„Mamytė – mano pirmoji teatro mokytoja: be diplomų, be akademijų, bet iš Dievo malonės“

– Tai kaip ir daugumai vaikų – svarbiausias žmogus vaikystėje buvo Mamytė?

– Mamytė. Ji buvo, ir vis dar yra, visa ko ašis ir visi keturi kampai. Mamytė mūsų šeimos Galaktikos centras. Ji tarsi Saulė, o mes, vaikai, jos palydovai. Sukamės savo orbitose, bet toli nenuklystame nuo šviesos šaltinio.

– Kieno garbei buvote pavadinta Ona? Mokykloje šis vardas problemų nekėlė, nebuvo „senoviškas“?

– Aš šeimoje buvau penktas vaikas po didelio tarpo. Jau gal ir nesitikėjo tėvai, bet va – bac! – ir yra pūstažandė. Parsivežė mane namo ir visa šeima susirinko vardą rinkti. Vienas pasako vardą – susiraukiu, kitas – vėl kažkas nepatinka. Ir po kelinto siūlymo verkti pradėjau. Kažkuris iš brolių sako, kokį čia vardą siūlot, matot, kad nepatinka, verkia ir, lyg tarp kitko, Onutė pasakė. Aš, išgirdusi Onutės vardą, ėmiau šypsotis ir taip tapau Onute. Tai taip išeina, kad pati išsirinkau savo pačios garbei tą vardą.

Mamytė – Ona taip pat. Aš jaučiuosi ne visai „užaugusi“ iki Onos. Reikia nusipelnyti būti Ona. Dar svoris mano ne tas... Kol Mamytė gyva, Ji – 0na, šeimos širdis, išmintis, o aš – Onutė. Bet... gyvenimas patirčių visokių pamėtėja ir vidus keičiasi, suvokimas keičiasi, pati augu, tampu brandesnė. Tai užaugs ta Onutė, užaugs...

Pažinojau tris savo kartos Onutes, daugiau bendraamžių ir nesutikau. Vardas tikrai nebuvo populiarus. Mokykloje, be manęs, buvo dar viena Onutė. Neprisimenu, kad dėl vardo būtų šaipęsi ar panašiai. Gal kad kaimo vaikai visi buvome, paprasčiau viskas vyko. Paauglystėje buvo momentų, kad norėjosi kokio modernesnio vardo, bet kad jau pati išsirinkau, tai ir purkštauti nėra ko. Juokingų istorijų nutikdavo šokiuose, kai vaikinukai klausdavo vardo. Kai jį pasakydavau, manydavo, jog meluoju, išsidirbinėju. Tai kartais specialiai kitus vardus sugalvodavau, kad mažiau reikėtų aiškintis ir savo tapatybę įrodinėti.

– O iš ko paveldėjote gan stip­rų balsą? Kokios Jūsų giminės moterys? Spėju, turėtų būti ryškios? O kokie Jūsų giminės vyrai?

– Mūsų visa gentis garsiakalbė. Per šventes, kai susirenkame į krūvą, tylu nebūna. Liūdna irgi. Mamytės mama dainininkė buvo, begalę dainų mokėjo. Tėčio šeima daininga taip pat. Visi tėčio broliai balsingi. Gal koks genas ir man papuolė: su dainavimu sudėtingiau, bet rėkiu garsiai.

Aš – dzūkė. Diedukas Antanas Gudaitis iš Perlojos atvažiavo į Klydžionis. Vertėsi prekyba. Dabar būtų biznierius, o anais laikais špikuliantu vadino. Taigi gavau ir prekybinį geną. O menai tiek vienoje, tiek kitoje giminėje gan stipriai reiškėsi. Piešimas, muzika, teatras vis įsipindavo į gyvenimus, bet aš vienintelė pasirinkau meną kaip savo kelią. Jei teatre nepaeis, tada griebsiuos prekybos. O ką? Įdomu, daug azarto ir sekasi visai neblogai. Ačiū diedukui špikuliantui. Svarbiausia – turėti variantų ir neprarasti optimizmo.

Esu kilusi iš stiprių moterų genties. Mane visada žavėjo jų vidinė stiprybė, susitelkimas, gebėjimas spręsti iškilusius sunkumus ir ėjimas į priekį. Močiutė buvo ne iš kelmo spirta, žodžio kišenėj neieškojo. Mamytė ir jos seserys išvis kosminės. Jei tik iškildavo kokia problema ar bėda kam nors, jos, kaip kokios raganos, greit susilėkdavo į pasitarimą ir priimdavo sprendimus.

Man atrodė, kad joms nieko nėra neįmanomo, nieko neprieinamo. Darbai rankose tirpdavo. Tai pats gražiausias pavyzdys seserystės, bendrystės, nuoširdaus ryšio. Iki šių dienų jos rūpinasi vienos kitomis. Jau amžius visų garbus, bet vis tiek velnių prišveitusios. Seserų humoro jausmas superinis. Man šmotukas to humoro irgi teko. Manau, kad tas gebėjimas pasijuokti yra labai svarbus, padeda nesugriūti.

Giminės vyrai drūti. Ir gana rūstūs. Visi nagingi ir stiprūs. Broliai gali namus nuo pamatų iki pat kamino pastatyti. O dar skaniai valgį gamina, ne kiekvienai moteriškei taip pavyksta. Kaip sako, „galas tokių neima“. Tai va tokie tie mūsų vyrai.

– Sakote vienintelė pasirinkusi meną kaip savo kelią. Kokios yra sakraliausios aktoriaus profesijos akimirkos?

– Šitas buvimas – man savotiškas Jokūbo kelias. Einu, pritrinu pūsles, kartais jos sprogsta sukeldamos skausmą, emocijas, jausmus... Kažką tame kelyje palieku, kažką atrandu, kažką duodu kitiems... Pasiimu pati... Vyksta įdomus kūrybinis ir žmogiškasis procesas. Tame daug sakralumo. Matai, kaip atsiveria kolegos, atsiveri pati. Tie aukščiausi emociniai, jausminiai momentai, kai visi tarsi sujungti vienu nematomu laidu, vienu kvėpavimu, tokie atviri lyg būtų be odos, – patys gražiausi, patys brangiausi.

Išgyvenimai kitų gyvenimų išlukštena mus pačius. Gal ir ne viskas patinka – juk lieki be pagražinimų, tačiau tikras. Būnu. Išjaučiu. Paleidžiu. Priimu. Dėkoju.

Gimsta naujas Pasaulis...

– Ar turite kokį ritualą (ar talismaną) prieš eidama į sceną?

– Visada prieš išeidama į sceną persižegnoju ir paprašau, jog lydėtų šioje kelionėje. Kiekvienas spektaklis, nesvarbu, kiek rodytas, tarsi kelionė. Žengi žingsnį ir pasineri į kitą erdvę, kitą būtį... Reikia to vedimo iš aukščiau. Man tai svarbu.

– O kokie vaidmenys išlieka kertiniai ir kodėl?

– Teatras – gyvenimo atspindys. Svarbūs bendražmogiški dalykai gyvenime svarbūs išlieka ir teatre. Temos tos pačios nuo amžių amžinųjų, tik su laikmečio prieskoniu ir išraiškos priemonėmis. Kodėl Shakespeare’as (Šekspyras) ir šiandien statomas? Todėl, kad temos aktualios žmogui, visuomenei, tautai. Keliami esminiai klausimai, žmogus lūžio taške, ieškantis išeities, ieškantis atsakymų. Teatre tai dar labiau atsiveria, išdidėja, išryškinama. Stiprios asmenybės traukia ir žavi. Ir nebūtinai tai teigiamas personažas. Dažniausiai atvirkščiai. Žmogus, atsidūręs kryžkelėje, kamuojamas prieštaravimų, draskomas abejonių, turintis priimti lemtingus sprendimus, esantis virsme. Tokie vaidmenys keičia ir patį aktorių, brandina, atveria vis gilesnius klodus. O čia jau kiek Dievulio duota ir kiek darbo įdėsi, kiek jautrus, atviras būsi, tiek sluoksnių ir atsikasi.

– Ar spektaklio metu matote ir jaučiate žiūrovą, jo mobilųjį telefoną; ar kartais nesinori prieiti ir „padaryti tvarką“ – kad niekas nekosėtų, netikrintų telefonų, neatsilieptų, nereikėtų visai salei išgirsti: „Aš dabar teatre, negaliu kalbėti, pareisiu, paskambinsiu“?

– Viską matome ir jaučiame. Nervina. Griauna atmosferą. Aktoriai drauge su žiūrovais kuria naują pasaulį, pasineria į jį ir, dažniausiai, pačiu jautriausiu momentu suskamba kam nors telefonas. Viskas akimirksniu sugriūva, suplyšta tarsi audinys. Skausmingai kartais, nes tu atsiveri, emocijos lyg atviri laidai, ir toks aktas įvyksta. Savotiškas vandalizmas. Prieš aktorius, prieš žiūrovus. Ir kiekvieną sezoną vis tas pats. Kaži ar nors vienas spektaklis įvyko, kurio metu nesuskambėtų telefonas?.. Kartais tikrai norisi sustabdyti spektaklį ir paklausti, ar mes netrukdome. Nepatinka, neįdomu – atsikeli ir išeini. Nesitrukdai pats ir netrukdai tiems, kam įdomu. Elementari kultūra.

– Į kokį Alytaus miesto teatro spektaklį norėtumėte pakviesti galbūt seniai ką mūsų teatre mačiusį alytiškį ar miesto svečią?

– Labai norėčiau pakviesti į teatrą pažiūrėti spektaklį „Broliai ir seserys“ kunigą Rytį Baltrušaitį.

– Šis klausimas galėjo būti ir pirmas, bet paklausiu dabar: kaip Jūs atėjote į teatrą? Kaip jis atsirado Jūsų gyvenime? O gal Jūs jo gyvenime atsiradote?

– Vaikystės stebuklingi Pasauliai, atvėrę fantazijos, vaizduotės, kūrybos ir neišsenkančios šviesos erdves, yra tarsi tyro vandens šuliniai, prie kurių sugrįžtu numalšinti troškulio ir pasisemti tikrumo. Drąsa svajoti ir tikėjimas išsipildymu... Maksimalus buvimas Čia ir Dabar. Ir tas visa užliejantis laimės jausmas ne dėl kažko, o tiesiog, kad esi. Viskas įvyko tada: mano vaikystės pievose, laukuose, braidžiojant upėje ar laukiant Mamytės Kūčioms kepamų kleckų – tobulų tobuliausių. Net ir šiandien. Visa įvyko tada... Dabar tik pildau tai, ką susvajojau vaikystėje ar regėjau savo stebuklinguose Pasauliuose...

Kiek save prisimenu, visada žinojau, jog būsiu Artistė. ARTISTĖ! Labai jau gražiai skambėjo pats žodis, o ir tas stebuklo pojūtis, kad gali stebuklingai tapti kuo tik nori. Va taip va – stebuklingai! Tikriausiai žavėjo tas persimainymas... Tie kitokie stebuklingi Pasauliai, taip besiskiriantys nuo kaimo vaiko kasdienybės. O ir Mamytė nuostabiai perteikdavo charakterius: balsą, eiseną, laikyseną. Viskas jai pavykdavo organiškai, įtaigiai ir labai juokingai. Oi kaip mėgau šitas jos parodijas! O ji dar paryškindavo, pašaržuodavo, kad linksmiau mums būtų. Ir viskas su tokiu geru, sveiku humoru. Labai talentinga buvo, tik laikmetis pasitaikė nepalankus... Aš esu jos ištikima žiūrovė ir klausytoja.

Mamytė – mano pirmoji teatro mokytoja: be diplomų, be akademijų, bet iš Dievo malonės.

Juokauju, jog labiausiai savo gyvenime esu ištikima teatrui. Atėjau ir... pasilikau. Būna visko, kaip ir visuose santykiuose: ir durimis trenkti norisi, ir ašarų, ir euforijos, kritikos. Ir tylos... Tyloje išeini į savo vidinę dykumą, susitinki su savimi, įsiklausai ir tada ateina atsakymai. Pauzė, kaip scenoje, taip ir gyvenime, labai svarbi. Turi pajusti, kiek ją išlaikyti, kuo pripildyti, o kada nutraukti.