Ar spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų tu­rin­tys tė­vai su­rengs mi­tin­gą po ro­tu­šės lan­gais?

Ka­den­ci­ja bai­gia­si, pro­ble­ma ne­spren­džia­ma

Ko­dėl Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba ati­dė­jo spren­di­mo „Dėl Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės švie­ti­mo biu­dže­ti­nių įstai­gų di­džiau­sio leis­ti­no pa­rei­gy­bių skai­čiaus pa­tvir­ti­ni­mo“ pa­kei­ti­mo svars­ty­mą ne­apib­rėž­tam lai­kui? Spren­di­mo es­mė – už­tik­rin­ti tin­ka­mą spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­čių vai­kų ug­dy­mą Aly­taus mies­to švie­ti­mo įstai­go­se, įstei­giant trūks­ta­mus mo­ky­to­jų pa­dė­jė­jų eta­tus.

Aly­taus mies­to švie­ti­mo įstai­go­se šiais moks­lo me­tais mo­ko­si 628 vai­kai su spe­cia­liai­siais ug­dy­mo­si po­rei­kiais (540 mo­kyk­lo­se ir 88 – iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­se). Iš 628 net 309 vai­kai tu­ri di­de­lius, 283 – vi­du­ti­nius, 29 – la­bai di­de­lius ir 7 ne­di­de­lius spe­cia­liuo­sius ug­dy­mo­si po­rei­kius. Pas­ta­rai­siais me­tais vai­kų su spe­cia­liai­siais ug­dy­mo­si po­rei­kiais dau­gė­ja, di­džio­ji jų da­lis tu­ri ju­dė­ji­mo, in­te­lek­to su­tri­ki­mo ne­ga­lią, emo­ci­jų ir el­ge­sio bei įvai­ria­pu­sius rai­dos su­tri­ki­mus, taip pat mo­ky­mo­si sun­ku­mų.

Kaip mo­ky­to­jui to­je pa­čio­je kla­sė­je dirb­ti ir su spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­čiais vai­kais, ir su li­ku­sia kla­se, už­tik­ri­nant, kad ir vie­ni, ir ki­ti pa­siek­tų ge­riau­sio re­zul­ta­to?

„Ken­čia vi­si – vai­kai, tė­vai, mo­ky­to­jai, bet at­sa­ky­mo, ko­dėl ne­ski­ria­ma lė­šų, nė­ra, tie­siog klau­si­mas yra nu­ke­lia­mas. Gal rei­ka­lin­ga la­bai di­de­lė su­ma? 170 tūkst. eu­rų, kaip bu­vo įvar­dyta ta­ry­bos po­sė­dy­je. Nė­ra la­bai daug, ži­nant, kad į šiuos me­tus yra per­kel­ta 6 mi­li­jo­nai biu­dže­to li­ku­čio. Bet už ne­spren­džia­mos pro­ble­mos yra vai­kai, ku­rie ne­gau­na rei­ka­lin­gos pa­gal­bos, yra mo­ky­to­jai, aš net ma­tau juos ver­kian­čius, tai – bai­siau­sias va­rian­tas, nors jie yra pa­kan­ka­mai stip­rūs“, – sa­ko Lie­tu­vos švie­ti­mo dar­buo­to­jų pro­fe­si­nės są­jun­gos Aly­taus mies­to su­si­vie­ni­ji­mo va­do­vė Mei­lė Pla­tū­kie­nė.

Ji taip pat pa­ste­bi, kad šios ka­den­ci­jos mies­to ta­ry­bos po­li­ti­kai pro­ble­mos ne­spren­džia, nors tuo tar­pu jai ži­no­mos bent trys Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bės, ku­rių ge­ruo­ju pa­vyz­džiu bū­tų ga­li­ma sek­ti: Tau­ra­gė bei Klai­pė­dos ir Ra­sei­nių ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bė­se mo­ky­to­jų pa­dė­jė­jų eta­tams pi­ni­gai ski­ria­mi pri­klau­so­mai nuo nuo po­rei­kio, tai yra įver­ti­nus, kiek vai­kų su nu­sta­ty­tais spe­cia­liai­siais po­rei­kiais nuo moks­lo me­tų pra­džios at­ei­na į mo­kyk­las.

„Pa­si­gai­lė­ki­te ir tų mo­ki­nių, ku­rie ne­tu­ri spe­cia­lių­jų po­rei­kių, ir tų, ku­rie juos tu­ri“

Pa­si­ra­šiu­sie­ji pe­ti­ci­ją siū­lo ar­ti­miau­sia­me Aly­taus mies­to ta­ry­bos po­sė­dy­je svars­ty­ti ir Aly­taus švie­ti­mo įstai­go­se įsteig­ti ne­ga­lią ir/ar spe­cia­liuo­sius po­rei­kius tu­rin­tiems vai­kams trūks­ta­mus 15,7 mo­ky­to­jo pa­dė­jė­jų bei švie­ti­mo pa­gal­bos spe­cia­lis­tų eta­tus. Ką tai reiš­kia re­a­liai?

„Ma­no duk­ra – ant­ro­kė. Da­bar jau tu­ri­me pa­dė­jė­ją, o kal­bė­ti ta­ry­bos po­sė­dy­je ėjau dėl vi­sų vai­kų, nes no­rė­jau pa­pa­sa­ko­ti, kaip rei­ka­lin­gi mo­ky­to­jo pa­dė­jė­jai. Be to­kio spe­cia­lis­to ma­no vai­kas iki šiol ne­mo­kė­tų nei skai­čiuo­ti, apie skai­ty­mą ir ne­kal­bu. Po­li­ti­kai mū­sų ne­už­jau­čia ir ne­su­pran­ta, nes pa­tys ne­tu­ri to­kių pro­ble­mų ir, ko ge­ro, jų nė­ra ir jų ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Ir ačiū Die­vui. Dau­giau­sia čia kal­ba­me apie au­tiz­mo spek­tro su­tri­ki­mus, o ši­ta ne­ga­lia ne­ma­to­ma. Tai yra ki­to­kie vai­kai ir ki­toks pa­sau­lio su­pra­ti­mas. Jiems ga­li­ma pa­dė­ti, o be pa­gal­bos pro­ble­ma gi­lė­ja ir tai yra vi­sų mū­sų rei­ka­las“, – sa­ko G.Ve­tei­kė, at­vi­rai kal­ban­ti apie tai, kad spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų tė­vams nuo­lat ten­ka ko­vo­ti už sa­vo tei­ses, tar­si šios šei­mos ne­bū­tų mies­to ben­druo­me­nės da­lis, po­li­ti­kai jiems skir­tų sa­vo as­me­ni­nes, o ne biu­dže­to lė­šas.

„Tu­rė­čiau nu­liū­din­ti spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų tė­vus, nes įsta­ty­mas nu­ma­to, kad vie­nas pa­dė­jė­jas ga­li bū­ti ski­ria­mas net 8 vai­kams. Ne­pai­sant to, kad ar­tė­ja 2024 me­tai, at­ei­na įtrau­ku­sis ug­dy­mas, jo­kių pa­si­kei­ti­mų šia lin­kme ne­gir­dė­ti“, – sa­ko M.Pla­tū­kie­nė. Po to, kai ta­ry­ba gruo­džio mė­ne­sį ati­dė­jo klau­si­mą dėl mo­ky­to­jų pa­dė­jė­jų eta­tų skai­čiaus di­di­ni­mo, ji sa­ko su­lau­ku­si dau­gy­bės ži­nu­čių ne tik mo­ky­to­jų, bet ir mo­kyk­lų va­do­vų, ku­rie pui­kiai ži­no pro­ble­mą, bet ne­ga­li jos iš­spręs­ti be po­li­ti­kų va­lios.

Ta­ry­bos po­sė­dy­je kal­bė­ju­si M.Pla­tū­kie­nė įvar­di­jo, kad, jos ži­nio­mis, vien gruo­dį trys mo­ky­to­jai ir vie­na pa­dė­jė­ja pa­reiš­kė pla­nuo­jan­tys iš­ei­ti iš dar­bo, nes są­ly­gos ta­po ypač su­dė­tin­gos, jie vi­siš­kai su­gniuž­dy­ti psi­cho­lo­giš­kai. Au­tiz­mo spek­tro su­tri­ki­mų tu­rin­tys vai­kai kar­tais ga­li bū­ti ag­re­sy­vūs, dėl to ken­čia ir bend­ra­klasiai, ir mo­ky­to­jai, ypač jei ša­lia ne­tu­ri pa­dė­jė­jo, ku­ris pa­dė­tų ras­ti kon­tak­tą su vai­ku, o jam – pa­dė­tų mo­ky­tis.

„Pa­si­gai­lė­ki­te ir tų mo­ki­nių, ku­rie ne­tu­ri spe­cia­lių­jų po­rei­kių, ir tų, ku­rie juos tu­ri“, – api­ben­dri­na M.Pla­tū­kie­nė.

* * *

Po­li­ti­kai da­ro di­de­lę skriau­dą ne­pri­im­da­mi spren­di­mo, nes vai­kams pa­dė­jė­jų rei­kia da­bar. Mū­sų vai­kai tru­pu­tį ki­to­kie, iš­skir­ti­niai, ir taip pa­ti­ria­me la­bai daug stre­so. Tu­ri­me ne tik rū­pin­tis sa­vo vai­kais ir jų ge­ro­ve, bet dar ir mal­dau­ti pa­gal­bos, ku­ri jiems pri­klau­so. Toks jaus­mas, kad nie­kam ne­rū­pi vai­kai su spe­cia­liai­siais po­rei­kiais. Ki­ti gal ir ne­la­bai su­vo­kia, ko­dėl mo­ky­to­jo pa­dė­jė­jai to­kie rei­ka­lin­gi. Pa­dė­jė­jas vai­kui pa­de­da mo­ky­tis su­pras­ti. Ieš­ko bū­dų, kai su­kon­tak­tuo­ti su juo ir pa­dė­ti iš­mok­ti. Ma­no pa­čios duk­rą mo­ky­to­jo pa­dė­jė­ja iš­mo­kė skai­ty­ti, lė­tais žings­ne­liais, bet mes pa­sie­kė­me re­zul­ta­tą ir džiau­gia­mės kiek­vie­nu ma­žu iš­mok­tu da­ly­ku. To­kiems vai­kams su­kur­tos in­di­vi­du­a­lios pro­gra­mos ir ver­ti­ni­mai, nes jiems pri­rei­kia dau­giau lai­ko, vis­kas vyks­ta šiek tiek lė­čiau. Bet svar­biau­sia yra ju­dė­ti į prie­kį, ras­ti kon­tak­tą su pa­dė­jė­ju, ku­ris my­lė­tų vai­kus ir tu­rė­tų kan­try­bės. Iš po­li­ti­kų mums te­rei­kia vi­sai ne­di­de­lės pa­gal­bos – skir­ti lė­šas, kad mū­sų vai­kai gau­tų tai, kas jiems pri­klau­so ir bū­ti­na jau šian­dien.

Gintarė Ve­tei­kė, mama