Po­pu­lia­ru­sis „Alias” dzū­kiš­kai, ar­ba ko­dėl Dzū­ki­jos sos­ci­nėj dzū­kiš­kai ne­be­sro­kuo­jam?

Apie ro­pę, elek­trą ir ener­ge­ti­kos mi­nist­rą

„Dzū­kiš­ka tar­mė nė­ra se­na, mis­li­nu, kad asi­mi­lia­vo­si. Aly­tu­je ko­dėl ne­kal­ba? Tai­gi su­va­žia­vo žmo­nės iš kai­mų, vi­si no­rėj bū­ti mies­tie­čiais. Ir kož­nas sa­vo tar­mės nat ir at­si­sa­kė. Pa­žin­si aly­tiš­kį tik iš il­gi­na­mų bal­sių: cyl­tas, pyr­mas“, – aly­tiš­kė mo­ky­to­ja S.Ža­dei­kie­nė į dzū­kiš­ką tar­mę žiū­ri kū­ry­biš­kai, to­dėl ir re­zul­ta­tas ne­tra­di­ci­nis. Svet­la­nos su­kur­tos dzū­kiš­kos pa­sa­kai­tės vai­kams ir su­au­gu­siems ne tik skai­to­mos, bet ir vai­di­na­mos te­at­ro sce­no­je, ke­liau­ja iš ren­gi­nio į ren­gi­nį, edu­ka­ci­jo­se in­tri­guo­ja smal­sius vai­kus.

O kaip pra­si­dė­jo jos pa­čios pa­žin­tis su tar­me? Pa­si­ro­do, mies­te gi­mu­si ir au­gu­si Svet­la­na pra­dė­da­vo dzū­kuo­ti kož­ną vai­kys­tės va­sa­rą, ku­rią pra­leis­da­vo Sla­ba­dė­lės kai­me, ne­to­li Alo­vės, pas ma­mos pus­se­se­rę. „Man ta tar­mė to­kia gra­ži bu­vo, bet po atos­to­gų, kai na­mo grįž­da­vau (gy­ve­no­me Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­ne), vai­kai kie­me klaus­da­vo: kaip tu čia šne­ki? Ru­de­nį nu­ei­ni į mo­kyk­lą ir tu­ri li­te­ra­tū­ri­ne kal­ba šne­kėt“, – pri­si­me­na S.Ža­dei­kie­nė.

Kū­ry­ba tar­miš­kais mo­ty­vais aly­tiš­kės gy­ve­ni­me at­si­ra­do dėl ga­na ne­ti­kė­tos prie­žas­ties – kaip pa­ti sa­ko, ji ne­mo­ka pa­sa­ky­ti „ne“. Kar­tą į sve­čius pas Svet­la­ną at­va­žia­vo jos se­sers vy­ras Juo­zas Man­ke­vi­čius, tuo­me­ti­nių Aly­taus elek­tros tin­klų va­do­vas, ir pa­pra­šė pa­gal­bos. Rei­kia Ener­ge­ti­kos mi­nis­te­ri­jos or­ga­ni­zuo­ja­ma­me fes­ti­va­ly­je su­vai­din­ti tau­tų pa­pro­čių mo­ty­vais. „Sa­ko, tu, Svet­la­na, prie me­no esi, pa­ra­šyk man ką nors. Ban­džiau pa­aiš­kin­ti, gir­di, Juo­zu­li, kad pa­ra­šy­tum apie ki­tos ša­lies pa­pro­čius, tai ten gy­ven­ti rei­kia. Bet kol pa­si­vai­ši­no­me braš­kė­mis iš ma­no dar­žo, su­gal­vo­jau, kad ga­lė­čiau pa­ban­dyc pa­ra­šyc kų dzū­kiš­kai“, – pri­si­me­na Svet­la­na.

Taip at­si­ra­do Du­bin­gių ener­ge­ti­kos fes­ti­va­ly­je lau­rus pel­niu­si dzū­kiš­ka pa­sa­kai­tė „Se­nis ir ro­pė“, ku­rios at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja au­to­rę pra­links­mi­na iki šiol. Pavyko su­jung­ti ener­ge­ti­kos ak­tu­a­li­jas ir se­ną kaip pa­sau­lis is­to­ri­ją apie ro­pės ro­vi­mą, ku­rios he­ro­ju­mi ta­po ir... tuo­me­ti­nis ener­ge­ti­kos mi­nist­ras.

Ei­lia­vo dzū­kiš­kai, kad ne­ap­sirg­tų dep­re­si­ja

Pas­ta­rie­ji me­tai S.Ža­dei­kie­nei ne­gai­lė­jo iš­ban­dy­mų. Veik­lią ir kū­ry­bin­gą mo­te­rį bu­vo su­stab­džiu­si skau­di ne­lai­mė – ją laip­ti­nė­je už­puo­lė nar­ko­ma­nas ir sun­kiai su­ža­lo­jo. Me­di­kai iš­gel­bė­jo, tvir­ta va­lia pa­dė­jo su­grįž­ti į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Sveiks­tant dar už­griu­vo ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mai, bet Svet­la­na ti­ki: nė­ra to blo­ga, kas ne­iš­ei­tų į ge­ra. Per­si­kė­lu­si gy­ven­ti į so­dą, kur bu­vo ga­li­ma kvė­puo­ti gry­nu oro be kau­kės, vaikš­čio­ti po miš­ką, pa­svei­ko spar­čiau nei gy­dy­to­jai prog­no­za­vo.

Da­bar vėl vos spė­ja suk­tis, kiek tu­ri su­ma­ny­mų. Štai ir pra­ėju­sią sa­vai­tę S.Ža­dei­kie­nę pa­sie­kė ge­ra ži­nia: Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba iš da­lies fi­nan­suos an­trą jos tar­miš­ką kny­ge­lę vai­kams. Šį pro­jek­tą au­to­rė su­ma­nė drau­ge su Jur­gio Kun­či­no bib­lio­te­ka.

Aly­tiš­kė yra iš­lei­du­si dzū­kų tar­me pa­ra­šy­tas kny­ge­les „Dzū­kiš­kos pa­sa­ku­tės“, „Pa­sa­ku­tės prie čėr­ku­tės“ ir kny­ge­lę vai­kams „At­eik, vai­ku­ci, in ma­no so­dų“. Pir­mo­ji dzū­kiš­ka pa­sa­ku­tė „Dzie­du­lis ir bo­bu­lė“ ant Svet­la­nos dar­bo sta­lo at­si­ra­do kaip… do­va­na. Tie­siog ne­su­gal­vo­jo, kuo bri­lian­ti­nių ves­tu­vių (60 me­tų ben­dro gy­ve­ni­mo) pro­ga ga­lė­tų pra­džiu­gin­ti ma­mos pus­se­se­rę Oną ir jos vy­rą Juo­zą, gy­ve­nu­sius Alo­vė­je. Pa­pra­šy­ta pra­ves­ti cik­rą dzū­kiš­ką vese­ili­ją, S.Ža­dei­kie­nė tar­miš­kai pa­ra­šė pa­sa­ku­tę ir ją per­skai­tė, įteik­da­ma kaip ypa­tin­gą do­va­ną. Pa­sa­ku­tė stal­čiu­je ne­už­si­gu­lė­jo – taip pat ir in­ter­ne­to pla­ty­bė­se grei­tai ra­do sa­vo skai­ty­to­ją.

„Kny­ge­les lei­džiu ma­žo for­ma­to, nes man la­bai gai­la ker­ta­mų me­džių. „Dzū­kiš­kų pa­sa­ku­čių“ lei­dy­bą fi­nan­sa­vo bro­lis, vė­liau at­si­ra­do ir „Pa­sa­ku­tės prie čėr­ku­tės“. Jas ra­šiau po vy­ro mir­ties. Abu daug špo­sy­da­vom, kai jį at­si­me­nu, bū­da­vo, pa­ti sa­ve imu links­min­ti. Taip at­si­ra­do an­tra pa­sa­ku­čių kny­ga, kad ne­ap­sirg­tau dep­re­si­ja. Links­mos, nuo­tai­kin­gos tos ma­no pa­sa­ku­tės, žmo­nėms pa­ti­ko, ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riams la­bai pa­ran­ki kny­gu­tė“, – pa­sa­ko­ja S.Ža­dei­kie­nė.

„But­ri­mo­nių tar­mė man pa­ti na­vat­niau­sia“

Dar vie­na veik­la, ku­riai aly­tiš­kė pas­ta­ruo­ju me­tu ski­ria daug dė­me­sio – dzū­kų tar­mės žo­dy­nas. Su­ži­no­ju­si, kad dzū­kų tar­mė yra spar­čiau­siai nyks­tan­ti iš vi­sų Lie­tu­vos tar­mių, S.Ža­dei­kie­nė nu­spren­dė pa­ra­šy­ti jos žo­dy­ną, ta­čiau ne aka­de­mi­nį, o pa­trauk­lų ir gy­vą. Dar­bas pa­da­ry­tas, bet for­mos – te­bei­eš­ko.

Gal­būt dzū­kiš­kos tar­mės žo­dy­nė­lis ga­lė­tų bū­ti net­gi sta­lo žai­di­mas?

Svet­la­na pri­si­me­na kaž­ka­da ją pra­links­mi­nu­sį vaiz­dą: aly­tiš­kio spaus­tu­vi­nin­ko Al­bi­no Ba­la­dins­ko anū­kai dė­lio­ja jos kny­ge­lę „Dzū­kiš­kos pa­sa­kai­tės“ į dė­žes, žais­da­mi kaž­ką pa­na­šaus į po­pu­lia­rių sta­lo žai­di­mą „Alias“, bet dzū­kiš­ką. Vie­nas skai­to tar­miš­ką žo­dį, o ki­tas – ban­do spė­ti, ką jis reiš­kia, ir ieš­ko kny­gu­tė­je pa­aiš­ki­ni­mo.

„Ma­no žo­dy­nas ne tra­di­ci­nis, pa­gal abė­cė­lę, o su­kla­si­fi­kuo­tas pa­gal te­mas, kad bū­tų pa­trauk­les­nis. Už­ra­šau, kaip tie žo­džiai skam­bė­jo se­niau ir dar po­teks­tę pri­de­du, kad skai­ty­to­jai ge­riau su­pras­tų tik­rą­ją jų pras­mę“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Žo­dy­ną ji jau su­rin­ko, lan­kė­si Aly­taus ap­skri­ty­je esan­čiuo­se kai­muo­se ir mies­te­liuo­se, kal­bi­no žmo­nes. Ieš­ko­jo gy­vos tar­mės pa­vyz­džių. Feis­bu­ke pa­sklei­dė ži­nią, kad ren­ka tar­miš­kus žo­džius, daug bu­vo at­si­lie­pu­sių. Ne­ma­žai dzū­kiš­kų tar­my­bių su­ži­no­jo ves­da­ma va­ka­ro­nes įvai­rio­se Aly­taus ra­jo­no vie­to­se.

„Kaip kai­mas – taip ki­to­kia tar­mė, nė­ra ko ste­bė­tis, kad ir du dzū­kai su­si­gin­či­ja – spot­ke­lėj ar bui­ke­lėj svies­tą mu­ša? Pa­vyz­džiui, But­ri­mo­ny­se prieš dvi­bal­sį uo vi­sa­da iš­gir­si v ta­riant (dvuo­na, vand­vuo), but­ri­mo­niš­kių tar­mė man pa­ti na­vat­niau­sia, man ji kaip že­mai­čių“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Kas yra ciul­ki­nys, ne­ži­no ne tik vai­kai

„Lais­vų die­nų ne­be­tu­riu“, – pri­si­pa­žįs­ta S.Ža­dei­kie­nė. To­kie jai 2023-ie­ji, Sei­mo pa­skelb­ti Dai­na­vos (Dzū­ki­jos) me­tais, ir ne­ga­li sa­ky­ti, kad tai tik for­ma­lu­mas – Svet­la­nos ve­da­mas dzū­kiš­kas edu­ka­ci­jas už­sa­ko ir dar­že­li­nu­kai, ir abi­tu­rien­tai. Pa­šne­ko­vė veik­los gau­sa ne­si­skun­džia, nes iš­šū­kiai jai pa­tin­ka.

Tie­sa, kiek il­giau te­ko gal­vą pa­suk­ti, kaip tar­me su­do­min­ti ma­žiau­sius: „Pra­dė­jau nuo lop­ši­nių, ka­tu­tes plo­jom, pa­aiš­kė­jo, kad vi­si dar­že­li­nu­kai no­ri man ant ke­lių pa­sė­dė­ti, pa­si­sup­ti. Dar pa­aiš­kė­jo, kad ir auk­lė­to­jos ne vi­sos ži­no, kad grū­du grū­du ciul­ki­nį – tai reiš­kia trin­tą bul­vių ko­šę“.

Su vy­res­niais – su­dė­tin­giau. Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je S.Ža­dei­kie­nė va­do­va­vo mo­kyk­los te­at­rui, yra pa­sta­čiu­si spek­tak­lį „Ai­na šo­kiuos­na ber­nai“. Kai gim­na­zis­tams rei­kė­jo iš­mok­ti tar­miš­kai teks­tą, jie pa­si­guo­dė va­do­vei, kad dzū­kiš­kai – sun­kiau nei an­gliš­kai. „Ir aš pra­dė­jau mąs­ty­ti: o kam tiems jau­niems žmo­nėms tar­mė? Jau­no­ji kar­ta jos ne­pe­rė­mė, dzū­kiš­ka šnek­ta iš­ei­na su vy­res­niais žmo­nėms, gy­vos tar­mės ne­be­li­ko. Jau­ni­mas sa­ko, kad ji ne­prak­tiš­ka, nes pa­sau­ly­je ne­su­si­kal­bė­si. Ki­ta ver­tus, bū­tent sa­vo et­no­kul­tū­ra esa­me įdo­mūs pa­sau­ly­je“, – svars­to pa­šne­ko­vė.

S.Ža­dei­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta ku­rį lai­ką pa­vy­dė­ju­si že­mai­čiams, ku­rie tu­ri pui­kią dai­ni­nin­kę Aus­tė­ją, o da­bar dzū­kai ga­li džiaug­tis Ro­ku Ka­šė­ta ir jo tar­miš­ka psi­cho­de­li­ka. Gal šiuo­lai­ki­nė in­ter­pre­ta­ci­ja grą­žins tar­mei gy­vy­bę?

„Aly­tus ne­dzū­kuo­ja, šei­mo­se tar­mės vai­kai ne­pa­žįs­ta, tai­gi la­bai daug pri­klau­so nuo mo­ky­to­jo. Ten­ka da­ly­vau­ti kon­kur­sų „Le­liu­moj“, „Tram­ta­tu­lis“ ko­mi­si­jo­je, iš to­lo pa­žįs­tu mo­ky­to­jų Venetos Ba­liu­ko­nie­nės, Li­nos Vait­ke­vi­čie­nės, As­tos La­bu­tie­nės auk­lė­ti­nius. Pa­si­džiau­giau, kad Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos mo­ky­to­jos Janės Ze­le­nie­nės mo­ki­nė šie­met pa­te­ko į et­no­kul­tū­ros olim­pia­dos res­pub­li­ki­nį eta­pą. Bė­da, kad vy­res­nė­se kla­sė­se be­veik nė­ra mo­ky­to­jų, ku­rie deg­tų no­ru skleis­ti dzū­kiš­ką tar­mę. Net ir lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jai tar­mių ne­mo­ka. Dar­že­ly­je, pra­di­nė­se kla­sė­se daug ga­bių vai­kų, ku­rie da­ly­vau­ja kon­kur­suo­se, pui­kiai tar­miš­kai kal­ba, dai­nuo­ja, bet vė­liau tie vai­kai kaž­kur dings­ta, nes nė­ra tęs­ti­nu­mo“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė.

Pa­klaus­ta, kur sly­pi jos pa­čios su­kur­tų tar­miš­kų pa­sa­ku­čių pa­slap­tis, S.Ža­dei­kie­nė nu­ste­bi­na: sa­ko, tik­rai ne dzū­kiš­kos šnek­tos gro­žy­je, o žmo­nių ben­dra­vi­me, ku­rio la­bai trūks­ta, juk pa­sa­kai­tės tu­ri lai­min­gą pa­bai­gą ir nu­tei­kia op­ti­mis­tiš­kai, jos pui­kiai pra­ver­čia ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riams, su­do­mi­na žiū­ro­vus, per­kel­tos į sce­ną.