365 aly­tiš­kės sa­va­no­rys­tės die­nos: „Sva­jo­ju ap­lan­ky­ti Uk­rai­ną, kai baig­sis ši­tas bai­sus ka­ras”

Ka­ro re­a­ly­bė – iš pir­mų lū­pų

„Šian­dien ma­no įpras­ta die­na. At­si­kė­liau 6 va­lan­dą ry­to, nuo 8 iki 16 va­lan­dos bu­džiu ka­ro pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tre. Iš Vidz­gi­rio į Pir­mą­jį Aly­tų, kur da­bar įsi­kū­ręs cen­tras, at­ei­nu pės­čio­mis, man pa­tin­ka pa­si­vaikš­čio­ti“, – pa­sa­ko­ja L.Bra­dū­nie­nė. Su­si­tin­ka­me re­gist­ra­ci­jos cen­tre, ku­ria­me da­bar vi­siš­kai ra­mu. Tie, kas ne­ma­tė sa­vo aki­mis, nė ne­įsi­vaiz­duo­ja, su ko­kia re­a­ly­be sa­va­no­riai su­si­dū­rė prieš me­tus lai­ko.

„Pra­džią pri­si­me­nu kaip koš­ma­rą, uk­rai­nie­čiai at­vyk­da­vo au­to­bu­sais, vi­siems rei­kė­jo pa­gal­bos, ap­nak­vin­din­ti, ras­ti, kur gy­ven­ti per „Stip­rūs kar­tu“ sis­te­mą“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė, tap­ti sa­va­no­re nu­spren­du­si va­sa­rio 24 die­ną, kai Uk­rai­no­je pra­si­dė­jo ka­ras. Iki tol ji bu­vo gir­dė­ju­si apie Rau­do­no­jo Kry­žiaus veik­lą, bet ne­tu­rė­jo po­jū­čio, kad jos pa­gal­bos rei­kia čia ir da­bar. „Ka­rą iš­gy­ve­nau emo­ciš­kai sun­kiai, kaip tur­būt ir dau­ge­lis žmo­nių, man bu­vo bai­su, ver­kiau. Feis­bu­ke ra­dau sa­vi­val­dy­bės kvie­ti­mą ir už­pil­džiau sa­va­no­rio an­ke­tą. Ko­vo 1 die­ną 8 va­lan­dą at­ėjau į re­gist­ra­ci­jos cen­trą bu­vu­siuo­se med­vil­nės kul­tū­ros rū­muo­se“, – pa­sa­ko­ja L.Bra­dū­nie­nė. Ne­tru­kus bus me­tai lai­ko, kai ji sa­va­no­riau­ja kas­dien – be­ne sa­vo­tiš­kas re­kor­das?

Pa­gal pro­fe­si­ją bu­hal­te­rė, šiuo me­tu aly­tiš­kė yra iš­ėju­si už­tar­nau­to po­il­sio, tai­gi sa­va­no­rys­tė, kaip pa­ti sa­ko, jai su­tei­kė pras­min­gą už­im­tu­mą. Taip pat ir san­ty­ki­nę min­čių ra­my­bę, nes lei­do at­si­trauk­ti nuo ži­nių apie si­tu­a­ci­ją Uk­rai­no­je. Iš tik­rų­jų apie ka­ro re­a­ly­bę ji su­ži­no­jo kur kas dau­giau nei ga­lė­jo pa­pa­sa­ko­ti vi­si nau­jie­nų ka­na­lai – iš pir­mų­jų lū­pų – ka­ro pa­bė­gė­lių.

No­rė­jo su­reng­ti kon­cer­tą sa­va­no­riams

Lai­mutė pa­sa­ko­ja: „Bai­siau­sia man bu­vo su­pra­ti­mas, kaip žmo­nių gy­ve­ni­mai su­griu­vo per vie­ną aki­mir­ką. Kaž­kas pla­na­vo atos­to­gas, au­gi­no vai­kus, ruo­šė­si ves­tu­vėms ir stai­ga li­ko be na­mų, ar­ti­mų­jų. At­si­dū­rė ne­pa­žįs­ta­mo­je ša­ly­je, ap­lin­ko­je, ne­mo­kė­da­mi kal­bos. Dau­ge­lis uk­rai­nie­čių, lai­ki­nai pri­sig­lau­du­sių re­gist­ra­ci­jos cen­tre, mums, sa­va­no­riams, pa­sa­ko­jo sa­vo is­to­ri­jas. Bu­vo­me pir­mie­ji jų su­tik­ti žmo­nės sve­čio­je ša­ly­je, o iš­si­kal­bė­jus jiems pa­leng­vė­da­vo. Is­to­ri­jos – la­bai skaus­min­gos. Pra­džio­je jas ar­ti­mai iš­gy­ve­nau, sap­nuo­da­vau nak­ti­mis, bet su­pra­tau, kad teks mo­ky­tis su­si­gy­ven­ti su re­a­ly­be, ne­si­neš­ti ši­to skaus­mo į na­mus. Leng­va šir­di­mi to pri­im­ti, ži­no­ma, ne­įma­no­ma, bet žmo­gus tu­ri uni­ka­lią sa­vy­bę – jis pri­pran­ta prie vis­ko. Uk­rai­nie­čiai juk da­bar taip pat gy­ve­na sa­vo kas­die­nį gy­ve­ni­mą, nors kau­kia oro pa­vo­jaus si­re­nos, stu­den­tams pa­skai­tos vyks­ta met­ro, kaž­kas rū­sy­je te­le­vi­zo­rių žiū­ri. Pa­ga­liau gims­ta vai­kai, ku­rie sa­kys „aš gi­miau, kai vy­ko ka­ras“…

Sa­va­no­rė džiau­gia­si, kad šiuo me­tu į re­gist­ra­ci­jos cen­trą Aly­tu­je – vie­nin­te­lį to­kį Lie­tu­vo­je – krei­pia­si tik pa­vie­niai uk­rai­nie­čiai. Už­tat kas­die­ny­bė­je ji su­si­tin­ka tuos, ku­riuos ka­ro pra­džio­je pa­ti pri­ėmė. Pa­si­kal­ba su uk­rai­nie­te, dir­ban­čia par­da­vė­ja vie­na­me Aly­taus pre­ky­bos cen­tre. Į cen­trą už­su­ka po­ra uk­rai­nie­čių sen­jo­rų, vy­ras – mu­zi­kan­tas, kon­cert­meis­te­ris, vis ap­gai­les­tau­jan­tis, kad po ran­ka nė­ra pia­ni­no. „Tu­rė­čiau in­stru­men­tą, su­reng­čiau jums kon­cer­tą“, – sa­ko jis sa­va­no­riams.

Vai­kai di­džiuo­ja­si ma­ma

Pa­klaus­ta, ko­kia si­tu­a­ci­ja la­biau­siai įsi­mi­nė per me­tus lai­ko sa­va­no­riau­jant ka­ro pa­bė­gė­lių cen­tre, L.Bra­dū­nie­nė sa­ko: jų bu­vo dau­gy­bė. Pa­lie­tu­sių emo­ciš­kai, pri­ver­tu­sių sa­va­no­rius nu­brauk­ti aša­rą. Ne­įma­no­ma įpras­ti prie kū­di­kių, ta­pu­sių ka­ro pa­bė­gė­liais. Be­jė­gių sen­jo­rų, li­ku­sių be na­mų. Bu­vo at­ve­jis, kai mo­te­ris su vy­ru pa­si­trau­kė nuo ka­ro, o į Uk­rai­ną par­si­ve­žė tik ur­ną, nes jos žmo­gus mi­rė au­to­bu­se pa­ke­liui į Lie­tu­vą ir čia bu­vo kre­muo­tas.

„La­bai įsi­mi­nė ir žmo­nės, ku­rie at­va­žia­vo be­veik be daik­tų, bet ne­ši­ni na­mi­niais gy­vū­nais. Pri­si­me­nu ma­mą ir duk­rą, ku­rios pa­kai­to­mis pra­lei­do nak­tį cen­tro fo­jė, nes ne­no­rė­jo iš­si­skir­ti su sa­vo has­kių veis­lės au­gin­ti­niu, at­si­sa­kė jį pa­lik­ti nar­ve. Sa­kė, kad tai jų šei­mos na­rys“, – pri­si­me­na Lai­ma.

Iki 2022 me­tų va­sa­rio 24 die­nos sa­va­no­rė sa­ko ne­tu­rė­ju­si jo­kių ry­šių su Uk­rai­na – nei drau­gų, nei ko­kių ki­to­kių sen­ti­men­tų. Da­bar ša­lis jai ta­po sa­va – la­bai no­rė­tų ją ap­lan­ky­ti, kai baig­sis ka­ras. „Kas­dien mel­džiuo­si, kad ka­ras baig­tų­si“, – pra­si­ta­ria.

L.Bra­dū­nie­nė ti­ki­si, kad Uk­rai­no­je rei­ka­lai ge­rės – ne­be­su­lauk­si­me di­des­nių pa­bė­gė­lių srau­tų, dėl ko bu­vo nuo­gąs­tau­ja­ma ar­tė­jant žie­mai. O pa­va­sa­rį ir jai pa­čiai bū­tų lai­kas pa­gal­vo­ti apie po­il­sį: „Vis dar jau­čiu, kad pa­dė­ti yra ma­no pa­rei­ga, to­dėl ir sa­va­no­riau­ju, bet nuo­var­gis jun­ta­mas. Vis­kas, ką te­ko pa­tir­ti, iš­gy­ven­ti per šiuos me­tus, juk nie­kur ne­din­go.“ Mo­te­ris ža­da ap­lan­ky­ti Is­lan­di­jo­je gy­ve­nan­čius sū­nų ir duk­rą, ku­rie taip pat pa­lai­ko uk­rai­nie­čius ne tik mo­ra­liš­kai – rin­ko jiems pa­ra­mą. „Ma­ma, mes ta­vi­mi di­džiuo­ja­mės!“ – toks vai­kų įver­ti­ni­mas L.Bra­dū­nie­nei yra be ga­lo svar­bus.