Ire­na Bui­vy­dai­tė-Kup­čins­kie­nė: „No­riu lik­ti op­ti­mis­tė ir ti­kė­ti, kad iš­liks svar­biau­sia ver­ty­bė – žmo­gaus ry­šys su žmo­gu­mi”

– Ire­na, o kas Jus iš­mo­kė skai­ty­ti?

– Aš tu­rė­jau to­kias ka­la­dė­les su rai­dė­mis, vis dė­lio­da­vau, klau­si­nė­da­vau tė­vų, ko­kios čia rai­dės. Greit įsi­mi­niau pa­va­di­ni­mus, bet iš pra­džių tos pa­ski­ros rai­dės nie­kaip ne­no­rė­jo jung­tis į skie­me­nis. Ir ma­no tė­ve­lis, ku­ris dau­giau­sia už­si­im­da­vo su ma­ni­mi, ner­vi­no­si, skun­dė­si ma­mai, kad gal Iru­tė nie­ka­da ne­iš­moks skai­ty­ti. Bet aš kaž­kaip ne­ti­kė­tai su­vo­kiau, kaip tos rai­dės jun­gia­si. Pri­si­me­nu džiaugs­min­gus tė­vų šūks­nius, kai stai­ga pra­dė­jau dė­lio­ti žo­džius. Ta­da man da­vė kny­gu­tes, ir aš ėmiau skai­ty­ti jas – iš pra­džių gar­siai, klau­san­tis tė­vams, bet la­bai greit ir ty­liai.

– Tai kny­ga Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do la­bai anks­ti?

– Še­še­rių aš jau mo­kė­jau skai­ty­ti ir ėmiau kny­gas iš bib­lio­te­kos. Bib­lio­te­ki­nin­kė man pa­rink­da­vo vi­sai vai­kiš­kas kny­gu­tes di­de­lė­mis rai­dė­mis ir pyk­da­vo, kai po ke­lių va­lan­dų aš vėl pa­si­ro­dy­da­vau ir sa­ky­da­vau, kad jau vis­ką per­skai­čiau. Man liep­da­vo pa­pa­sa­ko­ti, apie ką tos kny­gu­tės, ir vis tiek ne­no­rė­jo duo­ti sto­res­nių, bet pa­ga­liau per­si­gal­vo­jo.

– Vi­sa tai vy­ko Šiau­liuo­se?

– Taip, ma­no vai­kys­tė pra­bė­go Šiau­liuo­se, Ku­dir­kos gat­vė­je. Gy­ve­no­me kar­tu su se­ne­liais. Jie pir­ma­me aukš­te, mes – man­sar­do­je. Tu­rė­jo­me du ne­di­de­lius kam­ba­rius ir ma­žu­tė­lę vir­tu­vy­tę, bet ta­da man at­ro­dė, kad vie­tos už­ten­ka. Na­mą su­po so­das, ku­ria­me žais­da­vo­me su pen­ke­riais me­tais jau­nes­ne se­su­te Ri­ma ir ge­riau­sia drau­ge Ri­ta. Iš­si­gal­vo­da­vo­me įvai­riau­sių vai­dy­bi­nių tęs­ti­nių žai­di­mų, ku­riuo­se daug kal­bė­da­vo­me, vai­din­da­vo­me. Pa­vyz­džiui, įkvėp­tos vai­kys­tės kny­gu­tės „Kiau­nės dva­ro ne­bė­ra“, bū­da­vo­me vo­ve­rės, gy­ven­da­vo­me obe­ly­se, slėp­da­vo­mės nuo kiau­nių, bet bū­da­vo­me la­bai drą­sios ir krės­da­vo­me kiau­nėms vi­so­kias ei­bes.

Ir su lė­lė­mis žais­da­vo­me ki­taip nei ki­tos mer­gai­tės. Mums bu­vo ne­svar­bu, ką tos lė­lės vil­ki, ką val­go iš žais­li­nių in­du­kų, ko­kio­se lo­ve­lė­se mie­ga. Lė­lės bu­vo ne vai­kai, ku­riuos ma­mos ren­gia, val­gy­di­na, mig­do, o drau­gės, ku­rios pa­tir­da­vo vi­so­kiau­sių nuo­ty­kių – mes kal­bė­da­vo­me už jas.

– Pa­pasa­ko­ki­te dar apie Jus au­gi­nu­sią ap­lin­ką.

– Ma­no mo­čiu­tė bu­vo la­bai ge­ra siu­vė­ja, bet bai­gu­si tik še­šias pra­di­nės mo­kyk­los kla­ses. Ji tu­rė­jo daug klien­čių, gra­žių po­nių, ku­rios lan­ky­da­vo­si pas mus. Skai­tan­čios ro­ma­nus jos ne­pri­si­me­nu. Se­ne­lis dir­bo ban­ke. Jis skai­ty­da­vo kny­gas, laik­raš­čius, pre­nu­me­ruo­da­vo žur­na­lus. Gy­dy­to­ja ma­ma skai­ty­da­vo pro­fe­si­nę li­te­ra­tū­rą, o štai tė­ve­lis – gro­ži­nę. Mū­sų na­muo­se bu­vo daug kny­gų. Ma­nęs nie­ka­da ne­rei­kė­jo vers­ti skai­ty­ti, prie­šin­gai – daž­nai va­ka­rais tė­vai at­ei­da­vo už­ge­sin­ti švie­są ir liep­da­vo mie­go­ti, nes ry­toj rei­kės kel­tis į mo­kyk­lą, o aš vis dar skai­tau.

Ne­pri­si­me­nu ko­kių ypa­tin­gų tė­vų pa­mo­ky­mų. Tik ži­nau, kad jie lai­kė­si griež­tų, kar­tais net per­ne­lyg, mo­ra­lės nor­mų ir mus ši­taip auk­lė­jo.

O štai mo­kyk­lo­je tu­rė­jau la­bai ge­rą lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ją, mo­kyk­los di­rek­to­rę Ve­ro­ni­ką Ra­da­vi­čie­nę, ku­ri dės­tė man nuo šeš­tos kla­sės iki pat abi­tū­ros. Ji bu­vo la­bai griež­ta, per jos pa­mo­kas bū­da­vo mir­ti­na ty­la, bet pa­mo­kos, ypač li­te­ra­tū­ros, bū­da­vo la­bai įdo­mios. Jai esu dė­kin­ga, kad at­ra­dau daug lie­tu­vių au­to­rių, pa­mė­gau Va­ka­rų Eu­ro­pos li­te­ra­tū­rą, kad de­šim­to­je kla­sė­je per­skai­čiau „Faus­tą“, „Kai­ną“, ku­rie man pa­li­ko ne­iš­dil­do­mą įspū­dį.

Mėg­da­vau lan­ky­tis pas tė­ve­lio se­se­rį Ele­o­no­rą, Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos dės­ty­to­ją. Jos vy­ras, taip pat li­tu­a­nis­tas, bu­vo ins­ti­tu­to pro­rek­to­rius. Pri­si­me­nu jų na­mų bib­lio­te­ką, kur kny­gų len­ty­nos nuo grin­dų ki­lo li­gi lu­bų. Vy­res­nė­se kla­sė­se la­bai pa­tik­da­vo dis­ku­tuo­ti su te­ta apie li­te­ra­tū­rą, te­at­rą, mu­zi­ką, klau­sy­tis jos pa­sa­ko­ji­mų apie kur­so drau­gus, ta­pu­sius žy­miais ra­šy­to­jais (ge­riau­sia drau­gė bu­vo po­etė Ja­ni­na De­gu­ty­tė), su­si­ti­ki­mus su įdo­miais žmo­nė­mis.

– Ir pa­si­rin­ko­te an­glų fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te? Ką jos Jums gy­ve­ni­me da­vė?

– Stu­di­jos da­vė la­bai daug. Be to, kad iš­mo­kau kal­bą, ku­ri man ėmė pa­tik­ti nuo pat pir­mos an­glų pa­mo­kos penk­to­je kla­sė­je, kai mo­ky­to­ja pa­gy­rė ma­no ta­ri­mą, su­si­pa­ži­nau su an­glų ir ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ra, at­ra­dau to­kius au­to­rius kaip Wil­lia­mas So­mer­se­tas Maug­ha­mas, Er­nes­tas He­ming­way’us, Ten­nes­see Wil­liam­sas, Ray’us Brad­bu­ry’is, ku­rie iki šiol yra ma­no mėgs­ta­miau­si au­to­riai. Per­skai­čiau dau­gy­bę an­gliš­kų kny­gų, ku­rios da­bar pas mus pri­ski­ria­mos po­pu­lia­ria­jai li­te­ra­tū­rai, o il­gą lai­ką bu­vo vi­sai ig­no­ruo­ja­mos; tie ro­ma­nai tu­rė­jo di­de­lę įta­ką vė­liau ma­no ra­šo­mų kny­gų žan­rui. Ta­da Lie­tu­vo­je nie­kas ne­ra­šy­da­vo mei­lės ro­ma­nų, ro­man­tiš­kų is­to­ri­jų, de­tek­ty­vų, ver­tė taip pat la­bai ne­daug. O štai uni­ver­si­te­to už­sie­nio kal­bų bib­lio­te­ko­je bu­vo tik­ras lo­by­nas.

Stu­di­ja­vo­me daug įvai­riau­sių da­ly­kų, ku­rie, kad ir ne vi­si įdo­mūs ar mėgs­ta­mi, di­di­no ben­drą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, mo­kė mąs­ty­ti, dirb­ti, nag­ri­nė­ti įvai­rius klau­si­mus.

– Esa­te mi­nė­ju­si, kad stu­di­juo­ti vi­sa­da no­rė­jo­te tik Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Koks jaus­mas, kai į Vil­nių at­va­žiuo­ji iš Šiau­lių? Koks san­ty­kis su Vil­niu­mi iš­li­ko iki šiol?

– Vil­nius ne­bu­vo vi­siš­kai ne­ži­no­mas – ten gy­ve­no ma­no dė­dė, ma­mos bro­lis su šei­ma, ir te­ta, tė­ve­lio se­suo Ele­na, vė­liau ta­pu­si ži­no­ma mei­lės ro­ma­nų ra­šy­to­ja Ele­na de Stro­zi. Tas mies­tas jau ta­da man la­bai pa­ti­ko. Ne­bu­vo nė to­kios min­ties, kad ga­lė­čiau stu­di­juo­ti ne Vil­niu­je. Vil­nius tu­ri sa­vo ne­blės­tan­čią au­rą, li­ku­sią iš stu­di­jų me­tų. Vi­sa­da la­bai pa­ti­ko – ir stu­di­jų me­tais, ir da­bar. Vi­sa­da mie­la klai­džio­ti se­na­mies­čio gat­ve­lė­mis, už­ei­ti į Ar­ki­ka­ted­rą, su­val­gy­ti Ki­je­vo kot­le­tą „Ne­rin­go­je“, žiū­rė­ti ope­rą ar ba­le­tą Ope­ros ir ba­le­to te­at­re... Ir daug ki­tų mie­lų da­ly­kų. Ne vel­tui be­veik vi­sų ma­no ro­ma­nų veiks­mas vyks­ta Vil­niu­je.

– Ar tu­rė­jo­te, tu­ri­te gy­ve­ni­me au­to­ri­te­tų?

– Tai svar­būs ma­no gy­ve­ni­me mo­ky­to­jai ir dės­ty­to­jai: vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je – jau mi­nė­ta lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ve­ro­ni­ka Ra­da­vi­čie­nė, an­glų kal­bos mo­ky­to­ja Da­lia Sa­ba­lie­nė, o uni­ver­si­te­te – an­glų kal­bos lek­si­kos dės­ty­to­ja Lai­ma Kat­ku­vie­nė, An­glų kal­bos ka­ted­ros ve­dė­jas ir mums dės­tęs ver­ti­mą Lion­gi­nas Pa­žū­sis, už­sie­nio li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­ja Ga­li­na Bau­žy­tė.

– Už­sie­nio kal­bos lais­vė. Ji su­tei­kė ga­li­my­bę pa­žin­ti an­glo­sak­siš­ką kul­tū­rą. Ką tai da­vė Jums, ko iš­mo­kė? Ko­kį pa­sau­lio su­vo­ki­mą for­ma­vo?

– Stu­di­jų me­tais ta pa­žin­tis bu­vo tik iš kny­gų ir vie­no ki­to fil­mo. Vi­sa­da pa­vy­dė­da­vo­me stu­di­juo­jan­tiems vo­kie­čių kal­bą, nes jie tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­va­žiuo­ti prak­ti­kai į Vo­kie­ti­jos De­mo­kra­tinę Res­pub­li­ką, o mes ne­si­lan­kė­me an­gla­kal­bė­se ša­ly­se. So­viet­me­čiu ne­daug mū­sų dės­ty­to­jų bu­vo lan­kę­si An­gli­jo­je ar JAV, net­gi mū­sų fo­ne­ti­kos dės­ty­to­ja, nuo­sta­bi spe­cia­lis­tė Ra­che­lė Ap­ri­jas­ky­tė nie­kur ne­bu­vo iš­va­žia­vu­si to­bu­lin­tis... O štai Lie­tu­vai at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę, man at­si­vė­rė ki­tas pa­sau­lis, ga­lė­jau iš­skleis­ti spar­nus ir pa­nau­do­ti sa­vo an­glų kal­bos ži­nias, gy­vai su­si­pa­žin­ti, „pa­čiu­pi­nė­ti“ an­gla­kal­bių, ir ne tik, ša­lių kul­tū­rą. Ma­no pir­mo­ji už­sie­nio vals­ty­bė bu­vo... JAV (iki tol net­gi Len­ki­jo­je ne­bu­vau lan­kiu­sis), kur jau va­žia­vau kaip ver­tė­ja.

– Tai­gi an­glų kal­ba leng­vi­na ir ke­lio­nes. Ką Jums reiš­kia ga­lė­ti ke­liau­ti?

– Ke­liau­ti la­bai mėgs­tu, ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo be ke­lio­nių. Iki šiol ap­lan­ky­tos jau 35 už­sie­nio ša­lys, o su bu­vu­sio­mis So­vie­tų Są­jun­gos res­pub­li­ko­mis – ge­ro­kai per 40. Kai kur lan­kiau­si po ke­lis kar­tus – ir kaip ver­tė­ja, ir sta­žuo­tė­se, ir dės­ty­ti pa­gal Eras­mus pro­gra­mas, ir kaip tu­ris­tė.

– Ke­lio­nės, pa­sau­lio pa­ži­ni­mas su­tei­kia lais­vės. Kiek Jūs esa­te lais­va pa­sau­lio gy­ven­to­ja?

– Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę, aš vi­sa­da jau­čiau­si lais­va pa­sau­lio gy­ven­to­ja. Ži­no­ma, lais­vę su­tei­kia ir an­glų kal­ba – kai nė­ra kal­bos bar­je­ro, kai vis­ką ga­li su­ži­no­ti iš pir­mų lū­pų, iš­girs­ti, per­skai­ty­ti, pa­si­klaus­ti, jau­tie­si vi­sai ki­taip, ne­gu jei vi­so to ne­tu­rė­tum ar rei­kė­tų ben­drau­ti per ver­tė­ją – drą­si ir pa­si­ti­kin­ti sa­vi­mi.

Daug įsi­min­ti­nų ke­lio­nių bu­vo su me­no stu­di­ja „Dai­na­va“. Net­gi ma­no kaip ver­tė­jos kar­je­ra pra­si­dė­jo ver­tė­jau­jant, kai į Lie­tu­vą at­vy­ko „Dai­na­vos“ drau­gai iš Šiau­rės Ka­ro­li­nos – vy­res­nių­jų kla­sių vai­ki­nų be­is­bo­lo ko­man­da su tre­ne­riais ir ly­din­čiais as­me­ni­mis. Iki tol ma­no ben­dra­vi­mas su už­sie­nie­čiais, prak­ti­nis šne­ka­mo­sios an­glų kal­bos pa­nau­do­ji­mas bu­vo la­bai ri­bo­tas, o ver­tė­ja­vau pir­mą kar­tą. Tai bu­vo tik­ras iš­šū­kis, nes ame­ri­kie­čių an­glų kal­ba la­bai sky­rė­si nuo tos kla­si­ki­nės bri­tų, ku­rią stu­di­ja­vau. Bet tai ir vė­les­nė tų pa­čių me­tų ke­lio­nė su „Dai­na­va“ į JAV, gy­ve­ni­mas ame­ri­kie­čių šei­mo­se bu­vo la­bai ver­tin­ga pa­tir­tis, pui­kios pa­mo­kos, po ku­rių jau ga­lė­jau vers­ti bet ką.

– Esa­te ne kar­tą mi­nė­ju­si, kad ver­kė­te, kai at­vy­ko­te gy­ven­ti į Aly­tų. Kaip įvy­ko mies­to pri­si­jau­ki­ni­mas?

– Aly­tus pra­dė­jo pa­tik­ti nuo ta­da, kai pa­si­sta­tė­me sa­vo na­mą ir iš pen­kia­aukš­čio ant Nau­jo­sios ir Pu­ti­nų gat­vių kam­po, kur vi­si bu­to lan­gai iš­ėjo į triukš­min­gą gat­vę, o mū­sų sve­čiai ne­ga­lė­da­vo mie­go­ti, iš­si­kė­lė­me į Pir­mą­jį Aly­tų. Ten aš at­si­ga­vau. Il­gai­niui kei­tė­si mies­to vei­das, pa­sta­čius Med­vil­nės kul­tū­ros rū­mus at­si­ra­do daug ren­gi­nių – spek­tak­lių, kon­cer­tų, ku­riuo­se bu­vo ge­ra lan­ky­tis. At­va­žiuo­da­vo ki­tų mies­tų te­at­rai, ma­no drau­gai iš did­mies­čių net ste­bė­da­vo­si, kad aš daug daž­niau lan­kau­si ren­gi­niuo­se ne­gu jie.

Ren­gi­niuo­se iki šiol lan­kau­si daž­no­kai (iki ka­ran­ti­no daž­niau, o ka­ran­ti­nas kaž­kaip pri­stab­dė, ir net­gi da­bar, kai jo ne­bė­ra, li­ko kaž­ko­kie ran­dai, ir ne tik aš vie­na tai pa­ste­bė­jau). La­bai mėgs­tu kon­cer­tus, Aly­taus mies­to die­nas, mu­ges. Ten vi­sa­da sten­giuo­si ap­si­lan­ky­ti.

– Kas Jums mū­sų mies­te sa­va, bran­gu, ar­ti­ma? Ko trūks­ta?

– Da­bar man mū­sų mies­tas vi­sas bran­gus, tik­rai lai­kau sa­ve aly­tiš­ke, esu mies­to pa­trio­tė, man Aly­tus yra kaip tik tin­ka­mo dy­džio – ir ne per daug žmo­nių, ir ne­di­de­lės trans­por­to spūs­tys, ir daug kur ga­li nu­ei­ti pės­čio­mis. Be to, dau­gy­bė ki­tų pri­va­lu­mų – ir la­bai gra­ži gam­ta, ir tur­tin­ga kul­tū­ra, ko­ky­biš­ki ren­gi­niai, ne­blo­gos par­duo­tu­vės, ir yra kur ska­niai pa­val­gy­ti, ir sve­čiams ką pa­ro­dy­ti.

– Kur Aly­tu­je ei­na­te pa­si­vaikš­čio­ti? Ar tu­ri­te dar ki­tą mies­tą, po ku­rį mėgs­ta­te vaikš­čio­ti pės­čio­mis.

– Pa­si­vaikš­čio­ti ei­nu ra­tais ap­link sa­vo ra­jo­ną – nuo sa­vo na­mų iki pi­lia­kal­nio ir Bal­to­sios ro­žės til­to ar­ba pės­čių­jų ta­ku pa­gal An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus gat­vę, ta­da Drus­ki­nin­kų ir par­ei­nu Mer­ki­nės gat­ve, ar­ba į ki­tą pu­sę – Drau­gys­tės gat­ve ir ap­lin­ki­nė­mis.

Ir, ži­no­ma, tai Vil­nius, ten la­bai mėgs­tu vaikš­čio­ti po se­na­mies­tį. Kai bū­nu Šiau­liuo­se, ten taip pat mėgs­tu vaikš­čio­ti ir vie­na, ir su drau­gais.

– Ap­skri­tai la­biau esa­te mies­to ar kai­mo žmo­gus?

– Tik­rai ne­su kai­mo žmo­gus, nes aš šiau­lie­tė, stu­di­ja­vu­si Vil­niu­je. Su kai­mu su­si­pa­ži­nau tik iš­te­kė­ju­si, nes vy­ro tė­viš­kė Gi­lui­čių kai­mas prie Gi­lui­čio eže­ro. Da­bar mes iš­lai­kė­me jo vai­kys­tės so­dy­bą, va­sa­ras lei­džia­me ten, bet aš vis tiek mies­tie­tė.

– Sa­ko­ma, kad kū­ry­biš­ki žmo­nės už­au­ga tie, ku­rie vai­kys­tė­je/pa­aug­lys­tė­je yra bė­gę ar bent no­rė­ję pa­bėg­ti iš na­mų. Ar Jūs esa­te ka­da pa­bė­gu­si iš na­mų?

– Nei vai­kys­tė­je, nei pa­aug­lys­tė­je nie­ka­da ne­no­rė­jau pa­bėg­ti iš na­mų. La­bai my­lė­jau sa­vo se­ne­lių na­mą su so­du Ku­dir­kos gat­vė­je, kur gy­ve­nau su tė­vais ir už­au­gau.

– Šie­met pa­si­ro­dė 15-asis Jū­sų ro­ma­nas „Kas bū­tų, jei...“. Koks tas jaus­mas bū­ti mo­te­ri­mi ra­šy­to­ja?

– Il­gus am­žius ra­šy­to­jai bu­vo tik vy­rai (kaip ir gy­dy­to­jai, ad­vo­ka­tai, tei­sė­jai, moks­li­nin­kai, kom­po­zi­to­riai, dai­li­nin­kai... ir be­veik vi­sos pro­fe­si­jos). Mo­te­rų – vos vie­na ki­ta. Lie­tu­vo­je si­tu­a­ci­ja bu­vo ana­lo­giš­ka, net­gi ge­res­nė, ly­gi­nant su pa­sau­li­niu vi­dur­kiu – prieš­ka­riu tu­rė­jo­me ke­lias iš­ki­lias ra­šy­to­jas: Že­mai­tę, Laz­dy­nų Pel­ėdą, Šat­ri­jos Ra­ga­ną, Sa­lo­mė­ja Nė­rį. Dar vi­sai ne­se­niai, ma­no jau­nys­tė­je, be­veik vi­si pa­grin­di­niai ir ge­riau­si Lie­tu­vos ra­šy­to­jai, na­cio­na­li­nių pre­mi­jų lau­re­a­tai bu­vo vy­rai. Da­bar pa­dė­tis ra­di­ka­liai pa­si­kei­tu­si ir pa­sau­ly­je, ir Lie­tu­vo­je. Mo­te­rų ra­šy­to­jų dau­gu­ma, to­dėl bū­ti mo­te­ri­mi ra­šy­to­ja vi­siš­kai įpras­ta, na­tū­ra­lu ir leng­va. Yra tam tik­ri li­te­ra­tū­ros žan­rai, tarp jų, ži­no­ma, mei­lės, šei­mos ro­ma­nai, ku­rių vy­rai ne­pa­ra­šys taip ge­rai kaip mo­te­rys, nes ne­su­ge­bės tin­ka­mai at­skleis­ti mo­ters psi­cho­lo­gi­jos. Pa­vyz­džiui, ma­no vy­ras kar­tais mė­gin­da­vo kri­ti­kuo­ti kai ku­riuos ma­no he­ro­jų mo­te­rų po­el­gius, sa­ky­da­vo: tai ne­lo­giš­ka. O aš at­sa­ky­da­vau: o man la­bai lo­giš­ka, vy­ras gal taip nepa­si­elg­tų, o mo­te­riai – na­tū­ra­lu. Ne vel­tui tei­gia­ma, kad vy­rai ki­lę iš Mar­so, o mo­te­rys – iš Ve­ne­ros. Ži­no­ma, ir mo­te­rys ra­šy­to­jos (tarp jų ir aš) vy­rus vaiz­duo­ja la­biau to­kius, ko­kie jie joms at­ro­do, ar no­rė­tų, kad to­kie bū­tų, taip pat ne­su­ge­ba įsi­jaus­ti į jų psi­cho­lo­gi­ją ir vi­dų.

– Ką ap­skri­tai reiš­kia bū­ti ku­rian­čiu žmo­gu­mi? Ar leng­va pri­pras­ti prie kri­ti­kos ir pa­gy­rų?

– Man kū­ry­ba yra ho­bis, to­dėl ji tei­kia ma­lo­nu­mą. Jei tai tap­tų dar­bu, pel­nan­čiu man duo­ną, jei var­žy­tų griež­tos su­tar­ties są­ly­gos ir ter­mi­nai, jei kiek­vie­ną die­ną tu­rė­čiau pa­ra­šy­ti po tam tik­rą kie­kį žo­džių, tik­riau­siai ra­šy­mas ne­be­teik­tų džiaugs­mo ir ding­tų įkvė­pi­mas.

– Ro­ma­nų ap­ma­tai gims­ta Ni­do­je. Ko­dėl bū­tent čia? Ra­šo­te ran­ka ar kom­piu­te­riu?

– Gal kiek­vie­nas ra­šy­to­jas tu­ri vie­tą, kur se­mia­si įkvė­pi­mo. Pa­vyz­džiui, Gi­na Vi­liū­nė kū­ry­bai at­ra­do Fu­er­te­ven­tū­rą, ten pa­ra­šo di­dži­ą­ją ro­ma­no da­lį. Man Ni­da – įkvė­pi­mo šal­ti­nis, kur gims­ta daug min­čių, įstri­gu­sios siu­že­to li­ni­jos pa­ju­da iš mir­ties taš­ko. Ne­ži­nau, ko­dėl taip yra. Vis­kas pra­si­dė­jo 2007 me­tais, kai bu­vau įstri­gu­si ro­ma­ne „Pa­do­va­nok man sa­vait­ga­lį“, ne­ži­no­jau, kur vi­sa tai ve­da, ko­kia bus pa­bai­ga. At­va­žia­vus į Ni­dą stai­ga at­si­ra­do ir pa­bai­ga, ir siu­že­tas ap­au­go nau­jo­mis li­ni­jo­mis. To­dėl kiek­vie­nais me­tais sten­giuo­si at­va­žiuo­ti į Ni­dą sa­vai­tei, kol dar ne se­zo­nas, ir pa­ra­šau daug.

Ni­do­je ra­šau ran­ka, nes ra­šau vi­sur: ant suo­liu­ko, sė­dė­da­ma ko­po­se, įsi­tai­siu­si ant gul­to pa­plū­di­my­je. Na­mie ra­šau kom­piu­te­riu.

– Jūs pa­ti daug skai­to­te. Skai­to­te ir mo­te­riš­ką lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą.

– Skai­tau daug, jau­nys­tė­je mė­gau vie­nus au­to­rius, da­bar ki­tus. Da­bar skai­tau be­veik vien mo­te­rų kū­ry­bą – Dia­ne Cham­ber­lain, Jo­jo Mo­y­es, Kris­tin Han­nah ir t. t. Sten­giuo­si sek­ti lie­tu­vių au­to­res: Jo­li­tą Her­lyn, Gi­ną Vi­liū­nę, As­tą Jo­lan­tą Miš­ki­ny­tę, Ak­vi­li­ną Ci­cė­nai­tę, La­vi­są Spell ir daug daug ki­tų, nes da­bar at­ėjo iš­ti­sa jau­nes­nių au­to­rių, ypač mei­lės ro­ma­nų ra­šy­to­jų, kar­ta.

– Su kai ku­rio­mis au­to­rė­mis ir kū­ry­biš­kai drau­gau­ja­te.

– Su Gi­na Vi­liū­ne ir Jo­li­ta Her­lyn drau­gau­ja­me ir net­gi kar­tu va­ži­nė­ja­me po Lie­tu­vos bib­lio­te­kas. Ka­dan­gi aš ne­vai­ruo­ju, o Gi­na vai­ruo­ja, tai ga­li­me pa­siek­ti to­li­miau­sius Lie­tu­vos kam­pe­lius, štai ne­se­niai bu­vo­me Kre­tin­go­je, Kar­te­no­je, Skuo­de. Su Jo­li­ta su­gal­vo­jo­me ben­drą pro­jek­tą – dvie­jų drau­gių is­to­ri­ją, kai vie­na ra­šy­tu­me apie vie­ną drau­gę, ki­ta – apie ki­tą. Bet tai dar tik pro­jek­tas, ku­ris nuo­lat vys­to­si ir kei­čia­si, to­dėl ne­la­bai no­riu daug kal­bė­ti apie jį – aš ne­mėgs­tu at­skleis­ti sa­vo su­ma­ny­mų, kol dar jie sklan­do ore.

– Ko­kius skir­tu­mus įžvel­gia­te tarp mo­te­rų kar­tų? Sa­ky­ki­me, tarp Jū­sų ir Jū­sų stu­den­čių kar­tos? Jū­sų ro­ma­nų pro­ta­go­nis­tės daž­nai jau­nos mo­te­rys. Ko­dėl no­ri­si dė­lio­ti bū­tent jau­nos mo­ters li­ki­mą?

– Ži­no­ma, yra kar­tų skir­tu­mas. Kei­čia­si ver­ty­bės, pri­ori­te­tai. Ma­no kar­tos mo­te­rims, dar ir ma­no duk­ters kar­tai, bu­vo svar­bu iš­te­kė­ti, su­si­lauk­ti bent dvie­jų vai­kų. O da­bar­ti­niam jau­ni­mui jau tai ne­la­bai svar­bu. Jie no­ri ke­liau­ti, ap­lan­ky­ti dau­gy­bę ša­lių, siek­ti kar­je­ros, ras­ti ge­rus dar­bus, gau­ti di­de­lius at­ly­gi­ni­mus, gy­ven­ti sau, pa­tir­ti daug įspū­džių ir ma­lo­nu­mų, o šei­mos ži­di­nys, vai­kai nu­plau­kia į ne­apib­rėž­tus to­lius. Ma­no pri­va­lu­mas tas, kad il­gai dir­bau su stu­den­tais ir pa­ži­no­jau (bent jau iš­oriš­kai) jau­ną­ją kar­tą. Tu­riu vai­kų, ku­rie da­bar jau pri­klau­so kar­tai per 30 ir per 40, anū­kų (21, 14, 13, 12, 8 ir 4 me­tų), to­dėl pa­žįs­tu jų kar­tas ne vien te­oriš­kai, jų pro­ble­mos nė­ra sve­ti­mos. O ma­no ro­ma­nų he­ro­jės „sens­ta“ kar­tu su ma­ni­mi. Iš pra­džių tai bu­vo vien tik jau­nos mer­gi­nos ir mo­te­rys – iki 30 me­tų, vė­les­niuo­se ro­ma­nuo­se at­si­ran­da mo­ti­nos, tu­rin­čios su­au­gu­sias duk­ras, net­gi mo­čiu­tės. Daž­niau­siai ra­šau apie jau­nas he­ro­jes, kai grįž­tu į sa­vo su­bren­du­sių he­ro­jų jau­nys­tę, įvy­kius, nu­lė­mu­sius jų pa­si­rin­ki­mus ar to­les­nį gy­ve­ni­mą, ar­ba jos yra ma­no he­ro­jų duk­te­rys (kaip ro­ma­ne „Mė­ne­sie­na ir tu“).

– Su vy­ru Al­fon­su už­au­gi­no­te 3 vai­kus: duk­rą Auš­rą, sū­nus Vi­lių ir Si­mą. Tu­ri­te mar­čias Vai­dą ir Eg­lę bei žen­tą Vai­dą. Au­ga 6 anū­kai: Mig­lė, Ru­gi­lė, Sau­lė, Lau­ra, Kos­tas ir Ti­tas.

Kuo ski­ria­si Ire­na ma­ma ir Ire­na mo­čiu­tė? Ką per­da­vė­te vai­kams? Ko­kius sa­vo gy­ve­ni­mo žen­klus no­rė­tu­mė­te per­duo­ti anū­kams?

– Ire­na mo­čiu­tė yra daug nuo­lai­des­nė ir pa­kan­tes­nė anū­kams ne­gu Ire­na ma­ma sa­vo vai­kams. Sa­ko­ma, kad se­ne­liai le­pi­na anū­kus, ga­di­na anū­kus, bet yra ne taip. Tie­sa ta, kad mo­čiu­tės jau yra su­kau­pu­sios di­de­lę gy­ve­ni­miš­ką pa­tir­tį, iš­min­tį ir su­pran­ta, kad iš sa­vo vai­kų rei­ka­la­vo per daug... Be to, anū­kai tu­ri tė­vus, ku­rie at­sa­kin­gi už juos ir jų el­ge­sį, to­dėl daug rei­ka­lau­ja iš vai­kų, o mo­čiu­tės auk­lė­ji­mą pa­lie­ka tė­vams, jos tu­ri dau­giau lai­ko, no­ri, kad anū­kai pas jas jaus­tų­si ge­rai ir no­rė­tų at­va­žiuo­ti, to­dėl duo­da dau­giau lais­vės.

– Koks yra Jū­sų da­bar­ti­nio gy­ve­ni­mo sko­nis? Ar my­li­te sa­vo ke­lią, ku­riuos ei­na­te? Kur dar sa­ve re­a­li­zuo­ja­te?

– Aš esu pa­ten­kin­ta sa­vo gy­ve­ni­mu, sten­giuo­si bū­ti kuo nors už­si­ė­mu­si, man sun­ku nie­ko ne­veik­ti. Ži­no­ma, se­na tie­sa: kuo dau­giau dar­bo tu­ri­me, tuo dau­giau pa­da­ro­me. Šie­met ne­be­dės­tau Aly­taus ko­le­gi­jo­je, bet tik­rai nei dau­giau pa­ra­šau, nei dau­giau iš­ver­čiu. O po­mė­giai li­ko tie pa­tys – mu­zi­ka, ke­lio­nės, kny­gos, fil­mai, kry­žia­žo­džiai, TV lai­dos „Kas ir ko­dėl“, „Auk­si­nis pro­tas“, kai žais­da­ma „So­fos ly­go­je“ džiau­gie­si ži­no­da­ma at­sa­ky­mus, kai da­ly­viai ne­ži­no (ži­no­ma, sė­dint stu­di­jo­je vis­kas bū­tų ki­taip).

– Le­o­ni­das Dons­kis yra sa­kęs: „Aš bi­jau, kad mes pra­ran­da­me pa­pras­tą ge­bė­ji­mą bū­ti žmo­giš­kai jaut­rūs. Sku­bė­da­mi ar ieš­ko­da­mi nau­dos sa­vo po­pu­lia­ru­mui, mes vi­siš­kai pa­si­trau­kė­me iš sa­vo žmo­giš­ko­jo jaut­ru­mo zo­nos. Su­grįž­ta­me į ją tik­tai ta­da, kai mus su­kre­čia de­ta­lė, ku­ri pa­ti at­ei­na į mū­sų gy­ve­ni­mą.“ Ar ir Jums toks at­ro­do da­bar­ti­nis mū­sų pa­sau­lis?

– Ne­ga­li­ma su­ab­so­liu­tin­ti šio tei­gi­nio. Žmo­nės la­bai skir­tin­gi. Vi­sais lai­kais bu­vo vi­so­kių žmo­nių – ir gy­ve­nan­čių vien tik sau, sie­kian­čių nau­dos tik sau, pa­vy­duo­lių, kerš­tin­gų, žu­dan­čių ki­tus sa­vo ap­kal­bo­mis, pik­tu žo­džiu, žmo­nių, ku­riems blo­gi ir vi­si ki­ti, ir val­džia, ir Lie­tu­va, ir ap­skri­tai gy­ve­ni­mas. Ta­čiau daug ir al­truis­tų, ir nuo­šir­džiai pa­de­dan­čių ki­tiems, drau­giš­kų ap­lin­ki­niams, my­lin­čių sa­vo kraš­tą bei žmo­nes, be­si­džiau­gian­čių ma­žais ir di­de­liais da­ly­kais. Taip, tech­no­lo­gi­jos da­ro sa­vo, žmo­nės sve­ti­mė­ja, tik­rą ben­dra­vi­mą akis į akį kei­čia vir­tu­a­lus – ži­nu­tė­mis, vai­kai pa­ni­rę į te­le­fo­nus, ne­be­žai­džia lau­ke. Ma­no kar­tai at­ro­do, kad tai blo­gai, bet gal kiek­vie­na kar­ta jau nuo se­niau­sių lai­kų sa­ko apie jau­nes­niuo­sius: „O tem­po­ra, o mo­res!“ No­riu lik­ti op­ti­mis­tė ir ti­kė­ti, kad iš­liks svar­biau­sia ver­ty­bė – žmo­gaus ry­šys su žmo­gu­mi.