Kur Esa­ma ir Bū­na­ma

20:12 ir 22:53. Lai­kas, pa­skel­bęs ži­nią, ir lai­kas, at­sklei­dęs jos es­mę. „Ačiū vi­siems už ben­drys­tę vir­tu­a­ly­bė­je. Kvie­čiu sa­ve ir Jus į re­a­ly­bę, kur gir­di­ma, žvel­gia­ma, juo­kia­ma­si, pra­virks­ta­ma, ap­ka­bi­na­ma, ste­bi­na, šyp­so­ma­si, gy­vai skai­to­ma po­ezi­ja, dis­ku­tuo­ja­ma iki pa­ry­čių – Esa­ma. Ir – Bū­na­ma“, – taip skam­ba Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos kle­bo­no Ry­čio Bal­tru­šai­čio kvie­ti­mas.

– „Pa­si­mel­dęs, pa­si­ta­ręs, ap­mąs­tęs, lais­va va­lia nu­spren­dęs, da­li­juo­si ži­nia – sto­ju į vie­nuo­ly­ną. P. S. Nė­ra jo­kia pa­slap­tis ko­kį, ta­čiau pa­va­di­ni­mą at­sklei­siu kiek vė­liau.“ To­kia ži­nu­tė pa­si­ro­dė pra­ėju­sio tre­čia­die­nio va­ka­rą (ir lai­kas už­fik­suo­tas – 2023-04-19, 20:12) Jū­sų feis­bu­ko pa­sky­ro­je. Na ir pra­si­dė­jo…

– Na, pir­mau­sia, tai ne­si­ti­kė­jau to­kios re­ak­ci­jos, to­kių gau­sių re­ak­ci­jų. Ne­tu­rė­jau ir min­ties „pa­si­tik­rin­ti“, ar esu my­li­mas ben­druo­me­nės, nes jau­čiu, kad esu my­li­mas. My­li­mas šiuo at­ve­ju ne­reiš­kia kaž­kaip iš­skir­ti­nai gar­ba­vo­ja­mas, bet tai reiš­kia pri­im­tas, tai reiš­kia įver­ti­na­mas. Kal­ba­ma su ma­ni­mi at­vi­rai, pa­pras­tai, daug žmo­nių įvai­rio­pai pa­gelbs­ti, pa­de­da, do­mi­si, ar rei­kia pa­gal­bos pa­ra­pi­jo­je ir as­me­niš­kai. (Ar tu­riu ką val­gy­ti? Ar tu­riu ką skai­ty­ti – ne­klau­sia, šyp­so­si.)

Reikš­min­ga tai, kad žmo­nės su­re­a­ga­vo. Juk jau bu­vo va­ka­ras, jau link po­il­sio lai­ko, nors gal kaip tik tai – nar­šy­mo me­tas. Su­re­a­ga­vo as­me­ni­nė­je so­cia­li­nė­je pa­sky­ro­je, su­lau­kiau skam­bu­čių, sms pra­ne­ši­mų, pri­va­čių ži­nu­čių in­ter­ne­tu, du sig­na­lai at­ėjo iš už­sie­nio – Briu­se­lio ir Ro­mos.

Ne­slėp­siu, apė­mė ge­ras jaus­mas, kad Jė­zaus as­me­niui per žmo­nių gy­ve­ni­mus tar­nau­ju, Jo vei­do ne­už­den­giu, ne­pa­sle­piu, sa­vo as­me­niu ne­už­sto­ju, nes vi­sur bu­vo ak­cen­tuo­ja­ma – ku­ni­gas. „Tu ku­ni­gas, ta­ve my­li žmo­nės, ką dar čia pri­si­gal­vo­ji“, – ra­šė vie­nas iš dau­ge­lio.

Drau­ge iš­ryš­kė­jo, kad žmo­nės ver­ti­na ir ger­bia pa­švęs­tą­jį gy­ve­ni­mą – vie­nuo­lys­tę, nes nie­kas ne­sa­kė, kad tai ne­są­mo­nė, at­virkš­čiai, pa­brė­žė, kad „jei tai nuo Die­vo – pir­myn“.

Tik daug ap­gai­les­ta­vi­mo, kad ga­lė­čiau pa­lik­ti Aly­tų ir šią ben­druo­me­nę. Jei tai bū­tų tie­sio­gi­nė ži­nia ir Vieš­pats tik­rai kal­bin­tų vie­nuo­li­niam gy­ve­ni­mui, ži­no­ma, rei­kė­tų Aly­tų pa­lik­ti.

Ta­čiau Vieš­pats ne­kal­bi­na. Ar­ba aš ne­no­riu iš­girs­ti. Vieš­pats ma­ne ra­gi­na į in­ten­sy­ves­nę as­me­ni­nę mal­dą ty­lo­je ir vie­nu­mo­je, bet čia, kur šiuo me­tu esu vys­ku­po pa­skir­tas.

Ir kas­dien kvie­čia mo­ky­tis vis la­biau my­lė­ti man pa­ti­kė­tus žmo­nes. Mo­kau­si mei­le at­liep­ti į iš žmo­nių pa­ti­ria­mą mei­lę ir drau­ge da­ly­vau­ti tik­rai die­viš­kos mei­lės mai­nuo­se. Nes Die­vas mus pa­si­tin­ka, ra­mi­na, ap­ka­bi­na, guo­džia, pra­džiu­gi­na, per­spė­ja, pa­drą­si­na, pri­stab­do pir­miau­sia tie­sio­giai per sa­vo Žo­dį, bet ypač daž­nai – per ki­tus žmo­nes, to­dėl ši­tas san­ty­kiš­ku­mas Baž­ny­čio­je yra la­bai svar­bus.

Be san­ty­kio nė­ra Baž­ny­čios. Tie­siog nė­ra. Ir jei tarp ku­ni­go ir ben­druo­me­nės žmo­nių nė­ra (ar tiks­liau – ne­bū­tų) san­ty­kio (ir ne tik li­tur­gi­jo­je, bet ir kas­die­ny­bė­je) – pa­ra­pi­jai ga­li­ma sta­ty­ti kry­žių, nu­ro­dant pa­ra­pi­jos mir­ties da­tą ir už­ra­šant trum­pi­nį ATA.

San­ty­kių ne­bu­vi­mas yra mir­tis, be­de­guo­nis be­dva­sis va­ku­u­mas, dy­ku­ma, ku­rio­je ne­ra­si net ma­žiau­sio šal­ti­nė­lio. Klau­siant, jei to­kia si­tu­a­ci­ja pa­si­tai­ko, ar įma­no­ma, kad kaž­kas keis­tų­si? Taip, jei ran­da­si san­ty­kis ben­druo­me­nė­je, tai ir iš kie­čiau­sios uo­los ima trykš­ti van­duo. Tik su­duo­ti į tą uo­lą tu­ri­me ėji­mo drau­ge ke­lio­nės laz­da.

Gal kiek nu­kry­pau nuo Jū­sų klau­si­mo. Į lan­kas, kaip liau­dy­je sa­ko­me, bet da­bar, kai jau ima ža­liuo­ti, žy­dė­ti, kve­pė­ti, čiul­bė­ti – tai ir lan­kos la­bai trau­kia.

Man bū­din­gas hu­mo­ro jaus­mas. Tai at­ei­na iš šak­nų, iš na­mų, šei­mos. Ma­niau, kad, pa­ra­šęs pir­mas dvi ei­lu­tes, su­lauk­siu ke­lių šyp­se­nė­lių ir tiek, o ta­da ki­tą die­ną pa­pil­dy­siu. Bet su­pra­tau, kad žmo­nės tai pri­ima itin rim­tai ir jaut­riai, net tie, ku­rie ma­ne ge­rai pa­žįs­ta.

„Pa­bu­do“ ir tie, ku­rie „ne­tu­ri lai­ko“ šiaip pa­ra­šy­ti, pa­skam­bin­ti ir su­si­tik­ti. O gal aš jiems ne­tu­riu? Nu­spren­džiau ne­leis­ti nu­ei­ti mie­go­ti su to­kia ne vi­sai, vie­ti­nei ben­druo­me­nei pir­miau­sia, džiu­gia nau­jie­na. Ta­da pa­ra­šiau sa­vo įra­šo „prie­dą“ (žr. pub­li­kuo­ja­mą at­ski­rai), gi­mu­sį va­ka­ro mal­do­je, nes Vieš­pats tik­rai kvie­tė ženg­ti šį žings­nį. Ko­dėl? Tai at­sa­ky­siu ki­ta­me Jū­sų klau­si­me.

– Tai­gi at­sklei­dė­te, kad sto­ja­te į Kny­gų vie­nuo­ly­ną ir kad pri­ėmė­te spren­di­mą ne­be­si­nau­do­ti as­me­ni­ne feis­bu­ko pa­sky­ra. Ko­dėl?

– Man pa­čiam ne­ri­mą la­bai ke­lia da­lies ir man ar­ti­mų žmo­nių gy­ve­ni­mas vir­tu­a­lia­me pa­sau­ly­je, sa­ky­mas, kad ne­tu­ri lai­ko su­si­tik­ti va­ka­rie­nės ar puo­de­lio ar­ba­tos, bet so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se pra­lei­džia po ke­lias va­lan­das per die­ną, ypač po­il­sio, nak­ties po­il­sio są­skai­ta.

Ir skun­džia­si, kad ne­ran­da tar­pu­sa­vio san­ty­kių trū­ki­nė­ji­mo „rak­to“, kad ne­la­bai yra apie ką kal­bė­tis šei­mo­je.

Ne­se­niai vie­na ma­ma skun­dė­si, kad jos sū­nus pa­aug­lys nuo­lat sė­di in­ter­ne­te ir ne­la­bai ben­drau­ja. Pa­si­tei­ra­vau, ką ji pa­ti vei­kia, kai nu­va­žiuo­ja su šei­ma prie jū­ros, kaip lei­džia va­ka­rus na­muo­se. Ir at­sa­ky­mas tik­riau­siai jau nu­spė­ja­mas – „siun­čiu nuo­trau­kas drau­gams, per­žiū­riu va­ka­rais ki­tų įra­šus...“

Tai obuo­lys nuo obels..?

Pa­me­nu vie­ną skaus­min­gą epi­zo­dą ka­vi­nė­je, kai, ma­no su­pra­ti­mu, va­ka­rie­nia­vo ke­tu­rių as­me­nų šei­ma: tė­vas, ma­ma ir du sū­nūs (link pa­aug­lys­tės ke­liau­jan­tys pa­gal sa­vo am­žių). Ir... pa­kan­ka­mai gar­siai nu­skam­bė­jo vie­no ber­niu­ko pra­šy­mas, skir­tas tė­vams: „Ar ga­li­te pa­si­dė­ti te­le­fo­nus ir skir­ti lai­ko man?“

O mes dau­gu­ma va­rom ant jau­ni­mo, vai­kų. Bet kad tė­vai ne­pa­lei­džia te­le­fo­nų iš ran­kų. At­ei­ki­te į baž­ny­čią prieš vai­kų šv. Mi­šias (sė­džiu klau­syk­lo­je, tai vis­ką ma­tau) ir pa­ma­ty­si­te vaiz­dą – at­ei­na vai­kas su tė­vais į baž­ny­čią ir, jei dar yra lai­ko, tė­vai iš­si­trau­kia te­le­fo­nus ir skro­li­na. Ne vi­si, gink Die­ve, bet ir ne vie­ne­tai.

O tai yra uni­ka­lus lai­kas as­me­niš­kai pa­si­mels­ti už sa­vo šei­mą, vai­kus, pa­bū­ti ra­my­bė­je, ku­rios pa­sau­lis ne­ga­li duo­ti, trum­pam iš­si­plėš­ti iš triukš­mo ir įtam­pos pri­pil­dy­to pa­sau­lio.

Bet ga­na čia apie ki­tus. Pri­si­me­nu vie­ną sa­vo bu­vu­sio kle­bo­no po­sa­kį, ku­ris la­bai pra­šo­si įter­pia­mas: „Ka­sai­si ten, kur niež­ti.“ Jau ku­ris lai­kas ėmiau mąs­ty­ti, koks ma­no san­ty­kis su so­cia­li­niais tin­klais, nes esu iš to pa­ties mo­lio kaip ir kiek­vie­nas, ir įvai­riab­riau­nė in­ter­ne­to pri­klau­so­my­bė ga­li bū­ti ir man. Min­tis pa­pras­ta – užuot kri­ti­ka­vęs ki­tus, ro­dęs ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl jų įklim­pi­mo į vir­tu­a­ly­bę, vir­tu­a­lų ben­dra­vi­mą, pa­ro­dyk pa­vyz­dį, kad pats ge­bi ne­mirk­ti feis­bu­ke ar ki­tur (nors aš nau­do­juo­si tik feis­bu­ku).

Pa­ste­bė­jau, kad man se­ka­si ra­šy­ti ir ben­drau­ti su ki­tais žmo­nė­mis su­si­ra­ši­nė­jant, ta­čiau pra­ran­du gy­vo san­ty­kio ga­li­my­bę ir čia vi­siš­kai bu­kai skam­ba pa­si­tei­si­ni­mas: „Pan­de­mi­ja prie to pri­ve­dė.“ Ne, asi­lo ger­ti ne­pri­ver­si, jei jis ne­no­ri. Pats pa­si­len­kiu ir mau­kiu so­cia­li­nį van­de­nė­lį. Ir pa­to­gu, ir mu­sės ne­kan­da, ir kai po­kal­bis ne­la­bai prie šir­dies, vi­sa­da ga­li­ma pa­ra­šy­ti: „Jau alps­tu ir lin­kiu ra­mios nak­ties“, „Ži­nai, su­si­ti­ki­mas“, na ir vi­sos ki­tos is­to­ri­jė­lės.

O kai sė­di su žmo­gu­mi prie sta­lo ir ge­ri už­pli­ky­tą ar­ba­tą, tai ne­su­gal­vo­si, kad stai­ga at­si­mi­nei „su­si­ti­ki­mą“. Čia man la­bai skal­pe­liš­kai iš­ky­la dvi Zyg­mun­to Bau­ma­no kny­gos „Var­to­ja­mas gy­ve­ni­mas“ (Apo­stro­fa, Vil­nius, 2011) ir „Lik­vi­di mei­lė: apie žmo­nių ry­šių tra­pu­mą“ (Apo­stro­fa, Vil­nius, 2007). Šis so­cio­lo­gas taip ar­gu­men­tuo­tai ka­la į tar­pu­ra­gę, kad ben­dra­vi­mo są­ži­nės są­skai­tą kaip­mat ten­ka da­ry­ti.

Pa­ju­tau, kad feis­bu­kas at­ima daug lai­ko, pra­ry­ja lai­ką ir tam­pu pri­klau­so­mas, ima rū­pė­ti kiek­vie­nas pyp­te­lė­ji­mas te­le­fo­ne ar kom­piu­te­ry­je, o kal­bė­ji­mas apie bū­ti­ną kny­gų skai­ty­mą, bu­vi­mą ty­lo­je, vie­nat­vė­je ir bran­džiuo­se gy­vuo­se san­ty­kiuo­se su žmo­nė­mis virs­ta klie­de­sė­liais, ku­rie prak­ti­nia­me gy­ve­ni­me yra rū­kas virš Ne­mu­no, koks jis ro­man­tiš­kas be­bū­tų.

At­si­trauk­ti nuo da­ly­kų, ku­rie įtrau­kia ir kaž­kiek uzur­puo­ja, man ta­po bū­ti­ny­be ir, ži­no­ma, iš­šū­kiu.

Kaž­kas sa­kė: „Bet Jū­sų to­kie ge­ri įra­šai, tiek re­ko­men­da­ci­jų apie kny­gas, ren­gi­nius...“ Tai – pa­gun­da, vel­nio gun­dy­mas so­cia­li­nė­je dy­ku­mo­je, kad at­im­tų ga­li­my­bę gy­vai su­si­tik­ti ir ner­ti į mal­dos gel­mę, nes, tu­riu pri­pa­žin­ti, kad kar­tais feis­bu­ke sė­džiu va­ka­re, o as­me­ni­nė mal­da – le­si­mo mal­da. Nes mie­gas li­pi­na akis, ir psal­mių žo­džiai at­ro­do, kad vie­to­mis kei­čia­si mal­dų kny­gos pus­la­piuo­se.

Šis žings­nis nė­ra leng­vas, nes pri­klau­so­my­bė ir va­da­vi­ma­sis iš jos nė­ra tik akiai mie­las mė­lyn­akių ži­bu­čių slė­nis, tai ir kru­vi­na Gol­go­ta, nes rei­kia pa­stan­gų, ryž­to, to­dėl pra­šy­mas mels­tis sto­jant (jau įsto­jau ir net aba­tu kny­gos pa­sky­rė) į Kny­gų vie­nuo­ly­ną yra la­bai rim­tas.

Kny­gų vie­nuo­ly­nas – skai­ty­mas, ty­la, mal­da, iš­bu­vi­mas su ra­šy­ti­niu teks­tu, su Die­vo žo­džiu. Tai da­bar­ties aki­mir­kos iš­gy­ve­ni­mas ne­sku­bant, ne­le­kiant, ap­mąs­tant, ski­riant lai­ko žmo­gui. Ne pla­čiau, bet gi­liau. Pa­da­ry­ti ma­žiau, bet tik­riau, iš­sa­miau, pil­niau. Ir – ty­liau, be sce­nos, aplo­dis­mentų, ku­rie gir­di­si per pa­tik­tu­kus.

Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad tam tik­rą įta­ką da­ro pra­dė­tos psi­cho­te­ra­pi­jos stu­di­jos, in­di­vi­du­a­li ir gru­pi­nė te­ra­pi­ja, bet la­biau­siai Jė­zus, ypač Eu­cha­ris­ti­nis, ta­ber­na­ku­ly­je pa­si­li­kęs, Duo­no­je gy­vas, ku­ris klau­sia: „O jei da­le­lę lai­ko, ku­rį ski­ri feis­bu­ke, pra­leis­tum kop­ly­tė­lė­je, raus­vos žva­kės lieps­ne­lei plaz­dant virš du­re­les puo­šian­čių auk­si­nių vy­nuo­gių, virš ta­vo mies­to, ta­vo gy­ve­ni­mo, lai­ko, pa­šau­ki­mo…“

Tai­gi…

P. S. Vie­nas gerb­ti­nas pa­ra­pi­jos ben­druo­me­nės vy­ras ra­šė: „Ge­rai, ne­pyks­tu, bet dau­giau taip ne­da­ry­kit.“ Steng­siuo­si. Lin­kiu, kad Die­vo duo­ta san­ty­kiš­ku­mo do­va­na mus ves­tų į gy­vus su­si­ti­ki­mus prie Žo­džio ir Duo­nos sta­lo, prie mū­sų na­mų ka­sdie­ny­bės sta­lų ir kad so­cia­li­niai tin­klai bū­tų tik prie­mo­nė gy­vų su­si­ti­ki­mų lai­kui de­rin­ti. Ant­raip – pūs­tels vė­jas ir nu­neš pe­le­nus į klio­kian­tį nuo­te­kų šu­li­nį, pa­va­sa­rio lie­tui šniokš­čiant Va­rė­nos gat­vė­je, Aly­tu­je.

* * *

P. S. P. S. 22:53.

Ži­not, iš­ties la­bai bran­gi­nu vi­sas re­ak­ci­jas, ku­rių itin gau­siai su­lau­kiau ko­men­ta­ruo­se, pri­va­čio­se ži­nu­tė­se (FB ir sms), skam­bu­čiuo­se. Iš­ties ge­ra pa­ste­bė­ti, kad la­bai nuo­šir­džiai bran­gi­na­te pa­šau­ki­mą vie­nuo­lys­tei. Di­džio­ji dau­gu­ma ta­me ma­to­te pras­mę ir la­bai aiš­kiai for­mu­luo­jat – „Jei tai at­ei­na iš Die­vo – pir­myn“. Bu­vo ir gra­žaus liū­de­sio.

Ne­no­riu bū­ti sa­va­nau­diš­kas, tai ne­bu­vo tes­tas mei­lei man pa­tik­rin­ti ar gau­ti pa­pil­do­mo dė­me­sio. Ačiū Die­vui – vis­ko pa­kan­ka.

Vie­na su­au­gu­sių ka­te­chu­me­na­to da­ly­vė prieš po­rą sa­vai­čių sa­kė: „Ry­ti, aš ma­nau, kad Jus paims į Va­ti­ka­ną.“ Aš tuo­met pa­ti­ki­nau: „Jau pa­ė­mė. Ma­no Va­ti­ka­nas – Aly­tus ir „po­pie­žys­tė“ pra­eis čia. Tę­sis tol, kol ma­no vy­res­ny­bei at­ro­dys rei­ka­lin­ga.“ Pa­šne­ko­vė ne­nu­liū­do. Ir aš ne.

Tai­gi – sto­ju į Kny­gų vie­nuo­ly­ną, ku­rio ce­lės nuo­trau­ka yra įra­še.

Bu­vei­nės ad­re­sas: Va­rė­nos g. 24A, LT 62168 Aly­tus.

Įža­dai:

1. Ne­be­si­nau­do­siu as­me­ni­ne FB pa­sky­ra (lie­ka tik as­me­ni­nis me­sen­dže­ris ir pa­ra­pi­jos FB pa­sky­ra, ku­riems skir­siu vie­ną va­lan­dą per die­ną).

2. Ne­be­ra­šy­siu ko­men­ta­rų, nei gra­žių bei ašt­rių (kar­tais bus at­sa­ky­mų pa­ra­pi­jos FB pa­sky­ros ko­men­ta­ruo­se, nes bū­na kon­kre­čių sie­lo­va­di­nių klau­si­mų).

3. Ne­si­nau­do­siu pa­tik­tu­kų sis­te­ma.

Ti­kiu, kad iš įra­šo „vir­šū­nė­lės“ sma­giai pa­si­juok­si­te ar šyp­tel­si­te. Jei kas ma­žu­mė­lę už­si­rūs­tin­tu­mė­te, as­me­ni­ne ži­nu­te ga­lė­siu re­ko­men­duo­ti ge­rą kny­gą skai­ty­mui Jū­sų pra­šy­mu. Taip kom­pen­suo­siu emo­ci­nius nuos­to­lius.

Ačiū už mal­dos po­sko­nį ko­men­ta­ruo­se. Tai ne ma­žiau svar­bu, sto­jant į šį klau­zū­ruo­tą (už­da­rą) vie­nuo­ly­ną ir no­rint lai­ky­tis vi­sų tri­jų įža­dų.

At­skam­ba dvi min­tys:

– „Kuo pla­čiau – tuo ma­žiau gy­lio“ (prof. Ri­man­to Ko­čiū­no at­sa­ky­mas į ma­no klau­si­mą pa­skai­tos me­tu. Klau­siau apie po­žiū­rio lau­ko pla­tu­mą).

– Ir jė­zui­tiš­kas – „Ma­gis“.

Ačiū vi­siems už ben­drys­tę vir­tu­a­ly­bė­je. Kvie­čiu sa­ve ir Jus į re­a­ly­bę, kur gir­di­ma, žvel­gia­ma, juo­kia­ma­si, pra­virks­ta­ma, ap­ka­bi­na­ma, ste­bi­na, šyp­so­ma­si, gy­vai skai­to­ma po­ezi­ja, dis­ku­tuo­ja­ma iki pa­ry­čių – Esa­ma. Ir – Bū­na­ma.