius ve­dė be­veik su­lau­kęs 60-ies, už­au­gi­no sū­nų ir duk­rą.

Pa­min­klas pa­sta­ty­tas 1929 me­tais, 1934-ai­siais skulp­tū­ra su­by­rė­jo tren­kus žai­bui (at­sta­ty­ta po tre­jų me­tų), o 6-aja­me de­šimt­me­ty­je nu­griau­ta po­li­ti­niais su­me­ti­mais. 1991 me­tais skulp­to­rius Jo­nas Meš­ke­le­vi­čius at­kū­rė Lais­vės an­ge­lo skulp­tū­rą, skulp­to­rius Jo­nas Bla­žai­tis at­kū­rė pa­min­klo ba­rel­je­fus.

5. Gre­ta Mies­to so­do ir Lais­vės an­ge­lo pa­min­klo, pri­glu­du­si se­no­ji Aly­taus ža­lio­ji gim­na­zi­ja. Jos mo­ki­niai po pa­mo­kų ar­ba pa­bė­gę iš jų – lėk­da­vo į pa­si­ma­ty­mus Mies­to so­de. Pir­mo­ji gim­na­zi­ja Aly­tu­je bu­vo įkur­ta 1919 me­tais, ta­čiau tuo­met dar ne­tu­rė­jo sa­vo pa­sta­to. Da­bar­ti­nio pa­sta­to du­ris gim­na­zis­tai at­vė­rė po ke­le­rių me­tų, kai jis bu­vo pa­sta­ty­tas iš bu­vu­sių ca­ri­nių ka­rei­vi­nių pa­sta­to.

6. Mies­to cen­trą puo­šia ro­žy­nais gar­sė­jan­tis Mies­to so­das, ku­ria­me pa­si­ma­ty­mus vi­sais lai­kais mie­lai sky­rė įsi­my­lė­jė­liai. Daž­niau­siai tai vyk­da­vo prie fon­ta­no, ku­ris įkur­din­tas par­ko cen­tre, kad bū­tų lyg sau­lu­tė, o vi­si nuo jo be­si­drie­kian­tys ta­ke­liai – tar­si sau­lės spin­du­liu­kai. Mies­to so­do me­di­niai suo­liu­kai ne­re­tai bu­vo iš­mar­gi­na­mi mei­lės ei­lė­raš­čiais. Ne vie­nas pri­si­me­na į ši­pu­lius du­žu­sius jaus­mus Mies­to so­do mei­lės kam­pe­ly­je ir šo­kių aikš­te­lė­je (va­din­to­je „plaš­čiat­ke“).

7. 1938 me­tais baig­ti sta­ty­ti mo­der­nūs, erd­vūs An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus – pir­mo­jo ka­ri­nin­ko, žu­vu­sio ne­pri­klau­so­my­bės ko­vo­se, – var­do šau­lių na­mai va­din­ti kur­hau­zu (tuo me­tu Aly­tus tu­rė­jo mies­to ku­ror­to sta­tu­są). Pir­ma­me aukš­te bu­vo įreng­ta di­de­lė sa­lė su sce­na, ves­ti­biu­lis, bu­fe­tas bei ve­ran­da. Čia įsi­kū­ru­sia­me res­to­ra­ne va­ka­rais gro­jo džia­zas. Tai bu­vo vie­nas iš ge­riau­sių ir pra­ban­giau­sių res­to­ra­nų mies­te. Jei­gu ka­va­lie­rius pa­ne­lę pa­kvies­da­vo į jį, tai reiš­kė, jog pa­kvips ne tik pra­ban­giais pa­tie­ka­lais, ta­čiau ir ves­tu­vė­mis. Ant­ra­me aukš­te įsi­kū­rė šau­lių klu­bas, An­ta­nui Juo­za­pa­vi­čiui skir­tas mu­zie­jus, rū­sy­je – mankš­tos sa­lė.

8. Bu­vu­si ke­pyk­la „Hi­gie­na“ pa­sta­ty­ta 1930 me­tais. Pir­ma­me pa­sta­to aukš­te vei­kė ge­riau­sia mies­to ke­pyk­la, ant­ra­me aukš­te bu­vo gy­ve­na­mie­ji kam­ba­riai. Dėl šios ke­pyk­los bu­vo ga­li­ma at­spė­ti, ar gim­na­zis­tas jau­nes­nės kla­sės gim­na­zis­tę į pa­si­ma­ty­mą kvie­tė dėl pa­si­ma­ty­mų skai­čiaus pa­gau­si­ni­mo, ar dėl to, jog ši jam pa­tin­ka. Nu­pirk­ta ban­de­lė reiš­kė, jog sim­pa­ti­zuo­ja­ma, o grei­tas pra­ėji­mas pro „Hi­gie­ną“ – le­kia­ma į pa­si­ma­ty­mą tik dėl skai­čiaus.

9. Bu­vu­sio ki­no te­at­ro „Ka­pi­tol“ pa­sta­tas pa­sta­ty­tas 1929 me­tais. Ne pa­slap­tis, jog įsi­my­lė­jė­liai vi­sais lai­kais bu­vo pa­mė­gę ki­no te­at­ruo­se žiū­rė­ti fil­mus, ypač pas­ku­ti­nė­se ei­lė­se, ku­rios bu­vo pra­min­tos bu­čiuok­lių ei­lė­mis. Ne­re­ta drau­gys­tės pra­džia už­si­megz­da­vo ka­va­lie­riui pa­ne­lę pa­kvie­tus į ki­no te­at­rą.

1939 me­tais ki­no te­at­ro sa­vi­nin­kas jį per­va­di­no „Dzū­ki­ja“. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro čia bu­vo įsi­kū­ru­sios ke­lios or­ga­ni­za­ci­jos, mė­sos par­duo­tu­vė. 1993–2003 me­tais vei­kė eks­po­zi­ci­ja, skir­ta la­kū­nams Ste­po­nui Da­riui ir Sta­siui Gi­rė­nui.

10. Ne­to­li šio ki­no te­at­ro bu­vo įsi­kū­ręs ki­tas – „Pa­las“. La­bai gai­la, ta­čiau su juo itin ne­gai­les­tin­gai pa­si­el­gė lai­kas, šian­dien bu­vu­sios pa­sta­to di­dy­bės ne­li­ko nė kva­po. O bu­vo me­tas, kai aly­tiš­kiui bū­da­vo gė­da pri­si­pa­žin­ti, kad ja­me ne­žiū­rė­jo fil­mo. Ki­no te­at­re kas­dien vyk­da­vo 2 se­an­sai. Fil­mų re­per­tu­a­ras ne­si­sky­rė nuo Kau­no. 1939 me­tais ki­no te­at­ro „Pa­las“ sa­vi­nin­kas jį per­va­di­no „Dai­na­va“. Po 1960 me­tų, kai bu­vo pa­sta­ty­tas nau­jas Aly­taus ki­no te­at­ras, jam ati­duo­tas pa­va­di­ni­mas „Dai­na­va“, o se­nu­čiui ki­no te­at­rui skir­tas „Tai­kos“ var­das.

11. Se­na­mies­čio skve­ro sa­ku­ros. Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą čia sto­vė­jo gy­ve­na­mie­ji, pre­ky­bi­nin­kų ir ama­ti­nin­kų na­mai, ku­rie su­bom­bar­duo­ti per vo­kie­čių lėk­tu­vų ant­skry­džius. Po ka­ro na­mai ne­bu­vo at­sta­ty­ti – su­for­muo­ta aikš­tė. 2012 me­tais skve­ras bu­vo re­konst­ruo­tas. Nau­jai įreng­tą mar­gas­pal­vį fon­ta­ną-kom­pa­są pa­puo­šė ra­šy­to­jo Jur­gio Kun­či­no ei­lės. Pa­va­sa­riais skve­ro suo­liu­kai bū­na nu­tūp­ti įvai­raus am­žiaus po­rų, ku­rios gro­ži­si čia pra­žy­du­sio­mis sa­ku­ro­mis. Juk jos sim­bo­li­zuo­ja mei­lę, trum­pa­lai­kį jau­nys­tės gro­žį, nau­jo šei­mos na­rio at­si­ra­di­mą ir pa­va­sa­rio at­ėji­mą, nes tai vie­nas iš pir­mų­jų kiek­vie­nais me­tais pra­žįs­tan­čių me­džių.

Be­je, Aly­taus Ža­lio­jo­je gat­vė­je au­ga Sa­ku­rų alė­ja.