Pa­gal Die­vo pla­ną – to­bu­lė­jan­čiu mu­zi­kos ke­liu: nuo tri­me­tės links­mos dai­ne­lės iki sak­ra­lios mu­zi­kos gel­mių

– Šiuo sku­bė­ji­mo laik­me­čiu šei­mos ben­drys­tė kar­tais bū­na tik for­ma­li, be pa­ste­bi­mo emo­ci­nio ry­šio. Ma­ty­da­mas Jū­sų šei­mą, su­pran­ti, kad jos emo­ci­nis ry­šys – mu­zi­ka. Ar iš tie­sų mu­zi­ka Jū­sų šei­mai – di­de­lis dva­si­nis tur­tas, ne­įkai­no­ja­ma bran­ge­ny­bė?

– Taik­liai pa­ste­bė­jo­te – sku­bė­ji­mo laik­me­čiu… Iš­ties, gal ir yra svar­biau­sias da­ly­kas mo­kė­ti (no­rė­ti) pri­stab­dy­ti le­kian­čios kas­die­ny­bės tem­pą. Bent kar­tą die­no­je su­sės­ti prie ben­dro sta­lo, iš­ger­ti puo­de­lį ar­ba­tos, kar­tu pa­va­ka­rie­niau­ti pa­si­da­li­nant die­nos įspū­džiais ar tie­siog pa­si­kal­bė­ti, pa­si­juok­ti, pa­si­da­lin­ti rū­pes­čiu. Pa­bū­ti kar­tu.

Ma­nau, šie pa­pras­ti, bet la­bai svar­būs da­ly­kai stip­ri­na ry­šį šei­mo­je. Ir ne tik. Dar tuo­met, kai mū­sų vai­kai bu­vo vi­sai ma­žu­čiai, da­viau sau žo­dį, kad nuo­šir­džiai at­sa­ky­siu į vi­sus jiems rū­pi­mus klau­si­mus, nie­ka­da jiems ne­me­luo­siu ir iš­klau­sy­siu, ka­da jiems to rei­kės.

Be abe­jo, mu­zi­ka mū­sų šei­mai yra di­de­lė ver­ty­bė, pra­tur­ti­nan­ti dau­ge­liu as­pek­tų. Šir­dis džiau­gia­si ma­tant vai­kus mu­zi­kuo­jan­čius, to­bu­lė­jan­čius ir tu­rin­čius sa­vo mu­zi­ki­nį sko­nį. Mėgs­ta­me kar­tu ste­bė­ti mu­zi­ki­nes te­le­vi­zi­jos lai­das ar nu­ei­ti į kon­cer­tą.

Mu­zi­ka yra na­tū­ra­li mū­sų kas­die­ny­bės da­lis, pa­vyz­džiui: man be­si­dar­buo­jant bui­ty­je, at­ei­na ku­ris nors iš vai­kų ir pa­klau­sia: „Ma­ma, iš­mo­kau nau­ją kū­ri­nio da­lį, ar no­ri pa­klau­sy­ti?“

Ta­čiau di­džiau­sias dva­si­nis tur­tas ir at­ra­ma mū­sų šei­mai yra ti­kė­ji­mas Die­vu. Kaip ir vi­si žmo­nės, esa­me pa­ty­rę iš­ban­dy­mų, ne­tek­čių, li­gų… Mal­do­je vie­nas už ki­tą, už drau­gus ir ar­ti­muo­sius, at­ei­na di­de­lis vie­nin­gu­mas, vil­tis ir tvir­tu­mas. Iš­gy­ven­tas ne vie­nas džiaugs­mo mo­men­tas, kai mal­dos bu­vo iš­klau­sy­tos.

– Nie­kas tur­būt ne­pa­neigs, kad šei­ma – pa­grin­di­nė vai­ko so­cia­li­za­ci­jos ins­ti­tu­ci­ja. Mu­zi­ka­vi­mas šei­mo­je daž­nai vai­kus nu­krei­pia į mu­zi­kų ke­lią. O kaip bu­vo Jū­sų tė­vų na­muo­se? Kaip Jū­sų pa­čios gy­ve­ni­me at­si­ra­do mu­zi­ka?

– Ma­no tė­vai bu­vo pa­pras­ti tar­nau­to­jai: tė­tis in­ži­nie­rius, ma­ma bu­hal­te­rė. Jie ne­gro­jo jo­kiais mu­zi­kos in­stru­men­tais, ta­čiau ma­ma tu­rė­jo gra­žų bal­są.

Kai ma­no vy­res­nė se­suo įsto­jo į Mu­zi­kos mo­kyk­lą, vio­lon­če­lės kla­sę, na­muo­se gir­dė­jau jos mu­zi­ka­vi­mą, taip pat ei­da­vo­me į jos kon­cer­tus Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Ma­no drau­gys­tė su mu­zi­ka pra­si­dė­jo Aly­taus lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Pa­sa­ka“. Pa­me­nu, mu­zi­kos pa­mo­kė­lių me­tu ne­ga­lė­da­vau at­plėš­ti akių nuo pia­ni­no kla­via­tū­ros ir grakš­čiai gro­jan­čių mu­zi­kos mo­ky­to­jos Ire­nos Žu­kaus­kie­nės pirš­tų.

Man bu­vo 3 me­tu­kai, kai mo­ky­to­ja Ire­na pa­sa­kė ma­no ma­mai: „Ar ži­no­te, kad jū­sų mer­gai­tė gra­žiai dai­nuo­ja? Pla­nuo­ja­me da­ly­vau­ti „Dai­nų dai­ne­lė­je“, bū­tų ge­rai, kad įsi­gy­tu­mėt bal­tą bliu­ze­lę, si­jo­nė­lį ir kas­pi­nė­lius…“

Dar ir da­bar sau­go­ju pir­mą­jį di­plo­mą „Už dai­ne­lę ačiū“, ku­ris ke­lis kar­tus bu­vo su­lie­tas kom­po­tu ir nu­čiu­pi­nė­tas ma­žų lip­nių pirš­tu­kų.

Šian­dien su­pran­tu, kad tik pir­mo­sios mu­zi­kos mo­ky­to­jos Ire­nos Žu­kaus­kie­nės dė­ka at­vė­riau pir­muo­sius var­te­lius į mu­zi­kos pa­sau­lį. Mu­zi­ki­nis ke­lias tę­sė­si Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je cho­ri­nio dai­na­vi­mo kla­sė­je pas le­gen­di­nę mo­ky­to­ją Ja­ni­ną Ada­mo­ny­tę, ku­ri mo­kė ne tik dai­na­vi­mo, bet ir kan­traus dar­bo.

For­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja Vi­ta Nau­ji­kie­nė su di­de­le kan­try­be ir švel­nu­mu mo­kė gro­ti pia­ni­nu. O na­muo­se sa­vo in­stru­men­to ne­tu­rė­jau, tad ant bal­tų la­pų nu­si­pie­šiau kla­via­tū­rą ir, ją pa­si­dė­ju­si ant sta­lo, „gro­da­vau“. Tė­vai su­pra­to – rei­kia mer­gai­tei pirk­ti pia­ni­ną.

Ren­kan­tis pro­fe­si­ją, tė­tis ne­pri­ta­rė mu­zi­ki­niam ke­liui, vis kar­to­da­vo: „Ar­gi tu iš to duo­ną val­gy­si?“

Po il­gų de­ry­bų šei­mo­je iš­vy­kau stu­di­juo­ti į Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos aukš­tes­ni­ą­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą.

– Ko­kie pir­mie­ji žings­niai mu­zi­kos link bu­vo Jū­sų sū­naus? O ko­kie šian­die­nos no­rai Jū­sų duk­ros?

– Ži­no­da­ma di­de­lę pre­na­ta­li­nio mu­zi­ka­vi­mo nau­dą, be­si­lauk­da­ma aš ne tik kal­bė­da­vau­si su sa­vo vai­ke­liais, bet jiems švel­niai dai­nuo­da­vau dai­nas, gie­do­da­vau gies­mes, klau­sy­da­vau­si ra­mios mu­zi­kos.

Vai­kai au­go mu­zi­ka­lio­je ap­lin­ko­je, tad nuo ma­žų die­nų svars­tė, ko­kį in­stru­men­tą pa­si­rinks. Šian­dien abu mo­ko­si Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Sū­nus, su­si­ža­vė­jęs Mar­ty­no Le­vic­kio mu­zi­ka­vi­mu, nu­spren­dė gro­ti akor­de­o­nu pas mo­ky­to­ją Vio­le­tą Li­gei­kie­nę. Jam la­bai pa­tin­ka pats mo­ky­mo­si pro­ce­sas, par­ti­tū­rų ana­li­za­vi­mas ir, be abe­jo, kon­cer­ta­vi­mas.

Pir­ma­sis jo mu­zi­kos klau­sy­to­jas bu­vo au­gin­ti­nis vo­ve­riu­kas de­gu­tis Pil­kis. Vis sa­ky­da­vo, kad ne vi­si žmo­nės tu­ri kan­try­bės taip ati­džiai klau­sy­tis mu­zi­kos kaip jo ma­ža­sis drau­gas.

Šian­dien sū­nus jau yra dau­ge­lio kon­kur­sų lau­re­a­tas, kvie­čia­mas į ren­gi­nius kaip akor­de­o­no mu­zi­kos so­lis­tas, gro­ja akor­de­o­ni­nin­kų or­kest­re.

Duk­ry­tė pa­si­rin­ko pia­ni­ną. Ir kaip nuo­sta­bu, kad ją mo­ko gro­ti ma­no mo­ky­to­ja Vi­ta Nau­ji­kie­nė. Kar­tą, bū­da­ma pir­mo­je kla­sė­je, bu­vo pa­kvies­ta pa­kon­cer­tuo­ti Aly­taus mies­to te­at­re vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je. Jai at­li­kus kū­ri­nį, ren­gi­nio ve­dė­jas pa­do­va­no­jo tris di­de­les pur­pu­ri­nės spal­vos ro­žes. Mer­gai­tė jau­tė­si la­bai pa­ky­lė­ta ir pla­na­vo sa­vo džiaugs­mu pa­si­da­lin­ti su drau­gė­mis, bet pas­kui ėmė svars­ty­ti: o ka­žin ar jos su­pras, kiek man rei­kė­jo įdė­ti dar­bo, kad gau­čiau šias ro­žes?

Da­bar duk­ra la­bai do­mi­si šiuo­lai­ki­niu šo­kiu ir džiau­gia­si ga­lė­da­ma šok­ti stu­di­jo­se „Va­ka­rė“ ir „Auš­ri­nė“.

– Jūs – dzū­kė? Ar tie­sa, kad dzū­kai yra dai­nin­giau­si? Ke­lis kar­tus te­ko gar­bė klau­sy­tis Jū­sų at­lie­ka­mų liau­dies dai­nų. Ką Jums pa­čiai reiš­kia au­ten­tiš­ka liau­dies dai­na?

– Taip, aš esu dzū­kė, gi­mu­si Aly­tu­je, ta­čiau aug­da­ma la­bai daug lai­ko pra­lei­dau Pa­pė­čių kai­me prie Me­te­lio eže­ro. Ne­pai­sant to, kad lai­kai bu­vo ta­ry­bi­niai, kai­mas gy­ve­no au­ten­tiš­ką dzū­kiš­ką gy­ve­ni­mą. La­bai iš ar­ti ma­čiau ir ju­tau, kaip žmo­nės ben­drau­ja, kaip dir­ba, koks jų die­nos rit­mas, kaip jie šven­čia ar il­si­si, koks jų ry­šys su gam­ta. Vai­kai kar­tu su su­au­gu­siais ėjo į dar­bus, į šven­tes ir į lai­do­tu­ves…

Pa­me­nu, kar­tą kai­my­nys­tė­je mi­rė žmo­gus. Vi­sas kai­mas tris die­nas pri­ti­lo, mo­te­rys kal­bė­jo pa­šnibž­do­mis, o vy­rai bū­riuo­da­vo­si ir ty­lė­da­vo…

Kai­me bu­vo bal­sin­gos mo­te­riš­kės, ku­rias kvies­da­vo ap­rau­do­ti mi­ru­sį­jį. Prie ve­lio­nio su­si­rin­ko šei­ma, kai­my­nai – pil­nu­tė­lė pir­kia. Gie­do­to­jos verks­min­go­mis in­to­na­ci­jo­mis pa­sa­ko­jo apie žmo­gaus gy­ve­ni­mą: kaip jis už­au­go kai­me, koks gra­žus jau­nas bu­vo, kiek daug ge­rų dar­bų da­rė ir kaip da­bar jo il­gė­sis žmo­na, vai­kai. Vi­si su­si­rin­kę lin­ga­vo rau­dos rit­mu ir grau­džiai ver­kė.

Dar pa­me­nu, kaip ma­no tė­tis su vy­rais pjau­da­vo pie­vas – iš lau­kų pa­si­girs­da­vo dai­nos ai­das. O ge­gu­žės mė­ne­sį, gra­žiau­sio­je kai­mo pir­kio­je, po vi­sų dar­bų, mo­te­rys rink­da­vo­si į Ge­gu­ži­nes pa­mal­das, kur gie­do­da­vo Ro­ži­nį ir gies­mes Die­vo Mo­ti­nai.

Vi­sos tos pa­tir­tys, vaiz­di­niai ir gar­sai įsi­smel­kė į ma­no sie­lą, tad dzū­kiš­ka au­ten­tiš­ka dai­na man yra tie­siog sa­vas­tis. Dzū­kiš­ka me­lo­di­ja iš la­bai gi­liai, la­bai sub­ti­liai ir ving­riai pa­sa­ko­ja žmo­nių gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas, gal­būt to­dėl dzū­kai ir lai­ko­mi dai­nin­giau­si.

– La­bai ori­gi­na­liai pri­sta­to­te at­lie­ka­mas dai­nas. Štai kar­tą gir­dė­jau Jus sa­kant maž­daug taip, kad dzū­kų liau­dies dai­nų pa­vel­das (me­lo­di­jos) la­bai ving­rios, sun­ku jį šian­die­niams kom­po­zi­to­riams už­ra­šy­ti. Bet kaip pa­čiai pa­vyks­ta tą vin­gu­ria­vi­mą taip įspū­din­gai pa­teik­ti klau­sy­to­jams?

– Tru­pu­tė­lį pa­tiks­lin­siu jū­sų klau­si­mą: taip, esu sa­kiu­si, kad dzū­kų me­lo­di­jų liūd­no­se ir gi­lio­se der­mė­se iš­dai­nuo­ja­mos la­bai ving­rios me­lo­di­jos, kaip yra gra­žiai pa­sa­kiu­si mū­sų bran­gi Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nie­nė – „dzū­kų me­lo­di­jos – tie­siog ažū­ri­nės“.

O aš ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti, kaip tais lai­kais žmo­nės, ne­pa­ži­no­ję mu­zi­ki­nio raš­to, tas me­lo­di­jas su­kur­da­vo, kaip to­bu­lai de­rin­da­vo žo­džio ir mu­zi­ki­nės in­to­na­ci­jos, rit­mi­kos san­ty­kį? Ir la­bai džiu­gu, kad šiuo­lai­ki­niai moks­li­nin­kai et­no­mu­zi­ko­lo­gai už­ra­šo tas nuo­sta­bias me­lo­di­jas na­to­mis ir ki­tais mu­zi­ki­niais sim­bo­liais, kad jos iš­lik­tų at­ei­ties kar­toms.

Kiek­vie­na dzū­kiš­ka dai­na – tai iš­dai­nuo­ta, iš­vin­gu­riuo­ta ko­kia nors žmo­gaus is­to­ri­ja ar įvy­kis. Man la­bai pa­tin­ka jų klau­sy­tis: pa­si­ne­riu ton gel­mėn, re­giu dai­nos vaiz­di­nį, o ma­no pa­čios bal­sas ne­ju­čia iš­tran­sliuo­ja tai, kas su­vir­pi­no sie­lą.

– Ge­ra to­kių gi­lių ir dva­sin­gų min­čių klau­sy­tis… Pui­kiai se­ka­si už­val­dy­ti aly­tiš­kių ir ne tik jų šir­dis „Don­na“ dai­ni­nin­kėms. Ko­kius jų pla­nus ga­li­te pa­gar­sin­ti?

– Nuo ta­da, kai su mie­lo­mis ko­le­gė­mis: dai­ni­nin­ke, ren­gi­nių ir ra­di­jo lai­dų ve­dė­ja Eg­le Ma­li­naus­kie­ne ir dai­ni­nin­ke bei pran­cū­zų ir ita­lų kal­bų fi­lo­lo­ge Ka­ro­li­na Gri­go­ny­te-Ži­lins­ke nu­spren­dė­me kur­ti vo­ka­li­nį trio, pra­bė­go 10 me­tų. Mū­sų mu­zi­ki­nė idė­ja bu­vo per mu­zi­ką ir dai­na­vi­mą per­teik­ti mo­ters por­tre­tą, mo­te­riš­ku­mo gro­žį, tra­pu­mą ir stip­ry­bę, aist­rą. To­dėl pa­si­va­di­no­me gru­pe „Don­na“ (it. mo­te­ris). Pra­dė­jus re­pe­tuo­ti, pa­ju­to­me tri­bal­sės har­mo­ni­jos gro­žį. Ėmė­me ieš­ko­ti są­skam­bių, in­ter­pre­tuo­ti mums pa­tin­kan­čias dai­nas tri­mis bal­sais. Kruopš­čiai rin­ko­me re­per­tu­a­rą, ku­rį su­da­rė pa­sau­li­niai hi­tai an­glų, pran­cū­zų, ita­lų, is­pa­nų kal­bo­mis, lie­tu­vių au­to­rių kū­ri­niai, au­to­ri­nės dai­nos.

„Don­nos“ kon­cer­ti­nės ke­lio­nės la­bai sėk­min­gai įsi­bė­gė­jo. Kon­cer­tuo­da­mos vie­šuo­se ren­gi­niuo­se, pri­va­čio­se ar įmo­nių šven­tė­se ap­ke­lia­vo­me daug Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių, su­ti­ko­me daug nuo­sta­biai gra­žių, ma­lo­nių, įdo­mių žmo­nių. Kiek­vie­ną kar­tą sten­gia­mės, kad mū­sų mu­zi­ka su­kur­tų ypa­tin­gą at­mo­sfe­rą, pra­džiu­gin­tų ir su­teik­tų lai­mės klau­sy­to­jams.

Jau la­bai grei­tai ti­ki­mės nu­džiu­gin­ti sa­vo klau­sy­to­jus ir kar­tu šven­čiant gru­pės „Don­na“ 10-ąjį ju­bi­lie­jų, pa­kvie­si­me leis­tis į mū­sų nau­ją mu­zi­ki­nę ke­lio­nę – kon­cer­tus su ita­liš­kos mu­zi­kos pro­gra­ma „SEN­TI­MEN­TI“.

– Pa­sva­jo­ki­me, su ko­kiu žy­miu už­sie­nio at­li­kė­ju no­rė­tu­mė­te du­e­tu su­dai­nuo­ti, tar­kim, per šie­me­tį Aly­taus gim­ta­die­nį?

– Tik­rai tu­riu ne vie­ną my­li­mą tiek už­sie­nio, tiek Lie­tu­vos at­li­kė­ją, ta­čiau, jei nuo­šir­džiai, Aly­taus mies­to gim­ta­die­ny­je la­biau­siai no­rė­čiau dai­nuo­ti su my­li­mom don­nom, pri­ta­riant gy­vo gar­so gru­pei. Be­je, gru­pės „Don­na“ de­biu­tas įvy­ko Aly­taus mies­to gim­ta­die­nio šven­tė­je. Tad mums Aly­taus mies­to gim­ta­die­nis ypa­tin­gai bran­gus.

– Mu­zi­kuo­ja­te ir su aly­tiš­kių vai­kais. Ar daž­nai ten­ka su­tik­ti ypa­tin­gų ge­bė­ji­mų mu­zi­kai tu­rin­čių vai­kų? Ką ga­lė­tu­mė­te pa­tar­ti ga­biam vai­kui ar pa­aug­liui, ku­riam mu­zi­ka pa­tin­ka, bet ar­ti­miau­si bi­čiu­liai vi­lio­ja jį, tar­kim, į spor­to dir­vo­nus, fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes?

– Tu­riu ne­ma­žą mu­zi­ki­nės pe­da­go­gi­kos pa­tir­tį. Ten­ka dirb­ti su įvai­raus am­žiaus vai­kais. Ma­no svar­biau­sias tiks­las – įkvėp­ti vai­kams mei­lę mu­zi­kai. Ta­me jau­čiu di­de­lę pras­mę. Esu su­ti­ku­si daug ta­len­tin­gų vai­kų, su ku­riais sėk­min­gai kon­cer­tuo­ta, da­ly­vau­ta ir lai­mė­ta kon­kur­suo­se, ta­čiau es­mi­nis da­ly­kas, ku­rio sie­kiu, kad vai­kas mė­gau­tų­si pa­čia mu­zi­ka, kad pa­ti­kė­tų sa­vi­mi.

Tam rei­kia la­bai as­me­niš­ko pri­ėji­mo prie vai­ko sie­los, pa­si­do­mė­ti, kuo jis gy­ve­na, kas jam pa­tin­ka. Ta­da gal­vo­ju, ko­kią dai­ną pa­rink­ti, ieš­kau jam tin­ka­mo re­per­tu­a­ro. Mo­ky­mo­si pro­ce­sas taip pat de­li­ka­tus. Juk rei­kia ir klai­das tai­sy­ti, ir dirb­ti tol, kol gra­žiai skam­bės, kol vai­kas jau­sis tvir­tai. Be emo­ci­nio ry­šio su mo­ki­niu vi­so to ne­pa­siek­ti. Tad jei ma­tau, kad vai­ko akys la­biau su­bliz­ga kal­bant apie ba­le­tą ar fut­bo­lą, pa­lin­kiu sėk­mės ir pa­ta­riu rink­tis tą veik­lą, ku­ri iš­ties džiu­gi­na.

– Tei­gia­ma, kad kū­ry­ba įgau­na pras­mę ta­da, kai jos vai­siai duo­da­mi ki­tiems. Ar bu­vi­mo sce­no­je, taip aš įvar­di­ju vi­sus vie­šus Jū­sų pa­si­ro­dy­mus, nuo­tai­ka pri­klau­so nuo klau­sy­to­jų, nuo jų re­ak­ci­jos?

– Man at­ro­do, kad mu­zi­kan­tui ar dai­ni­nin­kui kon­cer­tuo­ti ir už­megz­ti gy­vą ry­šį su pub­li­ka yra svar­biau­sias da­ly­kas. Mu­zi­ka ar dai­na sa­vy­je tu­ri už­ko­duo­tą ži­nu­tę. Ne­svar­bu, ko­kio žan­ro kū­ri­nį at­lie­ku, pri­klau­so­mai nuo ren­gi­nio te­mos, la­bai sten­giuo­si iš­tran­sliuo­ti tas ži­nu­tes, ir kai pa­jun­tu, kad tai pa­lie­tė žmo­nes, kad po dai­nos sto­ja ty­la ar­ba švie­čia šyp­se­nos, jau­čiuo­si lai­min­ga. Jei dai­nuo­ju pran­cū­ziš­kas dai­nas, sten­giuo­si jas pri­sta­ty­ti lie­tu­viš­kai, kad klau­sy­to­jas ga­lė­tų sva­jo­ti, įsi­vaiz­duo­ti ar iš­gy­ven­ti dai­nos is­to­ri­ją.

Man kon­cer­tas nė­ra vien tik dai­nų at­li­ki­mas, aš pa­ti sten­giuo­si kur­ti at­mo­sfe­rą ir nuo­tai­ką. Be abe­jo, pa­si­tai­ko vis­ko: bū­na, kad, dai­nuo­jant jaut­rią dai­ną, pa­si­girs­ta kri­ze­ni­mas ar­ba at­virkš­čiai – la­bai links­ma dai­na, o klau­sy­to­jo nuo­tai­ka kaip per ga­my­bi­nį su­si­rin­ki­mą…

Tuo­met pa­gal­vo­ju – gal mes vie­ni ki­tų tie­siog ne­su­pra­to­me?

– Pa­kal­bė­ki­me ir apie Jū­sų ke­lią į mu­si­ca sac­ra. Ka­da su­pra­to­te, kad links­ta­te, kad no­ri­te ei­ti ir sak­ra­li­nės mu­zi­kos ke­liu? Kas Jus pa­ska­ti­no baž­ny­ti­nės mu­zi­kos mo­ky­mo­si?

– Tai ab­so­liu­čiai Die­vo man pa­reng­tas pla­nas. Aš pa­ti ne­pla­na­vau mo­ky­tis baž­ny­ti­nės mu­zi­kos. Bu­vau ką tik bai­gu­si mu­zi­kos stu­di­jas, dir­bau lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Pa­sa­ka“ mu­zi­kos va­do­ve, kai vie­na bi­čiu­lė lyg tarp kit­ko pa­klau­sė, ar ne­su­tik­čiau pa­gel­bė­ti baž­ny­ti­niam jau­ni­mui pa­si­mo­ky­ti gies­mių.

Ne­la­bai tu­rė­jau ką at­sa­ky­ti, bet nu­vy­kau po­kal­bio su tuo­me­ti­niu Šven­to Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos kle­bo­nu Juo­za­pu Gra­žu­liu. Pla­čiai šyp­so­da­ma­sis tė­vas Juo­za­pas kal­bė­jo apie li­tur­gi­ją, gie­do­ji­mą ir, nors ne vis­ką su­pra­tau, su­ti­kau bū­ti jau­ni­mo cho­ro va­do­ve.

Ma­ne pa­si­ti­ko bū­re­lis jau­nų ir šil­tų žmo­nių, ku­rie gie­do­jo Taizé ben­druo­me­nės gies­mes. Su­si­drau­ga­vo­me. Pra­džio­je man suf­le­ruo­da­vo, ko­kią gies­mę ku­riuo me­tu gie­do­ti. Pa­ma­žu per­pra­tau li­tur­gi­ją. O kai Die­vo žo­dis už­kal­bi­no gi­liau, su­pra­tau, kad Die­vui tu­ri skam­bė­ti pa­ti gra­žiau­sia mu­zi­ka.

– Kai pra­dė­jo­te mu­zi­kuo­ti baž­ny­čio­je, li­tur­gi­nė mu­zi­ka bu­vo ga­na siau­ruo­se rė­muo­se, Jūs la­bai pra­tur­ti­no­te jos re­per­tu­a­rą. Kaip api­bū­din­tu­mė­te šian­dien nau­do­ja­mą mu­zi­ki­nį li­tur­gi­nį re­per­tu­a­rą?

– Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę ir Ti­kė­ji­mo lais­vę, vis­gi pa­si­ju­to pa­da­ry­ta di­de­lė ža­la Lie­tu­vos Baž­ny­čiai. Li­tur­gi­nis gie­do­ji­mas bu­vo su­sto­jęs Juo­zo Nau­ja­lio ir Mai­ro­nio laik­me­ty­je.

Tuo me­tu, kai Lie­tu­va an­trą kar­tą at­ga­vo lais­vę, mo­kiau­si Vil­niu­je ir kar­tu su mu­zi­kų ben­druo­me­ne iš­gy­ve­nau eu­fo­ri­nį džiaugs­mą. Su da­bar­ti­nės kon­ser­va­to­ri­jos cho­ru daug kon­cer­ta­vo­me, o re­per­tu­a­rą su­da­rė Mai­ro­nio ir Nau­ja­lio dai­nos ir sak­ra­li­nės gies­mės. Te­ko gie­do­ti ir Ar­ki­ka­ted­ro­je ba­zi­li­ko­je. Ir tik tuo­met, kai at­si­ra­do ga­li­my­bės lais­vai ke­liau­ti po Eu­ro­pą, ėmė keis­tis ir baž­ny­ti­nės mu­zi­kos re­per­tu­a­ras. Di­džio­ji nau­jie­na bu­vo Taizé ben­druo­me­nės (esan­čios Pran­cū­zi­jo­je) gies­mės, ku­rias la­bai pa­mė­go jau­ni­mas.

Pa­me­nu, pir­mai­siais ma­no tar­nys­tės Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je me­tais į Mi­šias at­vy­ko ne­ma­žas bū­rys Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos klie­ri­kų. Pri­ta­riant dviem gi­ta­rom, jie gie­do­jo au­to­ri­nes gies­mes, ku­rios skam­bė­jo taip ne­įti­kė­ti­nai švie­žiai ir gai­viai. To­se gies­mė­se Die­vas bu­vo taip ar­ti žmo­gaus sie­los, kan­čios ir džiaugs­mo…

Tai bu­vo Be­no ir Zig­mo gies­mės, ku­rios au­gi­no di­de­lį bū­rį baž­ny­ti­nio jau­ni­mo. O man bu­vo su­teik­ta di­de­lė kū­ry­bi­nė lais­vė, to­dėl ir aš į baž­ny­čią pa­si­kvie­čiau du gi­ta­ris­tus, ku­rie pri­tar­da­vo šv. Mi­šių me­tu. Jei kas nors ke­liau­da­vo į Pran­cū­zi­ją, Vo­kie­ti­ją ar ki­tas ša­lis, pra­šy­da­vau par­vež­ti gies­mių, kū­riau pa­ti.

Be abe­jo, šv. Mi­šių da­lys tu­ri iš­lai­ky­ti sa­vo li­tur­gi­nį vien­ti­su­mą, ta­čiau me­lo­di­jos su­skam­bo nau­jai. Aš nuo pat pra­džių tar­nys­tės akom­pa­na­vau gies­mėms for­te­pi­jo­nu. Man šis in­stru­men­tas la­bai ar­ti­mas, to­dėl ga­lė­jau im­pro­vi­zuo­ti, su­teik­ti gies­mėms įvai­rių mu­zi­ki­nių spal­vų.

– Kur sly­pi gies­mės sak­ra­lu­mas, kas jį iš­duo­da? Ar ap­skri­tai šian­dien ga­li­ma kaip nors api­brėž­ti sak­ra­li­nę mu­zi­ką? Klau­siu, nes da­ly­vau­jant įvai­rio­se ren­gi­niuo­se, ku­rie vyks­ta ki­tur – ne baž­ny­čio­je ir nė­ra su­si­ję su li­tur­gi­ja, re­li­gi­nė­mis apei­go­mis, iš­girs­ta gra­ži, au­ten­tiš­ka gies­mė taip su­kau­pia ta­ve, taip min­tis ne­ša aukš­tyn, tar­si an­ge­lo spar­nus su­teik­tų. O prieš ke­le­rius me­tus vie­šint Va­do­vi­cų mies­te­ly­je (Len­ki­ja), po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus na­me-mu­zie­ju­je, te­ko iš­girs­ti, kad šis po­pie­žius mė­go klau­sy­tis pran­cū­zų le­gen­dos Mi­rej Mat­jė (Mi­reil­le Mat­hieu). Iš tie­sų, kur sly­pi mu­zi­kos sak­ra­lu­mas?

– Vi­lius Si­kors­kas, ku­ni­gas, mu­zi­kas, baž­ny­ti­nės mu­zi­kos ma­gist­ras, te­olo­gi­jos moks­lų dak­ta­ras, Kau­no sak­ra­li­nės mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rius, iš­sa­ko to­kias min­tis: „Sak­ra­li­nę mu­zi­ką įma­no­ma ap­tar­ti tik pla­čiai re­mian­tis is­to­ri­jos, mu­zi­ko­lo­gi­jos, pa­sto­ra­ci­nės te­olo­gi­jos, re­li­gi­jo­ty­ros bei li­tur­gi­jos moks­lų re­zul­ta­tais. Ne­li­tur­gi­nė sak­ra­li­nė mu­zi­ka daž­niau­siai yra įkvėp­ta li­tur­gi­jos ir at­lie­ka­ma gre­ta li­tur­gi­jos. Ji daž­niau­siai va­di­na­ma kon­cer­ti­ne mu­zi­ka.“

Ma­no kuk­liu ma­ny­mu, gies­mės sak­ra­lu­mas – tai teks­tas, pa­rem­tas Bib­li­ja, Die­vo šlo­vi­ni­mas ir šir­dies mal­da gie­dant. Ki­taip ta­riant, ga­li­ma la­bai ko­ky­biš­kai iš­gie­do­ti pui­kią gies­mę, bet jei ji iš vi­sos šir­dies ne­bus pa­au­ko­ta Die­vui, ji ne­bus sak­ra­li. Jei at­li­kė­jas tik „iš­reiš­kia sa­ve“, at­lik­da­mas re­li­gi­nę mu­zi­ką, tai taip pat ne­bus sak­ra­lu…

– Kar­tais baž­ny­čio­je ten­ka iš­girs­ti – pri­mi­ty­vi gies­mė, ki­či­nis pa­veiks­las… Ar ga­li eg­zis­tuo­ti to­kios są­vo­kos baž­ny­čio­je, ku­rios pa­skir­tis – su­telk­ti ben­druo­me­nę Die­vui šlo­vin­ti? Juk ir tą pri­mi­ty­vią gies­mę žmo­nės gie­da nuo­šir­džiai.

– Ga­li. Be abe­jo, vis­kas pri­klau­so nuo pa­čios ben­druo­me­nės sko­nio ir po­rei­kių, ga­li­my­bių. Ir ne­bū­ti­nai vi­siems tu­ri pa­tik­ti ki­či­nis pa­veiks­las ar­ba gies­mė su džia­zo ele­men­tais. Ta­čiau Die­vo tau­ta kvie­čia­ma aug­ti mei­lė­je ir to­le­ran­ci­jo­je vie­nas ki­tam.

– Da­bar sak­ra­li­nę mu­zi­ką at­lie­ka or­kest­rai, per­ku­si­nin­kai… o Jums ko­kie in­stru­men­tai baž­ny­čio­je spin­du­liuo­ja eu­fo­riš­ka ra­my­be?

– Šven­ta­ja­me Raš­te, 150-ojo­je Psal­mė­je, skai­to­me:
„Gir­ki­te Jį, pūs­da­mi tri­mi­tą! Gir­ki­te Jį ar­fa ir psal­te­riu! Gir­ki­te Jį būg­nais ir šo­kiais! Gir­ki­te Jį sty­gi­niais in­stru­men­tais ir vamz­džiais!

Gir­ki­te Jį skam­biais cim­bo­lais! Gir­ki­te Jį trenks­min­gais cim­bo­lais!

Vi­sa, kas kvė­puo­ja, te­gi­ria Vieš­pa­tį! Gir­ki­te Vieš­pa­tį!“

Ir ži­no­te, kai Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je už­gro­ja Sau­su­mos pa­jė­gų (kaip mes va­di­na­me, Aly­taus) ka­ri­nis or­kest­ras, pa­jun­ti, kaip pul­suo­ja kiek­vie­na kū­no ląs­te­lė Die­vo gar­bei.

O ra­my­bę Baž­ny­čio­je man spin­du­liuo­ja Šven­čiau­sia­sis Sak­ra­men­tas Ado­ra­ci­jos me­tu… Šven­ta ty­la, ku­rio­je pra­by­la Jė­zus.

– Jūs daug me­tų gie­da­te Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je, jau se­niai per­pra­tu­si šios ben­druo­me­nės re­li­gi­nę pa­tir­tį ir tur­būt ne­jau­čia­te jau­du­lio. O gie­dant ki­tur, ne­pa­žįs­ta­mo­je ap­lin­ko­je, ko­kios emo­ci­jos už­plūs­ta?

– Tik­rai pra­ėjo ne­ma­žai lai­ko, kol nu­sto­jo vir­pė­ti ran­kos gro­jant šv. Mi­šių me­tu. Juk var­go­ni­nin­kas tu­ri ge­bė­ti ir sek­ti li­tur­gi­ją, ir gro­ti, ir va­do­vau­ti cho­ris­tų gie­do­ji­mui. Li­tur­gi­nių gies­mių re­per­tu­a­ras tu­ri bū­ti la­bai pla­tus, ati­tin­kan­tis li­tur­gi­nį ka­len­do­rių ir šven­tų­jų mi­nė­ji­mus. Aš pa­ti la­bai ati­džiai klau­sau­si ho­mi­li­jų ir sten­giuo­si pa­rink­ti to­kią gies­mę, ku­ri at­liep­tų iš­sa­ky­toms ku­ni­go min­tims. Da­bar taip pat, jei šven­čia­ma iš­kil­min­ga li­tur­gi­ja, jau­čiu di­de­lę at­sa­ko­my­bę ir jau­di­nuo­si, tik la­biau vi­du­je. Ta­čiau aš mė­gau­juo­si nuo­sta­biu cho­ris­tų gie­do­ji­mu, kiek­vie­nas gra­žiai nu­skam­bė­jęs akor­das pa­ky­lė­ja iki dan­gaus.

Ne­ga­liu nepa­si­džiaug­ti tuo, kad vi­si Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je tar­na­vę kle­bo­nai ir ku­ni­gai la­bai my­lė­jo šią baž­ny­čią ir ben­druo­me­nę. Tė­vas Juo­za­pas mo­kė­jo to­bu­lai su­bur­ti žmo­nes, pa­ste­bė­ti jų ta­len­tus ir su­teik­da­vo ga­li­my­bę jiems skleis­tis. Ku­ni­go Juo­zo Gra­žu­lio dė­ka į baž­ny­čią bu­vo at­vež­tas for­te­pi­jo­nas ir tai bu­vo kon­cer­ti­nės mu­zi­kos baž­ny­čio­je epo­chos pra­džia Aly­taus mies­te. Ku­ni­gas Ar­tū­ras Kaz­laus­kas, dar stu­di­juo­da­mas Ro­mo­je, pre­ci­ziš­kai gry­ni­no li­tur­gi­ją, rū­pi­no­si baž­ny­čios es­te­ti­ka. Ku­ni­go Jo­no Vai­lio­nio ho­mi­li­jos ne vie­nam ta­ry­bi­nių lai­kų žmo­gui pa­dė­jo iš nau­jo at­ras­ti Die­vą. Gi­lų pėd­sa­ką pa­ra­pi­jo­je pa­li­ko kle­bo­nas Da­rius Va­si­liaus­kas, ku­ris iš­li­ko pa­ra­pi­jie­čių šir­dy­se. Šian­dien ne vien Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos žmo­nės džiau­gia­si ku­ni­gu eru­di­tu Ry­čiu Bal­tru­šai­čiu. Jis nuo­lat ieš­ko bū­dų, kaip pa­dė­ti žmo­gui su­si­tik­ti su Die­vu. Ir jam pui­kiai se­ka­si, nes pa­ra­pi­jo­je gau­su pa­sto­ra­ci­nių veik­lų vi­soms am­žiaus gru­pėms. Čia kiek­vie­nas jau­čia­si lau­kia­mas...

Vi­sad yra ma­lo­nu, kai yra ga­li­my­bė pa­gie­do­ti ir ki­to­se baž­ny­čio­se. Tai la­bai pra­tur­ti­na, nes ki­to­je pa­ra­pi­jo­je pa­ma­tai ir at­ran­di kaž­ką nau­jo, bū­na įdo­mu, kaip šven­čia­ma li­tur­gi­ja, kaip gie­da­ma. Yra te­kę gie­do­ti ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Vo­kie­ti­jo­je, Či­ka­gos Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je.

– Jei­gu im­čiau ir pa­pra­šy­čiau Jus pa­dai­nuo­ti eks­prom­tu, ką iš­girs­čiau?

– Šią aki­mir­ką tai grei­čiau­siai bū­tų ku­ri nors iš ita­lų dai­ni­nin­ko Mi­che­le Zar­ril­lo dai­nų ar­ba Fryd­ri­cho Hen­de­lio „Ale­liu­ja“.

– Sa­ko­ma, kad to­bu­las po­il­sis yra me­nas. Ko­kia­me vyks­me bū­da­ma pail­si­te, at­gau­na­te jė­gas?

– Man me­nas yra vi­di­nio Aš mais­tas, ku­rio alks­tu nuo­la­tos. Kon­cer­tas, ge­ra kny­ga, spek­tak­lis ar pa­ro­da – vi­sa tai pa­ža­di­na mąs­ty­mą, kū­ry­bi­nes min­tis, emo­ci­jas ar ki­tus iš­gy­ve­ni­mus.

Iš­vy­kos su šei­ma vi­sa­da su­tei­kia daug džiaugs­mo, ge­rų emo­ci­jų. La­bai gai­vi­na ben­dra­vi­mas su ar­ti­mais drau­gais, bi­čiu­liais. Spor­tas, vaikš­čio­ji­mas gry­na­me ore iš­va­lo min­tis.

Ta­čiau to­bu­liau­siai pail­siu ir at­gau­nu sa­ve bū­da­ma gam­to­je ir ty­lo­je.

* * *

Toks žmo­gus – do­va­na vi­sai ben­druo­me­nei:

ir baž­ny­ti­nei, ir pa­sau­lie­ti­nei

Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos kle­bo­nas, Te­olo­gi­jos li­cen­cia­to psi­cho­lo­gi­jos ma­gist­ras ku­ni­gas Ry­tis Bal­tru­šai­tis:

Pa­pras­tai Ri­mu­tę va­di­na­me ma­est­ro, bet ji yra ir var­go­ni­nin­kė, nes va­do­vau­ja vie­nam iš cho­rų, su ku­riuo gro­ja var­go­nais.

Ri­ma yra pa­si­šven­ti­mo tar­nys­tei Baž­ny­čio­je pa­vyz­dys, kuo­met sa­vo dar­bą ne at­lie­ka, bet su vi­su šir­dies ir pro­to nuo­šir­du­mu iš­pil­do. La­bai ge­ra, kad Ri­ma ne­fo­ku­suo­ja dė­me­sio į sa­ve, bet gie­do­ji­mu šlo­vi­na Die­vą ir gie­do­da­ma tik­rai la­bai nuo­šir­džiai mel­džia­si.

Ben­drau­jant su Ri­mu­te vi­sa­da jun­ta­mas rū­pes­tis pa­ra­pi­jos ben­druo­me­ne, pir­miau­sia ben­druo­me­nės są­mo­nin­gu gie­do­ji­mu ir li­tur­gi­ja, bet ir ki­to­mis gy­vy­biš­kai svar­bio­mis sri­ti­mis.

Iki nuo­šir­daus jaut­ru­mo ge­ra ma­ty­ti vi­są Ri­mos šei­mą, be­si­mel­džian­čią baž­ny­čio­je. Ir ne tik be­si­mel­džian­čią – vy­ras ir sū­nus tar­nau­ja prie Vieš­pa­ties al­to­riaus, duk­ra gie­da pa­ra­pi­jos cho­re, abu vai­kai lan­ko pa­ra­pi­jos jau­ni­mo gru­pę. Ir tai – Ri­mos mal­dos vai­siai.

Ri­ma – pro­fe­sio­na­lu­mo ir sub­ti­lu­mo jun­gi­nys, su la­bai gi­liu da­ly­kų ju­ti­mu, kal­bė­ji­mo­si be žo­džių meist­rė, tar­nau­jan­ti at­si­duo­dant vi­sa šir­di­mi. Toks žmo­gus – do­va­na vi­sai ben­druo­me­nei: ir baž­ny­ti­nei, ir pa­sau­lie­ti­nei.