Tra­di­ci­nių ama­tų meist­rė Vir­gi­ni­ja Se­bes­ti­nie­nė: „No­rė­da­mas kaž­ką per­duo­ti at­ei­ties kar­toms, tu­ri la­bai daug in­ves­tuo­ti į sa­ve – ne tik mo­kė­ti pin­ti, bet ir do­mė­tis sa­vo ama­tu, ke­liau­ti po mu­zie­jus, et­no­gra­fi­nių r

– Vir­gi­ni­ja, pla­čiau kal­bė­jo­mės 2021-ųjų gruo­dį. Per­nai ko­vą Jums bu­vo įteik­tas tra­di­ci­nių ama­tų meist­ro pa­žy­mė­ji­mas. Tai ro­do aukš­čiau­sio ly­gio meist­rys­tės iš­ma­ny­mą. Kaip jo ga­vi­mas pa­kei­tė Jū­sų veik­lą, ką nau­jo su­kū­rė Jū­sų ran­kos, ko­kių dar­bų iš­mo­kė­te į edu­ka­ci­jas at­ėju­sius vai­kus ir su­au­gu­siuo­sius?

– Meist­ro pa­žy­mė­ji­mas – di­de­lis įver­ti­ni­mas, ku­ris dar la­biau įpa­rei­go­jo per­duo­ti ma­no puo­se­lė­ja­mą ama­tą da­bar­ties bei at­ei­ties kar­toms.

Per 2022 me­tus nu­py­niau daug pin­ti­nių, bet iš jų yra ir iš­skir­ti­nių.

– Pla­čiau su­pa­žin­din­ki­te skai­ty­to­jus su iš­skir­ti­nė­mis pin­ti­nė­mis.

– Štai XIX a. krep­šio re­pli­ka. Šias pin­ti­nes nu­py­niau ir pa­do­va­no­jau Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus pa­ro­dai „Aš esu vil­nie­tis“. Pa­ro­da eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­dų erd­vė­je „Is­to­ri­jų na­mai“. Pin­ti­nės nu­pin­tos pa­gal Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro at­vi­ru­ką, vaiz­duo­jan­tį Vil­niaus žy­dų kvar­ta­lo gat­vės kny­gų par­da­vė­ją.

Pin­ti­nės, skir­tos šei­voms lai­ky­ti, bu­vo pla­čiai nau­do­ja­mos XX a. Ga­min­da­ma šią pin­ti­nę rė­miau­si Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus et­no­gra­fi­niuo­se fo­nuo­se pri­ei­na­ma in­for­ma­ci­ja. Šei­va – į šau­dyk­lę de­da­mas vir­ba­las, ant ku­rio su­su­ka­mi atau­dų siū­lai. Bū­da­vo da­ro­mos iš nen­drių, kie­čio ar avie­tės stie­bo, įkai­tin­tu vir­ba­lu iš­de­gi­nus jo šer­dį.

Lop­šys kū­di­kiui. To­kie lop­šiai kai­muo­se nau­do­ti iki XX a. vi­du­rio, daž­niau­siai bū­da­vo ka­bi­na­mi ša­lia mo­ti­nos lo­vos. Pin­ti lop­šiai bu­vo da­ro­mi iš kar­klo vy­te­lių, eg­lės ša­kų ar pu­šies ska­le­lių. Įdo­mu tai, jog lop­šiai kū­di­kiams tuo­met bu­vo api­pin­ti įvai­riais mi­tais ir prie­ta­rais. Pa­vyz­džiui, bu­vo ma­no­ma, jog jį tu­ri pin­ti ne tė­vas, nes ki­taip vai­kas ne­augs.

Nuo­trau­ko­je ma­to­me ma­no pin­tą lop­šį, ku­rį ga­mi­nau pa­gal sau­go­mą eks­po­na­tą LBM 23803, ku­rį nu­py­nė py­nė­jas S.Pe­čiu­ko­nis. Mi­nė­tas eks­po­na­tas yra ova­lo for­mos ga­lais, nu­pin­tas iš skel­tų plė­šų, o pa­grin­das iš iš­lenk­tų kar­te­lių, su­jung­tų plo­nes­nė­mis kar­te­lė­mis, na­tū­ra­lios spal­vos. Šo­nuo­se ke­tu­rio­se vie­to­se pri­tvir­tin­tos li­ni­nės vir­vės.

Pintos dė­žu­tės pra­ei­ty­je bu­vo nau­do­ja­mos įvai­riems daik­tams, pa­vyz­džiui, siū­lams, sau­go­ti ir lai­ky­ti. Dė­žu­tės ko­pi­ją pa­da­riau ir me­džia­gą apie ją su­rin­kau Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­jaus et­no­gra­fi­niuo­se fon­duo­se. Nuo­trau­ko­se ma­to­ma ma­no pin­ta pin­ti­nė-dė­žu­tė, ku­rią ga­mi­nau pa­gal sau­go­mą eks­po­na­tą LBM36300. Taip pat pri­dė­jau li­ni­nes vir­vu­tes.

Edu­ka­ci­jų me­tu sie­kiu vai­kus su­do­min­ti, su­pa­žin­din­ti su py­ni­mo iš vy­te­lių ama­tu. Vai­kai daž­niau­siai net ne­įsi­vaiz­duo­ja, kaip at­ro­do žil­vi­tis, kad nu­sky­nus jo ša­ke­lę ne­da­ro­ma jo­kia ža­la gam­tai, ka­dan­gi tai kaip tik su­stip­ri­na krū­mo šak­nų sis­te­mą.

Py­nė­jų Lie­tu­vo­je nė­ra la­bai daug, tad šio ama­to edu­ka­ci­jų vyk­do­ma ga­na ma­žai. Ga­vu­si kvie­ti­mą pra­ves­ti edu­ka­ci­ją sten­giuo­si kuo la­biau su­do­min­ti vai­kus, pir­mos edu­ka­ci­jos me­tu at­lie­ka­me ir prak­ti­nį dar­bą – pi­na­me pin­ti­nės dug­ne­lį.

O su­au­gę žmo­nės at­ei­na į edu­ka­ci­jas mo­ty­vuo­ti pa­si­ga­min­ti di­des­nį ga­mi­nu­ką. Daž­niau­siai py­nė jų tė­vai ar se­ne­liai, tad jie tu­ri iš­si­sau­go­ję sa­vo pro­tė­vių pin­ti­nių ir no­ri tai at­kar­to­ti. Pa­ste­biu, jog di­džiau­sias no­ras pin­ti tra­di­ci­nes pin­ti­nes.

– Tur­būt nė­ra leng­va pa­vel­do pro­duk­tus/ ga­mi­nius/ama­tą per­duo­ti bei su vi­sa tuo su­pa­žin­din­ti šian­die­nius vai­kus? Ar su­si­do­mė­ju­sie­ji grei­tai per­pran­ta ama­to tech­ni­ką, ar tu­ri, gru­biai ta­riant, uos­lę?

– Taip, tik­rai nė­ra leng­va. No­rė­da­mas kaž­ką per­duo­ti at­ei­ties kar­toms, tu­ri la­bai daug in­ves­tuo­ti į sa­ve – ne tik mo­kė­ti pin­ti, bet ir do­mė­tis sa­vo ama­tu, ke­liau­ti po mu­zie­jus, et­no­gra­fi­nių rin­ki­nių fon­dus, ana­li­zuo­ti ga­mi­nius.

Kal­bant kon­kre­čiai apie edu­ka­ci­jas, vie­niems pa­vyks­ta grei­čiau per­pras­ti šio ama­to pa­grin­dus, ki­tiems lė­čiau, bet svar­biau­sia yra tai, jog žmo­nėms įdo­mu pats pro­ce­sas. Man to vi­siš­kai už­ten­ka, nes tuo­met ži­nau, jog py­ni­mas ne­nu­ei­na už­marš­tin.

Ap­skri­tai vai­kai yra ga­būs ir la­bai grei­tai per­pran­ta nau­jus da­ly­kus.

– Jums, kaip mo­ky­to­jai, ar te­ko il­gai suk­ti gal­vą ieš­kant, kaip ama­tą pa­teik­ti pa­trauk­liai, juo su­do­min­ti?

– Vi­suo­met pri­si­me­nu sa­vo py­ni­mo ke­lio pra­džią. Pa­me­nu, jog ma­ne su­do­mi­no dėl to, kad at­ro­dė pa­pras­ta, na­tū­ra­lu ir pa­trauk­lu. Bū­tent tuo mė­gi­nu va­do­vau­tis ir da­bar.

Edu­ka­ci­jo­se ne­da­ro­me itin su­dė­tin­gų ga­mi­nių, da­ro­me tai, ką spė­tu­mė­me už­baig­ti už­si­ė­mi­mo me­tu – juk la­bai džiu­gu na­mo par­si­neš­ti sa­vo pir­mą pa­ga­min­tą ga­mi­nį.

– Šie­met tur­būt iš­skir­ti­nai daug edu­ka­ci­jų esa­te nu­ma­čiu­si? Vien sau­sį su­spė­jo­te aš­tuo­nias su­reng­ti tau­to­dai­lės sa­lo­ne „Dzy­vai“. Py­nė­te tra­di­ci­nį ka­ši­kė­lį. Kiek iš vi­so vie­no­je edu­ka­ci­jo­je pa­tar­tu­mė­te da­ly­vau­ti, kad vi­sų da­ly­vių dir­ban­čias ran­kas bū­tų ga­li­ma su­žiū­rė­ti, su­spė­ti ap­tar­nau­ti?

– Taip, pas­ta­ruo­ju me­tu gau­nu daug kvie­ti­mų ves­ti py­ni­mo edu­ka­ci­jas. Šiuo me­tu ve­du už­si­ė­mi­mus Aly­taus Se­na­mies­čio pra­di­nės mo­kyk­los mo­ki­niams, esu ga­vu­si kvie­ti­mą į Var­nių re­gio­ni­nio par­ko Gam­tos mo­kyk­lą, fes­ti­va­lį „Čiul­ba ul­ba“. Taip pat vyk­dau edu­ka­ci­jas Lie­tu­vos žmo­nių su stu­bu­ro pa­žei­di­mais aso­cia­ci­jos Aly­taus mies­to ir ra­jo­no sky­riaus na­riams.

Op­ti­ma­lus da­ly­vių skai­čius pri­klau­so nuo to, ko­kį ga­mi­nį ga­min­si­me. Mo­kyk­lo­je yra su­dė­tin­ga kla­sę per­skir­ti pu­siau, to­dėl edu­ka­ci­jos me­tu dir­bu su vi­sa kla­se. Jū­sų mi­nė­ta­me tau­to­dai­lės sa­lo­ne „Dzy­vai“ vy­ku­siuo­se už­si­ė­mi­muo­se vie­nos edu­ka­ci­jos me­tu ga­lė­jau pri­im­ti 7 žmo­nes.

Ren­giant edu­ka­ci­jas įvai­rio­se šven­tė­se, ge­riau­sia dirb­ti su iki 10 žmo­nių. Tie­sa, daž­niau­siai bū­na dau­giau no­rin­čių­jų, pa­sa­ky­ti „Ne“ ne­mo­ku, tad ten­ka dirb­ti ir su dau­giau. Kaip be­bū­tų, vis­ką su­spė­ja­me, dar­bus už­bai­gia­me, tik už­trun­ka il­giau lai­ko.

– Krep­šių py­ni­mas – ko ge­ro, se­niau­sias iš ži­no­mų ama­tų. Ir šian­dien jis tur­būt yra pa­trauk­liau­sias, nes ga­mi­nys prak­tiš­kas, jį leng­viau­sia bui­ty­je pri­tai­ky­ti. Ar te­ko gir­dė­ti at­si­lie­pi­mų, kur sa­vo ga­mi­nius nu­si­py­nu­sie­ji pa­nau­do­jo ar ke­ti­no pa­nau­do­ti?

– Tie­sa, krep­šių py­ni­mas yra vie­nas iš se­niau­sių žmo­nių ama­tų. Sa­ko­ma, jog pra­ei­ty­je be­veik kiek­vie­nas mo­kė­jo pin­ti, net ir vai­kai. Nors krep­šiai – vie­nas po­pu­lia­riau­sių ar pa­trauk­liau­sių ga­mi­nių, nu­si­pin­ti ga­li­ma la­bai daug ką ir prak­tiš­kai vis­kas yra taip pat pui­kiai pa­nau­do­ja­ma bui­ty­je. Kiek man ži­no­ma, vi­si edu­ka­ci­jo­se nu­pi­na­mi ga­mi­niai pui­kiai įsi­lie­ja į žmo­nių bui­tį. Pa­vyz­džiui, vai­kai nu­pin­tus dug­ne­lius daž­nai pa­nau­do­ja kaip pa­dėk­liu­ką.

– Ar ve­dant už­si­ė­mi­mus moks­lei­viams daž­nai pa­gau­na jaus­mas, kad ne vel­tui ima­tės šios veik­los, kad ma­to­te se­kė­jų?

– Se­kė­jų jau tu­riu – esu iš­mo­kiu­si tik­rai ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie pi­na ne tik sau, bet ir sa­vo drau­gams ar šei­mos na­riams. Sten­giuo­si, kad šis ama­tas bū­tų per­duo­da­mas ir puo­se­lė­ja­mas taip, kaip jis nu­si­pel­no, tad ma­tant, jog pa­vy­ko su­ras­ti se­kė­jų, ap­ima pui­kus jaus­mas.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te mo­ki­nu­ko džiaugs­mą, kad jis sa­vo ran­ko­mis pa­si­ga­mi­no dir­bi­nį?

– Džiaugs­mą ly­di di­de­lė šyp­se­na ir pa­si­di­džia­vi­mas sa­vi­mi. Aky­se ga­li­ma per­skai­ty­ti: „Pa­žiū­rė­kit, ko­kį krep­šį nu­si­py­niau!“

– Tai ne vel­tui sa­ko­ma – lenk me­dį, kol jau­nas?

– Kū­ry­biš­ku­mas su­si­for­muo­ja anks­ty­va­ja­me vai­ko rai­dos pe­ri­ode. La­bai daug pri­klau­so nuo pir­mų­jų jo po­ty­rių, vaiz­di­nių, pa­tir­tų emo­ci­jų.

Mo­kyk­lo­je su­pa­žin­di­nant vai­kus su py­ni­mo ama­tu tu­ri­me vil­ties, jog mū­sų pro­tė­vių puo­se­lė­ti ama­tai iš­liks dar la­bai il­gai.

– Kiek edu­ka­ci­jos da­ly­viams kai­nuo­ja mo­ky­mai?

– Edu­ka­ci­jos yra ne­mo­ka­mos. Da­lį už­si­ė­mi­mų ve­du sa­vo lė­šo­mis, taip pat pri­si­de­da vals­ty­bė, fi­nan­suo­da­ma tau­ti­nio pa­vel­do veik­lą.

– Anks­čiau vy­ku­sia­me mud­vie­jų po­kal­by­je sa­kė­te, kad vi­si trys Jū­sų vai­kai jau tu­ri su­kau­pę ne­ma­žai šio ama­to ži­nių. Jie vis dar ta­me po­mė­gio ke­ly­je ar at­ra­do ir ki­tų veik­lų?

– Sū­nus Mar­ty­nas šiuo me­tu dir­ba pro­gra­muo­to­ju, bet, tu­rė­da­mas ga­li­my­bę, pa­de­da man, pri­si­de­da kiek ga­li. O duk­ry­tės – Au­gus­tė ir Vil­tė – šį ama­tą ma­to kiek­vie­ną die­ną, pri­si­lie­čia prie jo ir ne­si­trau­kia.

Taip pat abie­jų gy­ve­ni­me la­bai svar­bi yra mu­zi­ka – Vil­tė mo­ko­si Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, 3 smui­ko kla­sė­je, o Au­gus­tė ją jau pa­bai­gu­si, gro­ja Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los jau­ni­mo sim­fo­ni­nia­me or­kest­re „Sva­jo­nė“. Mu­zi­ka ir py­ni­mas yra mū­sų kas­die­ny­bė.

– O pa­ti, ar vis dar ieš­ko­ji­muo­se, dar lan­ko­tės Et­no­gra­fi­nių rin­ki­nių fon­dų sau­gyk­lo­je?

– Ne­se­niai lan­kiau­si Šiau­liuo­se, tad pri­va­lė­jau už­suk­ti į „Auš­ros“ mu­zie­jų. Jei­gu esu mies­te, ku­ria­me ne­su per­žiū­rė­ju­si et­no­gra­fi­nių rin­ki­nių fon­dų – ne­ga­liu nu­rim­ti, kol ne­ap­lan­kau. Ma­nau, kad tas ieš­ko­ji­mas nie­ka­da ne­si­baigs – tai už­kre­čia­ma vi­sam gy­ve­ni­mui, taip pat toks ty­ri­nė­ji­mas tu­ri ne­įti­kė­ti­ną nau­dą man kaip kū­rė­jai. Vi­si pin­ti ga­mi­niai yra uni­ka­lūs, tad iš to­kių ap­si­lan­ky­mų par­si­ve­žu daug min­čių ir idė­jų.

– Pa­kal­bė­ki­me apie Jū­sų pin­tas vy­žas, XVI­II a. dzū­kų var­guo­lių apa­vą. Įdo­mus fak­tas, kad prie Čep­ke­lių rais­to iš­li­kę du vy­žų kal­nai. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie tai pla­čiau.

– Vy­žos Lie­tu­vo­je ne­šio­tos nuo nau­jo­jo ak­mens am­žiaus. Vis­gi, nuo XVI­II a. šis apa­vas bu­vo dė­vė­tas vis re­čiau, kai kur net už­draus­tas, kol, ga­liau­siai, XX a. 3–4 de­šim­ty­je, ap­skri­tai iš­ny­ko iš lie­tu­vių gy­ve­ni­mo.

Vy­žas pin­ti ma­ne iš­mo­kė se­nų­jų ama­tų meist­ras Ro­mas Nar­kū­nas iš Mus­tei­kos kai­mo. Jų ga­my­bai tin­ka įvai­rių me­de­lių kar­nos, svar­bu, jog jos ge­rai lup­tų­si, ka­dan­gi vy­žoms kar­nos tu­ri bū­ti kuo il­ges­nės. Šiais lai­kais šį apa­vą daž­niau­siai ga­mi­na iš kar­klo kar­nų.

Vy­žų ga­my­bo­je sun­kiau­sia pa­ti pra­džia, kai ga­mi­na­ma va­di­na­mo­ji „no­sis“. Ver­ta pa­ste­bė­ti, jog vy­žos su­si­dė­vi la­bai grei­tai. Pa­vyz­džiui, kar­kli­nės su­si­ne­šio­ti ga­li grei­čiau nei per sa­vai­tę.

Šiuo me­tu ap­link Čep­ke­lių rais­tą yra iš­li­kę du vy­žų kal­nai – vie­nas ties Mar­cin­ko­ni­mis, ki­tas – ne­to­li Mus­tei­kos. Šienp­jo­viai ten pa­lik­da­vo rais­tuo­se su­dė­vė­tas vy­žas, pa­si­lik­da­vo tik api­va­rus, ku­riais ap­riš­da­vo ki­tą vy­žų po­rą. Api­va­rai daž­niau­siai bu­vo da­ro­mi iš li­nų ir ka­na­pių pluoš­to, lie­pų plau­šo.