Ode­ta Pet­rai­tie­nė: „Ge­rus dar­bus rei­kia da­ry­ti gar­siai”

– Ode­ta, ar esa­te pri­gim­ti­nė aly­tiš­kė?

– Ne, aš ne aly­tiš­kė, bet esu dzū­kė, „mai­šy­ta“ (juo­kia­si): ma­ma iš Dzū­ki­jos, o tė­tis įne­šė že­mai­tiš­ko krau­jo. Iš­si­sky­rus nuo­mo­nėms – Kau­ne ar Vil­niu­je, pri­im­tas spren­di­mas gy­ven­ti Aly­tu­je. Dzū­ki­ja man vi­sa­da bu­vo ar­čiau šir­dies, ta gra­ži se­no­vi­nė šnek­ta, miš­kas, ku­rį pa­žįs­tu nuo vai­kys­tės, ru­duo su ba­ra­vy­kais, tais cik­rais cik­ri­niais. Kiek­vie­ną­kart, ra­dus gry­bų ka­ra­lių, už­lie­ja džiaugs­mas ir no­ras ras­ti dar. La­bai džiau­giuo­si šiuo spren­di­mu, pa­žįs­ta­miems iš ki­tų mies­tų sa­kau – kel­ki­tės į Dzū­ki­ją, į Aly­tų, čia vis­kas vie­to­je, mo­kyk­los, dar­že­liai, bū­re­liai. Ne­di­de­li at­stu­mai, ry­ti­niai „kamš­čiai“ šiek tiek ner­vi­na, bet tik 10–15 mi­nu­čių. Ži­nau ke­le­tą žmo­nių, ku­rie grį­žo gy­ven­ti į Aly­taus ap­skri­tį ir tuo džiau­gia­si. Aly­tu­je dir­bu jau pen­kio­li­ka me­tų ir ža­lia­sis mies­tas ta­po ma­no ant­rai­siais na­mais. Ga­na grei­tai ma­no ap­lin­ko­je at­si­ra­do ge­ros va­lios žmo­nių, su kai ku­riais ben­drau­ja­me iki šiol, kai ku­rie vei­dai kei­tė­si ir vis dar at­si­ran­da nau­jų. Dė­ko­ju li­ki­mui už esan­čius ša­lia ir šir­dy­je, už pa­ti­ria­mus tik­rus jaus­mus, iš­gy­ven­tas nuo­sta­bias aki­mir­kas ir ap­si­ka­bi­ni­mus su­si­ti­kus.

– Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nė. Jū­sų pro­fe­si­ja in­tri­guo­ja, nes ste­re­o­ti­piš­kai lai­ko­ma „ne­mo­te­riš­ka“, o ko­dėl ją pa­si­rin­ko­te? Tur­būt ji vis dėl­to už­de­da tam tik­rą štam­pą ar žen­klą? Na, pa­vyz­džiui, griež­tu­mo? Ne­ken­kia… mo­te­riš­ku­mui?

– Uni­for­ma ma­ne vi­sa­da ža­vė­jo, bro­lis tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je, tė­tis dir­bo po­li­ci­jo­je, pro­se­ne­lis bu­vo ka­ri­nin­kas. Vai­kys­tė­je gal ir bu­vo dve­jo­nių, ta­čiau vė­liau – jo­kių. Vie­nas tra­giš­kas įvy­kis už­tvir­ti­no, kad no­riu dirb­ti ten, kur rei­kia dė­vė­ti uni­for­mą ir yra ga­li­my­bė kaž­kam pa­dė­ti, spren­džiant ki­lu­sius klau­si­mus ar pro­ble­mas bei, kiek įma­no­ma, pa­da­ry­ti gy­ve­ni­mą gra­žes­nį, juk vi­si at­ei­na­me su ga­li­my­be kaž­ką pa­to­bu­lin­ti. Ne kar­tą te­ko gir­dė­ti „iš­kart ma­ty­ti, kad pa­rei­gū­nė“. Kai pa­klau­siu „ko­dėl?“, at­sa­ko įvai­riai. Tai žvilgs­nis iš­duo­da, tai po­žiū­ris, re­ak­ci­ja ar fra­zė, bet kon­kre­taus at­sa­ky­mo ne­tu­riu. Iš tik­rų­jų žmo­gus, dir­ban­tis pa­rei­gū­nu, au­to­ma­tiš­kai tam­pa vi­suo­me­nė­je ma­to­mes­nis, jis tu­ri dau­giau at­sa­ko­my­bių, el­ge­sio tai­syk­lių, bet tai tik­rai ne­truk­do džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Tie­siog kar­tais įver­ti­ni ri­zi­kas ar ap­gal­vo­ji „ėji­mą į prie­kį“, kaip šach­ma­tuo­se. Mo­te­riš­ku­mui? Ne! Su uni­for­ma gat­vė­je ar ren­gi­niuo­se taip pat su­lau­kiu kom­pli­men­tų, ma­lo­nu šyp­se­na at­sa­ky­ti į šyp­se­ną.

– Jus pa­žįs­tan­tys žmo­nės sa­ko, kad esa­te dū­šios žmo­gus, ku­ris pa­dės vi­sa­da, net jei rei­kės įdė­ti daug pa­stan­gų. Aš as­me­niš­kai Jus vi­sai ki­taip pa­ma­čiau Aly­taus pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tre, kaip or­ga­ni­za­ci­jos „Gel­bė­kit vai­kus“ sa­va­no­rę, pa­de­dan­čią pri­žiū­rė­ti at­vy­ku­sių uk­rai­nie­čių ma­žuo­sius. Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do sa­va­no­rys­tė ir ką ji duo­da?

– Kiek­vie­nas mes tu­ri­me tei­gia­mų ir ne­igia­mų sa­vy­bių, klau­si­mas, ko­kių sa­vy­bių žmo­gu­je ieš­ko­me, kai jį su­tin­ka­me, ir ar ap­skri­tai su­ran­da­me ben­drą kal­bą, ar tin­ka au­ra, ar su­tam­pa tiks­lai ar­ba ar yra kaž­ko­kių są­sa­jų. Dvie­se vi­sa­da leng­viau ir įdo­miau, ką be­da­ry­tum: ar pa­si­tar­ti, ar pri­lai­ky­ti, ar ap­si­ka­bin­ti, ar aša­rą nu­šluos­ty­ti, ar tie­siog į žvaigž­des žiū­rė­ti, ar šok­ti… Aš ap­skri­tai už ben­dra­vi­mą ir ben­dra­dar­bia­vi­mą. Vi­sa­da sten­giuo­si pa­dė­ti, kiek ga­liu.

Pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je, Aly­tu­je at­si­da­rė pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tras, į jį ėmė va­žiuo­ti žmo­nės au­to­bu­sais, ma­ži vai­kai ant ran­kų, ve­ži­mė­liuo­se, o kar­tais ir ne po vie­ną… Ša­lia – tik ma­ma… Vi­du­je tuo me­tu kir­bė­jo ne­ri­mas, ta­čiau juk su­pran­ti, kad gy­ve­ni sau­giau ir ra­miau nei jie. Tu­ri sto­gą virš gal­vos, dir­bi, vai­kai ei­na į mo­kyk­lą. Pa­ma­čiau skel­bi­mą, kad „Gel­bė­kit vai­kus“ ieš­ko sa­va­no­rių, taip cen­tre ir at­si­ra­dau su sa­vo duk­ro­mis. Jos jau ne pir­mus me­tus yra ska­ti­na­mos sa­va­no­riau­ti, to­dėl pa­siū­liau nu­va­žiuo­ti ir pa­si­žiū­rė­ti, kuo ga­li­me pa­dė­ti, jos su­ti­ko. Po dar­bo du tris kar­tus per sa­vai­tę ke­le­tui va­lan­dų va­žiuo­da­vau (ar­ba va­žiuo­da­vo­me) pa­bū­ti su uk­rai­nie­čių vai­kais, žais­da­vo­me, sta­ty­da­vo­me pi­lis, gy­ny­bos sie­nas, pas­kui links­mai griau­da­vo­me ir vėl iš nau­jo, pie­šė­me... Įdo­mi pa­tir­tis. Is­to­ri­jos iš pir­mų lū­pų ir vėl nau­ji žmo­nės ma­no gy­ve­ni­me. Kai vai­kas at­ei­na ir sa­ko nu­si­fo­tog­ra­fuo­kim, po to ap­si­ka­bi­na, su­pran­ti, kad ei­ni tin­ka­ma lin­kme.

– Me­tus lai­ko va­do­vau­ja­te Aly­taus ZON­TA klu­bui. Ko­kią pras­mę Jums as­me­niš­kai su­tei­kia ši veik­la? Gal ga­li­te pa­mi­nė­ti, ko­kia ini­cia­ty­va bu­vo svar­biau­sia, su­tei­kė pras­mės po­jū­tį?

– ZON­TA – tai dar vie­na ga­li­my­bė pri­si­jung­ti prie ge­rų dar­bų da­ry­mo. Vi­sa­da sa­kau, kad jei­gu aš tu­riu 5 eu­rus, tai ma­no ga­li­my­bės ne nu­li­nės, bet tik­rai ri­bo­tos. Ta­čiau, jei­gu mū­sų de­šimt, ir mes tu­ri­me 50 eu­rų, jau ga­li­me veik­ti, nes ir ma­ži, ir di­des­ni dar­bai – vi­si svar­būs, kaip ir kiek­vie­nas la­šas jū­ro­je, juk ji iš van­dens la­šų ir su­da­ry­ta. Man pa­tin­ka lab­da­rin­ga Aly­taus mies­to ZON­TA klu­bo veik­la. Esu už tai, kad pa­dė­tu­me tiems, ku­rie yra ar­čiau­siai mū­sų, pra­de­dant nuo sa­vo mies­to, kad in­ves­tuo­tu­me į vi­sų mū­sų vai­kų at­ei­tį, į jų ga­li­my­bių plėt­rą, at­si­suk­tu­me į tuos, ku­rie ser­ga, į žmo­nių dva­si­nio pa­sau­lio tur­ti­ni­mą, ne kiek­vie­nas sau ga­li leis­ti te­at­rą ar ki­ną.

Man as­me­niš­kai svar­būs vi­si at­lik­ti dar­bai, ta­čiau ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti ren­gi­nio „Pa­do­va­nok suk­ne­lę“, ku­rio idė­ja „gi­mė“ te­le­fo­ni­nio po­kal­bio me­tu su aly­tiš­ke Eve­li­na, gy­ve­nan­čia Jo­na­vo­je ir ten or­ga­ni­za­vu­sia to­kiu pat pa­va­di­ni­mu ren­gi­nį jau tre­jus me­tus iš ei­lės. Min­tis iš­si­ru­tu­lio­jo į tik­rai gra­žų va­ka­rą Aly­taus mies­to te­at­ro di­džio­jo­je ga­le­ri­jo­je. Su­rink­tos lė­šos skir­tos mo­te­rims, ei­nan­čioms iš­ban­dy­mų ke­liu, su­da­rant joms ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti Kau­no vals­ty­bi­nį mu­zi­ki­nį te­at­rą iš ar­ti, pa­si­puo­šus ir jau­čian­tis Mo­te­ri­mi, ku­ri ži­no sa­vo ver­tę. Ren­gi­nio da­ly­vės – mo­te­rys, lan­kan­čios Aly­taus mies­to mo­te­rų kri­zių cen­trą, Aly­taus so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­trą, ir uk­rai­nie­tės, gy­ve­nan­čios Aly­tu­je. Va­ka­ro me­tu įvy­ko auk­cio­nas, bu­vo par­duo­da­mos įžy­mių Lie­tu­vos ir Aly­taus mo­te­rų suk­ne­lės bei Lo­re­tos Skrui­bie­nės pa­veiks­las „Vir­pė­ji­mas“. Už su­rink­tus pi­ni­gus nu­pirk­ti rei­ka­lin­gi daik­tai Uk­rai­nos ka­riams ir, ben­dra­dar­biau­jant su Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bos Aly­taus gru­pe, per­duo­ti VšĮ „Tai­kos spin­du­lys“, ku­rie sa­vo dar­bais ku­ria pa­gal­bos til­tus tarp Aly­taus ir Uk­rai­nos. Džiau­giuo­si, kad ak­ci­ja „Pa­do­va­nok suk­ne­lę“ tę­sia­si ir po ren­gi­nio, iš­ti­sus me­tus tiek pa­do­va­no­ti ir/ar sau pa­si­im­ti suk­ne­lę ga­li­ma ka­byk­lo­se, ku­rios įreng­tos Aly­taus re­gio­no at­lie­kų cen­tro pa­da­li­ny­je „Ti­ko­Tiks“ ir Aly­taus so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tre. Dau­gy­bei žmo­nių iš šir­dies no­riu pa­dė­ko­ti už pri­si­dė­ji­mą prie šio ren­gi­nio or­ga­ni­za­vi­mo. Ačiū! Jei­gu la­bai trum­pai – ge­ri žmo­nės ku­ria ste­buk­lus.

Dar dvi iš­skir­ti­nės ini­cia­ty­vos, įgy­ven­din­tos Aly­taus ZON­TA klu­bui su­rė­mus drau­giš­kai pe­čius su Aly­taus Ro­ta­ry klu­bu, – ka­lė­di­nis kon­cer­tas Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Krikš­čio­nių Pa­gal­bos baž­ny­čio­je ir pa­gal­ba No­ju­kui bei Ma­mos die­nos kon­cer­tas Aly­taus spor­to are­no­je ir pa­gal­ba „Lie­taus vai­kų“ ma­moms bei Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los jau­ni­mo sim­fo­ni­niam or­kest­rui „Sva­jo­nė“.

Prieš vi­sus ren­gi­nius jau­din­da­vau­si, o po jų jaus­da­vau pa­leng­vė­ji­mą, krū­ti­nę už­lie­da­vo džiaugs­mas, kad tiks­las pa­siek­tas. O ta­da žiū­ri­me į prie­kį, ką dar ga­li­me pa­da­ry­ti. Ge­ras jaus­mas, kai ga­li pri­si­dė­ti prie to, jog ki­tas žmo­gus šyp­so­tų­si, jaus­tų­si ne­pa­mirš­tas. Bū­da­ma ZON­TO­JE su­ti­kau daug žmo­nių su di­de­le šir­di­mi, ku­rie pa­kal­bin­ti su­ti­ko ei­ti kar­tu, pa­dė­jo nu­spal­vin­ti idė­jų tra­fa­re­tus ir įgy­ven­din­ti min­tis re­a­ly­bė­je. Iš­skir­ti­nai no­riu pa­dė­ko­ti Aly­taus Ro­ta­ry klu­bui ir jo pre­zi­den­tui Sau­liui Ivoš­kai už kar­tu at­ras­tas są­sa­jas, įgy­ven­din­tas ben­dras min­tis ir su­si­tel­ki­mą dėl ben­drų tiks­lų.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą. Ar sun­ku ras­ti ben­drą kal­bą su pa­aug­lė­mis duk­ro­mis? Gal tu­ri­te ko­kį auk­si­nį re­cep­tą?

– Au­gi­na­me dvi duk­ras. Da­bar na­muo­se siau­čia pa­aug­lys­tė, pa­si­pyks­ta­me, su­si­tai­ko­me, ap­si­ka­bi­na­me. Ne­leng­va kar­tais tą ben­drą kal­bą su­ras­ti, bet abi duk­ros šau­nuo­lės, kar­tu vaikš­to­me į žy­gius, dar ke­le­tą drau­gų pri­si­kal­bi­na, lan­ko bū­re­lius, sa­va­no­riau­ja, da­ly­vau­ja Eras­mus pro­gra­mo­se. Sun­ku su auk­si­niais re­cep­tais… Dia­lo­gas ir su­teik­tos ga­li­my­bės pa­si­rink­ti pa­de­da su­ras­ti ben­drą kal­bą.

– Kas šiuo me­tu Jums yra svar­bu gy­ve­ni­me? Kam ski­ria­te lai­ką, jė­gas? Ir kam to lai­ko la­biau­siai trūks­ta?

– Šiuo me­tu aš tik­rai Gy­ve­nu ir džiau­giuo­si Gy­ve­ni­mu, tą pil­nat­vę lin­kiu at­ras­ti kiek­vie­nam, kai da­ro­ma veik­la tei­kia vi­sa­ver­tį džiaugs­mą. Ne­pa­pras­tai ge­ra tu­rė­ti, ką ap­ka­bin­ti, su kuo su­si­tik­ti, pa­si­kal­bė­ti, ži­no­ti, kad ga­li pa­pra­šy­ti. Pas­ta­ruo­sius me­tus ga­na stip­riai lai­kas bu­vo su­pla­nuo­tas į prie­kį. Sa­ky­čiau, kad la­biau­siai trūks­ta lai­ko šei­mai, to­dėl sten­gia­mės sa­vait­ga­lius, kiek įma­no­ma, pra­leis­ti kar­tu.

– O koks Jū­sų lais­va­lai­kis? Ką šiuo me­tu skai­to­te, jei tam lie­ka lai­ko?

– Džiau­giuo­si ras­da­ma lai­ko kny­gai, pės­čių­jų žy­giams, ke­lio­nėms, bi­tėms, gam­tai, šach­ma­tams, kar­tais net­gi fil­mui, nes bū­na, kad grįž­ti ir tie­siog... pri­sė­dus už­mie­gi. Šiuo me­tu skai­tau aust­ra­lų ra­šy­to­jos Fio­nos McIn­tosh kny­gą „Ar­ba­tos so­dai“, ku­rią man įtei­kė su pa­sa­ky­mu „tau la­bai tiks“. In­ter­ne­te ra­dau, kad tai iš­mo­nin­gas ir įtai­gus, nu­ke­lian­tis skai­ty­to­ją į pra­ėju­sio am­žiaus ket­vir­tą­jį de­šimt­me­tį pa­sa­ko­ji­mas apie pa­rei­gą ir ryž­tą, ne­nu­ga­li­mą aist­rą ir su­si­tai­ky­mą su li­ki­mu. Kny­ga „už­ka­bi­no“. Mėgs­tu pa­pil­dy­ti na­mų bib­lio­te­ką kny­go­mis, ypač sa­viug­dos, ly­de­rys­tės, ko­man­dos for­ma­vi­mo te­mo­mis, prie lo­vos tu­riu maž­daug 30 pa­si­dė­ju­si, ku­rios lau­kia ei­lė­je bū­ti per­skai­ty­tos.

– Ar daž­nai ke­liau­ja­te ir kur da­bar ruo­šia­tės, jei ne pa­slap­tis?

– Sa­vo gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­ju be ke­lio­nių (na ir dar ma­no ka­ti­no Jo­kū­bo, ku­ris tu­ri Mei­no meš­kė­nų krau­jo ir at­ke­lia­vo iš prie­glau­dos), man la­bai pa­tin­ka at­ver­ti nau­jų mies­tų var­tus. Kar­tais rei­kia mi­ni per­trau­kų, maž­daug kar­tą į tris mė­ne­sius, ta­da imi ir ap­lan­kai gi­mi­nai­čius ar drau­gus ke­le­tui die­nų, tiek jų, tiek sa­vęs ne­ap­krau­nant, ir iš­kart sie­la at­si­gau­na. Va­sa­rą sa­vai­tę lai­ko ski­ria­me šei­mos atos­to­goms, iš­si­ren­ka­me ša­lį, su­da­rau marš­ru­tą ir iš­ke­liau­ja­me. Daž­nai pa­si­ren­ka­me nak­vy­nę kem­pin­guo­se, mėgs­ta­me kop­ti į kal­nus, va­ka­re, už­kū­rus lau­žą, ga­min­tis va­ka­rie­nę. Esu įsi­my­lė­ju­si Gru­zi­ją, o pas­ku­ti­nės ke­lio­nės po Šve­di­ją me­tu pir­mą­kart gy­ve­ni­me už­plū­do jaus­mas, kad esu kaip na­mie... Kur da­bar? Ku­rį va­ka­rą, ra­du­si lais­vą mi­nu­tę ir pri­sė­du­si prie kom­piu­te­rio, pa­žiū­rė­siu bi­lie­tų, jei ra­siu tin­ka­mą da­tą ir kai­ną – tik­rai ten ir ke­liau­si­me.

– So­dy­ba su ke­lio­nė­mis ne­kon­ku­ruo­ja?

– Mū­sų so­dy­ba – tai se­nas ne­gy­ve­na­mas na­mas, ta­čiau jo kie­me sto­vi au­ten­tiš­kas svir­nas, dėl ku­rio tą so­dy­bą ir įsi­gi­jo­me, tai – vai­kys­tės gurkš­nis… ra­my­bės oazė… ma­no ir ma­no šei­mos.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te sa­vo as­me­ny­bę?

– Esu op­ti­mis­tė, sie­kian­ti už­si­brėž­tų tiks­lų, ne­ven­gian­ti iš­šū­kių, em­pa­tiš­ka, mėgs­tan­ti ben­drau­ti, ma­nęs ne­vei­kia pri­mes­ta pa­ša­li­nė nuo­mo­nė, mėgs­tu ją apie ki­tą žmo­gų su­si­da­ry­ti pa­ti.

– O iš­šū­kius ar mėgs­ta­te?

– Ma­ne do­mi­na iš­šū­kiai, pri­imu pa­si­tai­kiu­sius ke­ly­je. Tei­kiu pir­me­ny­bę nau­jiems, ne­iš­ban­dy­tiems da­ly­kams. Iš tik­rų­jų ne­ga­liu skųs­tis veik­los trū­ku­mu, nes nuo­lat tu­riu, ką veik­ti, ar­ba tie­siog ke­ly­je su­tin­ku žmo­nes, su ku­riais gims­ta nau­jos idė­jos ir nau­ji dar­bai, bet tai man daž­niau tei­kia ma­lo­nu­mą nei ne­igia­mas emo­ci­jas. Aiš­ku, iš­šū­kių iš­veng­ti sun­ku, bet jie pa­de­da to­bu­lė­ti, pa­ma­ty­ti kai ku­riuos da­ly­kus ki­tu kam­pu.

– Be­je, dar no­riu pa­klaus­ti, kaip prak­tiš­kai gy­ve­ni­me pra­ver­čia šach­ma­tai – kiek su­pra­tau, esa­te čem­pio­nė tarp Lie­tu­vos po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų? Iš kur tas ne­tra­di­ci­nis po­mė­gis?

– Šach­ma­tai ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do dar vai­kys­tė­je. Pri­si­me­nu len­tą su fi­gū­ro­mis, ją gau­bė kaž­ko­kia ma­gi­ja, imi ri­kį ir jis „ei­na taip ir taip“, ka­ra­lie­nė – „taip ir taip“, sun­ku tą jaus­mą ap­sa­ky­ti. Pir­muo­sius prad­me­nis įgi­jau šei­mo­je, vė­liau to­bu­li­nau mo­kyk­lo­je. Iš­gir­du­si, kad yra toks bū­re­lis, su­pra­tau, kad tai yra bū­tent tai, ko man rei­kia. Ne­di­de­lis, bet jau­kus ka­bi­ne­tas ta­po ma­no nuo­la­ti­nės po­pa­mo­ki­nės veik­los vie­ta. Iki šiol su di­de­le pa­gar­ba ir mei­le pri­si­me­nu a. a. tre­ne­rį Min­dau­gą Un­gu­rai­tį, tai – Mo­ky­to­jas iš di­džio­sios rai­dės, kan­trus, ska­ti­nan­tis to­bu­lė­ti. Jis sa­ky­da­vo: „No­rint lai­mė­ti, rei­kia steng­tis žais­ti be klai­dų, ana­li­zuok, pa­da­ryk iš­va­das ir pir­myn.“ Man pa­tin­ka žais­ti šach­ma­tais, tai – nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas, vi­sos par­ti­jos skir­tin­gos, nė­ra nė vie­nos vie­no­dos. Aiš­ku, po ke­le­to ma­čų iš ei­lės pa­vargs­ti, nes nė­ra pa­sto­vių tre­ni­ruo­čių, ta­čiau prieš mie­gą sten­giuo­si su­loš­ti bent tris par­ti­jas per die­ną. Var­žo­vas pa­ren­ka­mas au­to­ma­tiš­kai iš vi­so pa­sau­lio per chess.com. Šach­ma­tai „įau­go“ į ma­ne ir yra ne­at­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­lis.

Po­li­ci­jos šach­ma­tų pir­me­ny­bės jau ta­po tra­di­ci­nė­mis, di­džiuo­juo­si pa­sie­ki­mais šio­se var­žy­bo­se. Nuo 2012 me­tų as­me­ni­nė­je mo­te­rų įskai­to­je tik kar­tą te­ko už­leis­ti var­žo­vei pir­mą vie­tą. Lai­mė­tus me­da­lius lai­kau dar­bo vie­to­je, jie man pri­me­na per­ga­les ir pri­si­de­da prie no­ro ei­ti pir­myn.

– Ko­kia Jū­sų sva­jo­nė ar tiks­las, ku­rio sie­kia­te šiuo me­tu?

– Vie­nas iš di­des­nių tiks­lų yra Aly­taus mies­to Zon­ta klu­bo pre­zi­den­tės 2022–2023 ka­den­ci­jos me­tu pa­baig­ti su­pla­nuo­tus dar­bus bei per­leis­ti pa­rei­gas nau­ja­jai pre­zi­den­tei, ku­rios lau­kia staig­me­na. Esu pa­ruo­šu­si do­va­ną – re­ga­li­ją, ku­rios iki šiol Aly­taus mies­to Zon­ta klu­bas ne­tu­rė­jo, ti­kiu, kad ji įgaus gi­lią sim­bo­li­nę pras­mę, per­lei­džiant klu­bo pre­zi­den­tės pa­rei­gas.

Nuo­lat sva­jo­ju apie tai, kur vėl ke­liau­siu.

Ma­no gy­ve­ni­mo mo­to: „Kai gau­ni do­va­ną, pil­nė­ja ta­vo del­nai, kai duo­di ją ki­tam – pil­nė­ja ta­vo šir­dis.“