Pašto rūmai – tarpukario Alytaus pasididžiavimas

Pir­ma­me aukš­te bu­vo įsi­kū­ru­si erd­vi lan­ky­to­jų sa­lė, te­le­fo­ni­niams po­kal­biams skir­tos ka­bi­nos, abo­ne­men­tų dė­žu­tės, pa­što pa­slau­gų pri­ėmi­mo lan­ge­liai. Ant­ra­me aukš­te – kul­tū­ros reik­mėms skir­ta ne­ma­ža sa­lė (78 kv. m) ir 3 bu­tai. Vie­nas 4 kam­ba­rių su at­ski­ru tar­nai­tės kam­ba­riu ir vir­tu­ve – pa­što vir­ši­nin­kui, ki­ti du – 2 kam­ba­rių su vir­tu­ve ir tar­nai­tės kam­ba­riu. Be to, bu­vo dar du at­ski­ri ne­di­de­li vie­no kam­ba­rio bu­tu­kai su vo­nios kam­ba­riais. Rū­sy­je įreng­tas cen­tri­nis šil­dy­mas, at­ski­ri bu­tų san­dė­liu­kai ir san­dė­liu­kai pa­što įstai­gos reik­mėms. Pa­štas tu­rė­jo van­den­tie­kį, ku­riam iš­kas­tas 16 met­rų gy­lio šu­li­nys. „Pa­šti­nin­kų žo­dis“ pa­ste­bė­jo, jog „na­mas pa­sta­ty­tas ko­ri­do­ri­ne sis­te­ma, tai, no­rint pa­tek­ti į vir­ši­nin­ko ka­bi­ne­tą ar į raš­ti­nę, ne­rei­kia ei­ti per dar­bo kam­ba­rius ir kliu­dy­ti tar­nau­to­jams.“

„Lie­tu­vos ai­das“, gir­da­mas Aly­taus pa­štą, ra­šė: „Iš oro pu­sės rū­mai taip pat la­bai pui­kiai at­ro­do ir puo­šia vi­są Aly­taus mies­tą. Ap­skri­tai, tai pir­mo­ji pa­što įstai­ga vi­so­je Lie­tu­vo­je taip mo­der­niš­kai įreng­ta. Ben­drai, kiek te­ko pa­ste­bė­ti, tai ne tik Aly­taus pa­što tar­nau­to­jai, de­šim­tį me­tų iš­sė­dė­ję pa­lė­pė­je, džiau­gia­si šiais nau­jais pa­što rū­mais, bet la­bai pa­ten­kin­ta ir Aly­taus vi­suo­me­nė, ku­ri da­bar taip pat tu­rės daug pa­to­gu­mo.“

Aly­taus pa­što rū­mų sta­ty­ba su­si­rū­pin­ta 1928 me­tų pra­džio­je: pa­reng­tas pro­jek­tas, skir­ta pi­ni­gų. Ru­de­nį pra­si­dė­jo sta­ty­bos, už­si­tę­su­sios iki 1929 me­tų pa­bai­gos. In­ži­nie­rius Kle­o­pas Gai­ga­lis, pro­jek­ta­vęs pa­što rū­mus, „nu­ro­dė, kad šių rū­mų sta­ty­ba už­tru­ko taip il­gai dėl to, jog trū­ko tam rei­ka­lui pi­ni­gų. Rū­mų pa­sta­ty­mas kaš­ta­vo per 230,000 li­tų; vie­nas kū­bi­nis met­ras to na­mo tal­pos kaš­ta­vo 64 li­tus.“ Sta­ty­bos iš­lai­das pa­skai­čia­vo ir „Pa­šti­nin­kų žo­dis“: „Na­mų sta­ty­ba kai­na­vu­si virš 217.000 lt. Gi cen­tri­nis ap­šil­dy­mas virš 28.000 lt.“

Kad pa­štui rei­kia nau­jų pa­tal­pų bu­vo kal­ba­ma jau se­niai. „Pa­šti­nin­kų žo­dis“ pa­brė­žė: „nuo pat pra­džios pa­što įstei­gi­mo Aly­tu­je pa­štas ne­ga­lė­jo su­ras­ti tin­ka­mo bu­to. Tal­pi­no­si šal­to­je, drėg­no­je lan­dy­nė­je. Dėl to dar­bas ne­ga­lė­jo bū­ti tin­ka­mai at­lik­tas ir ken­kė tar­nau­to­jų svei­ka­tai. Opus bu­to klau­si­mas rū­pė­jo Pa­štų Val­dy­bai, juo rū­pi­no­si ir Aly­taus vi­suo­me­nė, ir šį klau­si­mą te­ko su­re­gu­liuo­ti tik ant­ra­me mū­sų Ne­pri­klau­so­mo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­ty.“ Pet­ras Bir­žys (la­biau vi­siems ži­no­mas kaip Pu­pų Dė­dė), ra­šy­da­mas apie Aly­taus ap­skri­tį, pa­žy­mė­jo, kad „Aly­taus pa­štas pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­tis 1918 m. gruo­džio m. 30 d., o veik­ti 1919 m. sau­sio 2 d.“ Po po­kal­bių ir de­ry­bų „iš val­džios bu­vo gau­tas dvie­jų gat­vių kam­pe pa­liai pu­šy­nė­lį gra­žus skly­pas, pa­ga­liau ir pi­ni­gų.“ Apie tą pu­šy­nė­lį, bū­si­mą Aly­taus mies­to so­dą, Sta­sys Bart­kus 1930 me­tais „Sa­vi­val­dy­bės“ žur­na­le at­si­lie­pė gan kri­tiš­kai: „Gra­žus mies­to pa­skir­tas pu­šy­nas par­kas taip pat lau­kia rū­pes­tin­gos prie­žiū­ros ir tvar­ky­mo. Da­bar ta­me par­ke te­si­ga­no viš­tos, žą­sys, o kar­tais ir stam­bes­ni gy­viai, o jo krū­mus „puo­šia“ įvai­rūs la­vo­nai. Vi­siems tiems ne­ra­liuo­tiems su­tvė­ri­mams nei į gal­vą ne­at­ei­na pa­žiū­rė­ti į mies­to val­dy­bos pa­dė­tą skel­bi­mą, drau­džian­tį „terš­ti ir ne­šva­rin­ti“ mies­to par­ką. To­kiu skel­bi­mu, ži­no­ma, nei kiek ne­nu­gąs­din­si pa­sti­pu­sį gai­dį ar­ba ka­tę, jei ne­bus ran­kos, ku­ri tuos la­vo­nus pa­dė­tų į tin­ka­mą atil­sio vie­tą. Taip pat ne­daug to skel­bi­mo pa­bo­ja ar­kliai, kar­vės ir kiau­lės, ku­riems par­ke yra aps­čiai ska­nios žo­lės.

Ro­dos, mies­to val­dy­ba su­si­rū­pi­nu­si tą par­ką at­ver­ti. Aiš­ku, jei gal­vo­ja­ma apie ku­ror­to įren­gi­mą, tai to­kiu par­ku ku­ror­to ne­iš­gar­sin­si.“

Ati­da­ry­mo šven­tės, ku­ri pra­si­dė­jo 15 va­lan­dą, šur­mu­ly­je sve­čiams ne itin rū­pė­jo par­kas ir S.Bart­kaus nuo­mo­nė. Pa­šven­ti­nus pa­sta­tą, bu­vo sa­ko­mos svei­ki­ni­mo kal­bos. Po jų „gro­jant ulo­nų pul­ko or­kest­rui mar­šą, vi­si sve­čiai bu­vo pa­kvies­ti į pa­što rū­mų sa­lę, ka­me bu­vo pa­što val­dy­bos pa­ruoš­tos vai­šės. Vai­šių me­tu bu­vo pa­sa­ky­ta daug nuo­šir­džių kal­bų ir svei­ki­ni­mų. Pa­štų V–bos di­rek­to­rius pa­kė­lė tos­tą už vy­riau­sy­bės gal­vą Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą p. A.Sme­to­ną.

Bu­vo ke­lia­mi tos­tai už vy­riau­sy­bę, su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­rį ir p. pa­štų val­dy­bos di­rek­to­rių. Lin­kė­ta lai­mės, svei­ka­tos.

Vai­šės už­tru­ko iki vė­lu­mos; šei­mi­nin­ka­vo Aly­taus pa­što vir­ši­nin­kas p. St.Vit­te, su­da­ry­da­mas jau­kią nuo­tai­ką.“

Apie Aly­taus pa­što vir­ši­nin­ką gra­žiai at­si­lie­pė „Pa­šti­nin­kų žo­dis“ : „Tai se­nas dar ru­sų lai­kų pa­šti­nin­kas, va­ži­nė­jęs pa­što va­go­nais, vie­nas iš pir­mu­ti­nių­jų grį­žęs tė­vy­nėn ir bu­vęs pir­mu­ti­nis Kau­no ge­le­žin­ke­lio pa­što vir­ši­nin­kas.“

Ati­da­ry­mo me­tu mo­der­ni Aly­taus pa­što te­le­fo­nų sto­tis dar ne­bu­vo vi­siš­kai įreng­ta. Vy­ko įren­gi­nių mon­ta­vi­mas. Pet­ras Bir­žys apie tai ra­šė: „Sto­ties vi­sos da­lys yra par­ga­ben­tos iš Ame­ri­kos ir čia vie­toj su­mon­tuo­tos.

Sto­tis su cen­tri­ne ba­ta­rė­ja. Tai di­de­lis pa­to­gu­mas abo­nen­tams, nes no­rint kal­bė­ti pa­kan­ka pa­kel­ti trū­be­lę ir cen­tra­li­nėj už­si­de­ga lem­pe­lė ties tuo pat nu­me­riu, ku­ris ir pas abo­nen­tą.

Tais pat me­tais Pa­što Va­do­vy­bė pa­si­sten­gė tai­po­gi pa­to­bu­lin­ti ir te­le­fo­no su­si­sie­ki­mą, pa­sta­ty­da­ma nau­juo­se rū­muo­se nau­ją cen­tra­li­nės ba­ta­rė­jos te­le­fo­nų sto­tį 450 abo­nen­tų, nu­ma­ty­da­ma pa­di­din­ti abo­nen­tų skai­čių iki ke­lių tūks­tan­čių.

Te­le­fo­no sto­ties ban­dy­mas ir pri­ėmi­mas įvy­ko ge­gu­žės m. 21 d.

Te­le­fo­nų cen­tra­li­nė pa­si­ro­dė tin­ka­ma, ir Aly­taus vi­suo­me­nė džiau­gė­si tu­rė­da­ma vie­ną iš pa­vyz­din­giau­sių ir gra­žiau­sių pa­što įstai­gų.“

1932 me­tais ant Aly­taus pa­što rū­mų įreng­tas laik­ro­dis.

Nors dau­ge­lis džiau­gė­si pa­ge­rė­ju­sio­mis ap­tar­na­vi­mo są­ly­go­mis, ta­čiau bu­vo ir ra­šan­čių skun­dus. Pik­tin­ta­si, jog dar­buo­to­jai ap­tar­nau­da­mi klien­tus rū­ko, pa­sa­kius pa­sta­bą ar ašt­res­nį žo­dį – pa­pūs­da­vo dū­mus į akis. Dar­bui bai­gian­tis ne­par­duo­da­vo lo­te­ri­jos bi­lie­tų. Ne­są­ži­nin­gai grą­žą ati­duo­da­vo. Vie­nas py­ko net už tai, kad „esant pur­vy­nui kie­me, lie­pė ba­tus nu­si­va­ly­ti“. Ne­pai­sant įvai­riau­sių nu­ti­ki­mų – tai bu­vo vie­nas iš gra­žiau­sių mies­to pa­sta­tų, pri­si­dė­jęs prie mo­der­nė­jan­čio Aly­taus vaiz­do.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu vo­kie­čiai trauk­da­mie­si iš Aly­taus, su­sprog­di­no pa­što rū­mų pa­sta­tą.

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė