Mo­ky­to­ja Ina Dum­bliaus­kie­nė: „Uk­rai­nie­čius mo­kau lie­tu­vių kal­bos, iš jų – mo­kau­si stip­ry­bės”

„Man leng­viau, kai jau­čiuo­si nau­din­ga“

Į ži­nią apie Ru­si­jos ag­re­si­ją prieš Uk­rai­ną mo­ky­to­ja I.Dum­bliaus­kie­nė su­re­a­ga­vo taip pat emo­cio­na­liai, kaip dau­gy­bė žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je: pyk­tis, ne­vil­tis ir su­pra­ti­mas, kad ži­nių feis­bu­ke žiū­rė­ji­mas ka­ro pa­bė­gė­liams ne­pa­dės. Ant­rą­ją ka­ro sa­vai­tę juos su­tik­ti pa­si­ruoš­ta ir Aly­tu­je.

„Tai – tik pra­džia, dar ir to­kių kaip aš – mo­ky­to­jų pen­si­jo­je, ku­rie ge­rai kal­ba ru­siš­kai, ga­li pri­reik­ti“, – šią sa­vo min­tį I.Dum­bliaus­kie­nė įgar­si­no kal­bė­da­ma­si su me­ru Ne­ri­ju­mi Ce­siu­liu. Ne­il­gai tru­kus ji su­lau­kė Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus Gin­tau­to Drau­ge­lio skam­bu­čio ir klau­si­mo, ar su­tik­tų mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos uk­rai­nie­čius.

„Aš ta­da la­bai ap­si­džiau­giau, nes no­rė­jau sa­va­no­riau­ti, jau bu­vau už­pil­džiu­si an­ke­tą. Lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kos uk­rai­nie­čiams ta­po tuo kon­kre­čiu dar­bu, ku­ris pa­dė­jo jaus­tis ge­riau. Tai bu­vo su­pra­ti­mas, kad bū­siu nau­din­ga, ir man pa­leng­vė­jo, nes taip no­rė­jo­si pri­si­dė­ti ir pa­dė­ti“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Rei­kia ir lie­tu­vių kal­bos, ir ben­dra­vi­mo

Pra­džio­je, kai tik bu­vo iš­pla­tin­ta in­for­ma­ci­ja apie ga­li­my­bę ka­ro pa­bė­gė­liams ne­mo­ka­mai mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos, į Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­ją krei­pė­si la­bai daug uk­rai­nie­čių. Di­džio­ji dau­gu­ma – mo­te­rys, per vi­są tą lai­ką, kai vyks­ta už­si­ė­mi­mai, juos lan­kė tik ke­le­tas vy­rų.

I.Dum­bliaus­kie­nei tai bu­vo jau ne pir­mo­ji dar­bo su su­au­gu­siais pa­tir­tis. Ji yra mo­kiu­si lie­tu­vių kal­bos JAV Tai­kos kor­pu­so sa­va­no­rius, taip pat – Aly­tu­je dir­bu­sius Da­ni­jos ver­sli­nin­kus. Ta­čiau su uk­rai­nie­čiais pa­tir­tis bu­vo vi­sai ki­to­kia – ir dėl su­dė­tin­gos si­tu­a­ci­jos, at­ve­du­sios juos į kal­bos pa­mo­kas, ir dėl ru­sų kal­bos, ku­ria pa­ti lais­vai kal­ba, lei­du­sios už­megz­ti at­vi­rą, žmo­giš­ką ry­šį su sa­vo mo­ki­nė­mis.

„Pir­mo­ji gru­pė bu­vo ypa­tin­ga. La­bai su­si­drau­ga­vo­me, dės­tau joms ir da­bar. Su­si­rin­ko ypa­tin­gai mo­ty­vuo­tos mo­te­rys, sėk­min­gos sa­vo pro­fe­si­jo­se, iš­si­la­vi­nu­sios. Kse­ni­ja – te­at­ro re­ži­sie­rė, Ju­li­ja – gy­dy­to­ja anes­te­zio­lo­gė, Da­ri­na – an­glų ir pran­cū­zų kal­bų mo­ky­to­ja. Man bu­vo la­bai įdo­mu su jo­mis, daug gi­liau su­pra­tau, kuo gy­ve­na Uk­rai­na ir jos žmo­nės. Esu sa­vo mo­ki­nių pa­klau­su­si, ko­dėl jos nu­spren­dė mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos, nors vi­siš­kai aiš­ku, kad pla­nuo­ja ir sva­jo­ja grįž­ti na­mo, kai tik at­si­ras to­kia ga­li­my­bė. Jos at­sa­kė, kad, vi­sų pir­ma, joms rei­kia net­gi ne kal­bos ži­nių, bet pa­čioms su­si­bur­ti, ben­drau­ti.“

Ne­ko­pi­juo­ja jo­kio va­do­vė­lio

Mo­ky­to­ja I.Dum­bliaus­kie­nė pri­si­me­na, kad anks­tų pa­va­sa­rį, kai pra­dė­jo mo­ky­ti pir­mą­ją gru­pę uk­rai­nie­čių, ne­iš­ven­gia­mai po­kal­biai vėl ir vėl grįž­da­vo prie po­li­ti­kos. Da­bar – kiek re­čiau. Ner­vas ne­bė­ra toks gy­vas, ta­čiau tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad ka­ras ta­po kas­die­ny­be. Taip pat jaut­ru, bet jau ga­li­ma kon­cen­truo­tis ir į ki­tus da­ly­kus, kur­ti bent ne­to­li­mos at­ei­ties pla­nus. O pra­džio­je dau­ge­lis uk­rai­nie­čių, su ku­rio­mis mo­ky­to­jai te­ko ben­drau­ti, pri­si­pa­žin­da­vo, kad jos dar ne­ga­li su­vok­ti šios nau­jos re­a­ly­bės ir sa­vo kaip ka­ro pa­bė­gė­lių sta­tu­so.

„Ži­no­ma, lie­tu­vių kal­ba uk­rai­nie­čiams yra su­dė­tin­gas iš­šū­kis, jie nie­ka­da iki šiol jos ne­bu­vo gir­dė­ję. Pa­na­šiai kaip mums bū­tų, tar­ki­me, nor­ve­gų kal­ba. Dau­gu­ma ir į Lie­tu­vą at­va­žia­vo pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me. Kas yra ge­rai, tai pa­na­ši mū­sų is­to­ri­nė pa­tir­tis. O pra­de­da­me nuo abė­cė­lės, nau­do­ju Vir­gi­ni­jos Stumb­rie­nės, ma­no kur­so drau­gės, pa­ra­šy­tą lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lį, ju­tu­be pa­mo­kas pa­si­žiū­riu. Te­oriš­kai įsi­vaiz­da­vau, kaip dirb­siu, bet prak­tiš­kai pa­ste­biu, kad kiek­vie­nai gru­pei rei­kia ki­to­kių spren­di­mų. Ne­ko­pi­juo­ju jo­kio va­do­vė­lio, pa­mo­koms kas­kart ruo­šiu už­duo­čių la­pus. Man ši­ta veik­la yra la­bai įdo­mi“, – sa­ko I.Dum­bliaus­kie­nė.

Į lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas or­ga­niš­kai įsi­lie­ja ir pa­žin­tis su Lie­tu­vos kul­tū­ra, tra­di­ci­jo­mis. Kiek­vie­ną pa­mo­ką mo­ky­to­ja pra­de­da įdo­my­bė­mis, iš ku­rių dė­lio­ja­si lie­tu­viš­ka mo­zai­ka. Tau­ti­niai dra­bu­žiai ir slap­tas kūlg­rin­dos ta­kas per pel­kę, Kry­žių kal­nas ir žo­dis „kry­žius“, ša­ko­čio ga­my­bos pa­slap­tys – apie vi­sa tai ga­li­ma kal­bė­tis pa­mo­ko­se. „Su­si­da­riau įspū­dį, kad uk­rai­nie­tės yra la­bai pla­taus aki­ra­čio, daug kuo do­mi­si, o gal tie­siog lie­tu­vių kal­bos nu­spren­džia mo­ky­tis tos, ku­rios yra at­vi­ros, smal­sios? Mie­la ma­lo­nu su jo­mis dirb­ti, nes kas ga­li mo­ky­to­jui bū­ti sma­giau nei mo­ki­nio žin­gei­du­mas“, – svars­to I.Dum­bliaus­kie­nė.

„Šau­nuo­lės mo­te­rys, ne­tu­riu ką pri­dur­ti“

„Ža­viuo­si uk­rai­nie­tė­mis, ku­rios net to­kio­je bė­do­je, at­va­žia­vu­sios su vai­kais, be na­mų, sve­ti­ma­me kraš­te ne­nu­lei­džia ran­kų. Ma­no ma­ny­mu, jos ver­tos di­džiau­sios pa­gar­bos. Juk jas dar sle­gia ir ne­ri­mas dėl Uk­rai­no­je li­ku­sių ar­ti­mų­jų. Tu­rė­jo­me kur­suo­se mo­te­rį, ku­rios vy­ras žu­vo šią va­sa­rą“, – mo­ky­to­ja pa­ste­bi, kad uk­rai­nie­čiams la­bai svar­bus su­pra­ti­mas, ku­rį ne­leng­vo­je gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je ka­ro pa­bė­gė­liai ra­do Lie­tu­vo­je, lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kos – taip pat jo da­lis.

I.Dum­bliaus­kie­nė kal­ba apie ste­bi­nan­tį at­kak­lu­mą, ku­rį jos mo­ki­nės ro­do ne tik kal­bos pa­mo­ko­se. Dau­ge­lis ėmė­si dar­bų, ku­rių nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­da­rė, pa­vyz­džiui, ju­ris­tė pra­dė­jo dirb­ti bal­dų ga­my­bos įmo­nė­je, iš­mo­ko siū­ti ap­mu­ša­lus, nors tai bu­vo la­bai ne­leng­vas iš­šū­kis. Te­ko pa­žin­ti gy­dy­to­ją, ku­ri, kol lau­kė dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę pa­siū­ly­mo, įsi­dar­bi­no vie­no­je mai­ti­ni­mo įmo­nė­je ir ga­mi­no ce­pe­li­nus. „Juo­ka­vo, kad tra­di­ci­nius lie­tu­viš­kus ce­pe­li­nus da­bar tik­rai mo­kės pa­ga­min­ti. Šiuo me­tu jau dir­ba pa­gal spe­cia­ly­bę gy­dy­to­ja anes­te­zio­lo­ge, ruo­šia­si lai­ky­ti vals­ty­bi­nį lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­ną“, – pa­sa­ko­ja I.Dum­bliaus­kie­nė.

Į va­ka­ri­nius už­si­ė­mi­mus po dar­bo at­ei­nan­čios uk­rai­nie­tės kruopš­čiai pa­ruo­šia na­mų dar­bus. Kaip pa­čios sa­ko, sun­kiau­sia lie­tu­vių kal­bo­je joms – links­nia­vi­mas ir… grei­ta­kal­bė, ku­ria, pa­si­ro­do, mes kal­ba­me lie­tu­viš­kai, nors to ne­įver­ti­na­me.

„Sva­jo­nių atos­to­gos“ – na­mo į Uk­rai­ną...

Ko­kias te­mas rei­kė­tų at­sar­giau lies­ti, mo­kant kal­bos ka­ro pa­bė­gė­lius? Ne, tai ne apie ka­rą, ra­ke­tas ar spro­gi­mus. Ta te­ma – atos­to­gos: „Pa­pra­šiau pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo sva­jo­nių atos­to­gas. Ty­la. Pra­de­du klau­si­nė­ti. Jos sa­ko, ži­no­te, mes no­ri­me na­mo, atos­to­gų Uk­rai­no­je… Lie­tu­vo­je ge­rai, čia ra­mu, bet čia ne na­mai.“

Pa­mo­ko­se I.Dum­bliaus­kie­nė ne­ma­žai kal­ba­si su sa­vo mo­ki­nė­mis, gir­di jaut­rių pa­mas­ty­mų, ypač ar­tė­jant Ka­lė­doms. Už­si­ė­mi­mus lan­kan­ti Li­da pri­si­pa­ži­no, kad ne­ga­lės ra­mia šir­di­mi sės­ti prie šven­ti­nio sta­lo, kai jos ma­ma – ten, rū­sy­je, be van­dens, bė­ga pa­mie­go­ti į kam­ba­rį ir at­gal, nes ne­ži­no, ka­da vėl ap­šau­dys. Dau­gu­ma uk­rai­nie­čių at­vy­ko iš va­di­na­mų­jų ru­siš­kų re­gio­nų – ry­ti­nės Uk­rai­nos. Tu­ri gi­mi­nių Ru­si­jo­je, su ku­riais vi­si ry­šiai nu­trū­kę, nes jie ne­ti­ki, kad ka­ro, ku­ria­me griau­na­ma ša­lis, žūs­ta tai­kūs gy­ven­to­jai kal­ti­nin­kas – Ru­si­ja.

Ko­kią vy­šy­van­ką pa­si­im­tu­me mes?

Mo­ky­to­ja I.Dum­bliaus­kie­nė mo­kyk­lą bai­gė Vil­niu­je, o ru­sų kal­bą jai dės­tė mo­ky­to­ja – pri­gim­ti­nė ru­sė. „S vi­du kul­tur­ny­je, no du­ša dria­na­ja“ (iš iš­orės kul­tū­rin­gi, bet sie­la šiukš­li­na) – įsi­mi­nė mo­ki­nių ad­re­su iš­girs­ta fra­zė, ku­ria bu­vo pa­smerk­tas jų no­ras le­do ri­tu­lio var­žy­bo­se pa­lai­ky­ti ne ru­sus, o če­kus. O Če­ki­ja – tai ir Pra­hos pa­va­sa­ris, pa­si­prie­ši­ni­mas 1968 me­tų so­vie­tų in­va­zi­jai.

„Tai­gi ru­sus pa­žįs­tu. O Uk­rai­na ir jos stip­ry­bė, va­lia pa­si­prie­šin­ti oku­pan­tams man yra vi­sai nau­jas pus­la­pis, nes apie šią ša­lį aš ži­no­jau tik­rai ne­daug, ne­tu­rė­jau tie­sio­gi­nių kon­tak­tų. Pra­dė­ju­si mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos uk­rai­nie­čius, aš tar­si jų aki­mis pa­ma­čiau Lie­tu­vą. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mes, lie­tu­viai, esa­me niurz­ga­liai ir ne­įver­ti­na­me to, ką tu­ri­me. Koks gra­žus mū­sų Aly­tus, koks jis šva­rus ir tvar­kin­gas, ko­kia tur­tin­ga tra­di­ci­jo­mis, kul­tū­ra ša­lis yra Lie­tu­va. Bet… Kai mi­nė­jo­me Vy­šy­van­kos die­ną, uk­rai­nie­tės at­ėjo su sa­vo tau­ti­niu dra­bu­žiu. Kaž­kaip ne­ju­čia su­spau­dė šir­dį, pa­gal­vo­jau, kad re­tas tu­ri­me tau­ti­nius dra­bu­žius, o jos at­si­ve­žė sa­vo vy­šy­van­kas net bėg­da­mos nuo ka­ro...