Tremtiniai ir politiniai kaliniai turi sulaukti daugiau paramos ir dėmesio

Seime vyko mano inicijuotas Seimo, Vyriausybės bei tremtinių ir politinių kalinių atstovų susitikimas opiai ir aktualiai temai dėl valstybės paramos trūkumo asmenims, kurie įvairiais būdais nukentėjo nuo 1939–1990 metų okupacijų, aptarti. Šį susitikimą organizavau atsižvelgdama į tremtinių ir politinių kalinių prašymus padidinti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją bei suteikti socialines garantijas. Susitikimas suteikė vilties, kad nuo okupacijų nukentėję žmonės buvo ne tik išklausyti, bet ir išgirsti. Bendradarbiaudami su vykdančiosiomis institucijomis, ieškosime galimų sprendimų padėti jiems, kad jų senatvė būtų ori.

Reaguodama į Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bei kitų asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, prašymus bei šiame susitikime išsakytus pastebėjimus dėl nepakankamo dėmesio šiai asmenų grupei jų gyvenamosiose vietovėse, 2023 m. gegužės 9 d. raštu kreipiausi į Lietuvos savivaldybių asociaciją, savivaldybių merus ir tarybas dėl materialinės paramos skyrimo jų savivaldybėje gyvenantiems tremtiniams, politiniams kaliniams ir kitiems nukentėjusiems nuo okupacijų asmenims.

Šiemet minint Tremtinių ir politinių kalinių metus, savivaldybių tarybų priimtas sprendimas skirti jiems tokią paramą būtų prasmingas. Buvusių tremtinių ir politinių kalinių šiandien jau nėra daug išlikusių gyvų, todėl paramos skyrimas nebus didelė finansinė našta savivaldybės biudžetui.

Šiuo metu visoje Lietuvoje tokių asmenų yra maždaug dvidešimt tūkstančių ir su kiekviena diena jų mažėja. Taip pat paprašiau rasti galimybių suteikti transportą jiems nuvykti į Ariogaloje kasmet vykstantį Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį.

Graži savivaldybių iniciatyva ir prasminga dovana būtų šių žmonių jubiliejų proga padovanoti jiems laikraščio „Tremtinys“ prenumeratą, kurio daugelis neišgali užsisakyti.

Atsižvelgiant į nuo okupacijų nukentėjusiųjų asmenų patirtą skausmą ir kančias, Lietuvos gyventojų netekčių sovietų okupacijos metais mastą ir padarinius Lietuvos valstybei, yra tikslinga pagerbti nukentėjusius nuo okupacijų ne tik išsaugant ir puoselėjant istorinę atmintį, bet ir rūpinantis šių bendruomenių socialinėmis garantijomis. Iškentėję Sibiro šaltį, badą, fizinį ir moralinį pasityčiojimą tremtyje, dauguma praradę turtą ir savo namus, tremtiniai ir politiniai kaliniai išgyveno vietinių kolaborantų pasityčiojimą bei pažeminimus ir sovietinėje Lietuvoje. Nuo patirtų sukrėtimų, nepriteklių jie visi serga įvairiomis ligomis, tačiau dėl savo mažų pensijų nuvykti į sanatoriją ir pasinaudoti medicininės reabilitacijos paslaugomis neturi galimybių.

Minėtame susitikime Vyriausybės atstovai informavo, kad Vyriausybė planuoja nuo kitų metų padidinti pensijas tremtiniams, tačiau savivaldybės taip pat turi prisidėti prie šių žmonių oresnės senatvės.

Kaimynėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje – nuo okupacijų ir represijų nukentėjusiems asmenims suteikiamos didesnės moralinės ir teisinės garantijos nei Lietuvoje. Šiose šalyse savivaldybės pagal galimybės rūpinasi jų teritorijoje gyvenančiais tremtiniais ir kitais nuo okupacijų ir represijų nukentėjusiais asmenimis. Latvijoje kasmet savivaldybėse deklaruotiems politiškai represuotiems asmenims mokama maždaug 100–150 eurų piniginė išmoka (išmokos dydį nustato pačios savivaldybės tarybos). Lenkijoje politiškai represuotas asmuo turi teisę kreiptis dėl piniginės pašalpos. Taip pat turi pirmumo teisę į bendruomeninę socialinę globą, įskaitant vietą socialinės globos namuose.

Manau, kad Lietuvos savivaldybės galėtų pasiremti kaimyninių šalių pavyzdžiu, kaip rūpinamasi savo savivaldybės teritorijoje gyvenančiais nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis.

Praeitis gyva tol, kol ją prisimename, kol gyvi to meto liudininkai, galintys papasakoti apie išgyventus baisumus, skaudžias tremties patirtis bei kovas už laisvę. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai šiandien jau garbaus amžiaus, kiekvieno jų likimas išskirtinis, o jų prisiminimai neįkainojami, tad labai svarbu istorinių įvykių liudijimus užrašyti.

Kviečiu savo krašto istoriją įamžinti, o tam prasmingam tikslui pasitelkti mokinius ir jaunimą, kad jaunesnioji karta labiau pažintų pokario laisvės kovų istoriją. Laisvė gyva tol, kol gyva atmintis...