Ir­ma Žvi­na­kie­nė: „Į Žu­vin­to pa­lias ne­bren­du. Bi­jau gy­va­čių, lau­mių ir aki­va­rų. Vie­nos ga­li įkąs­ti, ki­tos – už­glos­ty­ti, o pas­ku­ti­nie­ji ir pra­ry­ti. Ne­ri­zi­kuo­ju”

– Svars­čiau, nuo ko pra­dė­ti po­kal­bį su Ju­mis: nuo tie­sio­gi­nio dar­bo, ku­rį pa­sak ko­le­gų, at­lie­ka­te ki­tu, įdo­mes­niu mo­de­liu, ar nuo Jū­sų mei­lės vis­kam, kas gy­va, kas tva­ru, kas su­pa Jus. Pa­kal­bė­kim apie Jū­sų bei vy­ro Do­vy­do gim­ti­nę – Ve­re­bie­jus, se­niū­nai­ti­jos cen­trą. Tai koks tas Ve­re­bie­jų kai­mas Ir­mos Žvi­na­kie­nės aki­mis?

– Ži­no­te, Ve­re­bie­jai tu­ri kaž­ko­kią sun­kiai pa­aiš­ki­na­mą trau­ką. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad čia gal Že­mės mag­ne­ti­nis lau­kas koks stip­res­nis (juo­kia­si). Kai bai­giau stu­di­jas Vil­niu­je, Ve­re­bie­jai par­si­trau­kė ma­ne at­gal. Prieš dau­giau nei me­tus lau­kas vėl su­stip­rė­jo, tai­gi da­bar dar ir dir­bu čia.

Grį­ži­mo te­ma vis pa­si­kar­to­ja ma­no gy­ve­ni­me. Kal­bant apie tai, kaip ma­tau Ve­re­bie­jus, ver­ti­ni­mas pri­klau­so nuo žvilgs­nio per­spek­ty­vos. Kai žiū­riu iš ūki­nės pu­sės, tai yra skau­da­mų vie­tų, pa­vyz­džiui, bu­vę vi­suo­me­ni­niai pa­sta­tai. Pa­žvel­gus į ža­lią Ve­re­bie­jų dra­bu­žį, jie nuo­sta­būs!

Prieš 25-erius me­tus dau­ge­lis me­džių bu­vo jau­ni, liau­ni, o da­bar vie­ni jau pa­sie­kė bran­dą, ki­ti se­nat­vę. Kaip ir žmo­nės juos so­di­nę. Ačiū žmo­nėms. Dar la­bai džiu­gi­na ir akis glos­to gra­žiai tvar­ko­mos ve­re­bie­jiš­kių so­dy­bos – žo­lė nu­pjau­ta, gė­lės žy­di, krū­me­liai ap­kar­py­ti.

– Į Žu­vin­to pa­lias pa­sig­ro­žė­ti jo­mis įbren­da­te?

– Ne, ne­bren­du. Bi­jau gy­va­čių, lau­mių ir aki­va­rų. Vie­nos ga­li įkąs­ti, ki­tos – už­glos­ty­ti, o pas­ku­ti­nie­ji ir pra­ry­ti. Ne­ri­zi­kuo­ju.

O jei ir tu­rė­čiau daug drą­sos, tai ir­gi ne­pa­vyk­tų – re­zer­va­tas yra griež­tai sau­go­ma te­ri­to­ri­ja, į ku­rią žmo­gus ko­jos be lei­di­mo ne­įkels. Pa­kan­ka ša­lia na­mų esan­čių pel­kių, ir tai tik pa­va­sa­rį, kai pel­ki­nės pu­rie­nos žy­di ir var­lių sim­fo­ni­nis or­kest­ras ati­da­ro nau­ją se­zo­ną su tais pa­čiais ne­pa­bos­tan­čiais kū­ri­niais.

– Dar gir­dė­jau, kad tu­ri­te obe­lį, ku­ri šla­ma jau an­trą šimt­me­tį. Ką ta­me šla­mė­ji­me iš­girs­ta­te?

– Tu­ri­me to­kią obe­lį, ji šla­ma. Ti­kiuo­si, kad dar il­gai šla­mės. Ką šla­mė­ji­me iš­girs­tu? Iš­girs­tu, kad rei­kia ieš­ko­ti, ras­ti ir iš­jaus­ti Ve­re­bie­jų Ge­nius lo­ci (iš lo­ty­nų k. „vie­tos dva­sia“), rei­kia tęs­ti 2016 me­tais pra­dė­tą Ve­re­bie­jų is­to­ri­jos pro­jek­tą, rei­kia pa­so­din­ti dau­giau obe­lų ir me­džių, kad pra­ei­tis rei­ka­lin­ga tiek, kad leis­tų ge­ne­ruo­ti nau­jas idė­jas da­bar­čiai ir at­ei­čiai. Šiuo me­tu iš­girs­tu tiek. In­ten­sy­vios veik­los ma­žiau­siai tre­jiems me­tams.

– Jū­sų so­dy­bo­je yra iš­li­kę du vie­ni se­niau­sių pa­sta­tų Ve­re­bie­juo­se. Kaip tie šim­ta­me­čiai pa­sta­tai at­ro­do šian­dien?

– Šian­dien jie lė­tos res­tau­ra­ci­jos pro­ce­se. Iš­oriš­kai nie­ko ypa­tin­ga ne­ma­ty­ti. Dau­giau dar­bo vi­du­je. Se­na­me na­me res­tau­ruo­tos kros­nys. Da­bar pui­kiai vei­kia! Bal­tas mo­čiu­tės kam­ba­ru­kas su at­nau­jin­to­mis lu­bo­mis ir sie­no­mis, lan­gai lau­kia sa­vo ei­lės. Svir­ne šią va­sa­rą at­si­ra­do tvir­tos grin­dys, kur vy­ras jau su­sta­tė vi­są sa­vo se­no­vi­nės tech­ni­kos ko­lek­ci­ją.

Vis dar sie­kia­my­bė, kad kiek­vie­nas rei­ka­lin­gas daik­tas so­dy­bo­je tu­rė­tų sa­vo vie­tą. Anot vy­ro, šio­je sri­ty­je dar­bo li­ko jau tik me­tams. Įsi­vaiz­duo­ja­te, ti­ki­ma­si, kad pro­ce­sas, pra­si­dė­jęs 2007 me­tais, baig­sis 2023 me­tais.

– Sa­vo šak­nų is­to­ri­jos įpras­mi­ni­mą Jūs pri­ski­ria­te prie ver­ty­bių. Kas dar Jums yra ne­nu­gin­či­ja­ma ver­ty­bė?

– Šei­ma ir sa­vi­re­a­li­za­ci­ja.

– O sa­vo kraš­to gast­ro­no­mi­ją ir­gi at­ra­do­te? Na­mi­nę duo­ną kep­ti mo­ka­te?

– No­rint da­ry­ti iš­va­das apie Ve­re­bie­jų kraš­to gast­ro­no­mi­ją, rei­ka­lin­ga ap­klaus­ti bent dvi­de­šimt vie­ti­nių šei­mi­nin­kių. Pa­ti ga­liu rem­tis tik močiučių palikimu – receptų sąsiu­viniais ir knygomis, kuriomis jos naudojosi. Ten yra visko.

Tie­sa, pri­si­me­nu, kaip na­muo­se mo­čiu­tė kep­da­vo duo­ną ir koks tai il­gas pro­ce­sas bū­da­vo. Pa­ti ir­gi ke­pu, tik pro­ce­są šiek tiek pa­trum­pi­nu. Jau ke­lin­ti me­tai ruo­šiuo­si duo­ną kep­ti duon­ke­pė­je kros­ny­je. Gal ver­tė­tų už­si­ra­šy­ti tai kaip 2023 me­tų už­da­vi­nį.

– Lai­kas pa­kal­bė­ti ir apie Jū­sų dar­bą. Esa­te lai­min­ga tai, ką da­ro­te? Kaip api­bū­din­tu­mė­te tą Jū­sų pa­si­rink­tą ki­tą mo­de­lį, ku­rį pa­ste­bi ko­le­gos ir džiau­gia­si po­zi­ty­viu pa­vyz­džiu?

– Taip, šiuo me­tu esu lai­min­ga tuo, ką da­rau ir kur esu. Kaip bus po ke­le­rių me­tų, ne­ži­nau. Na­tū­ra­lu keis­tis. O tas mo­de­lis, apie ku­rį ko­le­gos kal­ba, man staig­me­na. Ką jie tu­ri gal­vo­je, rei­kė­tų jų pa­klaus­ti.

Bib­lio­te­kos dar­be ma­tau la­bai pla­čias veik­los ga­li­my­bes, ir jos vi­sos pa­trauk­lios, įdo­mios, ska­ti­nan­čios aug­ti. Man veik­lo­je tai la­bai svar­bu, nes kaip ten sa­ko­ma apie sto­vin­tį van­de­nį...

– Sto­vin­tis van­duo pra­smirs­ta, taip sa­ko­ma dzū­kų… Ve­re­bie­jiš­kiai mėgs­ta lan­ky­tis bib­lio­te­ko­je? Ką skai­to?

– Taip, ve­re­bie­jiš­kiai lan­ko­si bib­lio­te­ko­je ir skai­to la­bai įvai­rią li­te­ra­tū­rą. Daž­niau­siai pra­šo­ma de­tek­ty­vų, is­to­ri­jų pa­gal tik­rus įvy­kius, po se­mi­na­rų apie emo­ci­nę svei­ka­tą iš­au­go po­rei­kis sa­viug­dos li­te­ra­tū­rai, ne vi­si sau ga­li leis­ti pre­nu­me­ruo­ti spau­dą, tad ir spau­da in­ten­sy­viai skai­to­ma.

Šiais me­tais kiek pa­ko­re­ga­vau žur­na­lų už­sa­ky­mą, to­dėl dau­giau bus žur­na­lų apie kai­mui ak­tu­a­lias te­mas. Taip sa­kant, apie bi­tes ir ūkį.

– Ar šian­dien bib­lio­te­ka yra vie­nin­te­lė kul­tū­ros erd­vė Jū­sų se­niū­nai­ti­jo­je?

– Taip, bib­lio­te­ka – vie­nin­te­lė li­ku­si kul­tū­ros erd­vė. La­bai no­ri­si, kad ji ati­tik­tų XXI am­žiaus kul­tū­ros įstai­gai ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. Sten­giuo­si, kad už­ėję skai­ty­to­jai ras­tų ne tik rei­ka­lin­gų kny­gų, bet ir vie­ną ki­tą įdo­mes­nę, iš to­liau at­vy­ku­sią pa­ro­dą.

Per­nai va­sa­rį la­bai sim­bo­liš­ką pa­ro­dą eks­po­na­vo­me iš LR Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos „Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė – lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tė“, va­sa­rą vai­kus kvie­tė­me į ro­bo­ti­kos už­si­ė­mi­mą, ru­de­nį pra­dė­jo­me ben­dra­dar­bia­uti su Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­mi, iš ku­rio par­si­ve­žė­me la­bai in­for­ma­ty­vią pa­ro­dą „Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros įdo­my­bės: nuo se­niau­sių lai­kų iki šian­dien!“.

Mo­ky­to­jai, ap­si­lan­kę šio­je pa­ro­do­je su vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niais, pa­tvir­ti­no, kad tai la­bai nau­din­ga pa­ro­da, ypač dvy­lik­to­kams.

– To­kie pro­jek­tai ir yra iš­skir­ti­niai... Dar pa­klau­siu glo­ba­liai: ar iš tie­sų at­ei­tis pri­klau­so nuo mū­sų?

– Koks fi­lo­so­fi­nis klau­si­mas! Sa­ky­čiau, kad pri­klau­so. Ir nuo mū­sų min­čių, ir jaus­mų, ir veiks­mų. Įdo­miau­sia, kad nei vie­nas iš šios tri­ju­lės nė­ra svar­bes­nis. Vi­si jie vie­no­dai svar­būs ir rei­ka­lau­ja iš kiek­vie­no mū­sų pri­si­im­ti šim­tap­ro­cen­ti­nę at­sa­ko­my­bę.

O tai ne vi­sa­da ma­lo­nu, kai min­tys, jaus­mai ar veiks­mai de­struk­ci­niai. Ko­kia ta at­ei­tis mū­sų lau­kia, ir pri­klau­sys, kiek ge­ba­me da­bar pri­im­ti sa­ve vi­so­kius. Kai pri­ima­me, tai ir įvyks­ta ste­buk­las – vis­kas nu­švie­sė­ja. Net ir at­ei­tis.